Teatras
Šiuolaikinio cirko artistas Konstantinas Kosovecas nuo 2008 m. praktikuoja daugelį disciplinų, bet daugiausia oro akrobatiką. Tobulino žinias Rogelio Rivelio cirko mokykloje Barselonoje, FLIC cirko mokykloje Italijoje bei Nacionalinėje cirko mokykloje Monrealyje. Nuo 2013 m. dalyvauja kuriant cirko ir šokio spektaklius. Yra vienas šiuolaikinio cirko trupės „Taigi cirkas“ ir oro akrobatikos grupės „Insomnis“ įkūrėjų bei vienas Lietuvos šiuolaikinio cirko asociacijos steigėjų. Veda cirko disciplinų pamokas ir dirbtuves Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių. Sukūrė tokius darbus kaip „Try Again“ (kartu su Elena Kosovec, 2018), „Marinara“ (2018), „Eižėjimas“ (kartu su Kosovec ir Lina Puodžiukaite-Lanauskiene, 2019), „R.L.42“ (2020) ir kt. Už spektaklį „Endurance“ (kartu su Maximilianu Oprishka ir Arvydu Buinausku, 2021) apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru.
Kodėl jus sudomino būtent virvės disciplina? Kuo ji išskirtinė?
Oro akrobatika mano gyvenime atsirado netikėtai. Tyrinėjau dvi disciplinas – juostos ir lanko, tačiau antroji nebuvo man artima. Su juostomis dirbau keletą metų, iki 2016-ųjų, bet šioje disciplinoje jaučiau estetinį trūkumą. Visada ieškojau daugiau, todėl perėjau prie virvės. Iš pradžių buvo sudėtinga, nes neturėjau profesionalaus įrankio. 2016 m. po kursų Barselonoje visiškai kitaip suvokiau virvės praktiką ir ėmiau tuo užsiimti. Supratau virvių skirtumus, jų panaudojimo ir pritaikymo galimybes. Šios disciplinos pasirodymuose matoma daugiau žmogaus kūno nei naudojant juostas, nebesislepiama už rekvizito, judesys tampa dinamiškesnis.
Kaip keitėsi jūsų požiūris į žodį „cirkas“?
Savo karjerą cirke pradėjau nuo komercinės srities – ugnies šou. Niekada nedirbau tradiciniame cirke, o 2010 m. per „Naujojo cirko savaitgalį“ pamačiau kitokio tipo cirko spektaklių, kurie įkvėpė mane iš komercinės sceninės veiklos pasukti meno kryptimi. Šie pasirodymai leido atrasti ir suvokti šią cirko sritį. Bėgant metams mokiausi skirtingų jos aspektų, dabar leidžiančių būti tokio tipo meno kūrėju.
Požiūris į cirką kinta, jis niekada nelieka toks pat. Pastaruosius dvejus metus analizuoju šiuolaikinio cirko teoriją, išplečiančią šios meno srities suvokimą. Galiu teigti, kad kuo intensyviau gilinuosi, tuo sunkiau rasti trumpą apibendrinimą ir įvardinti, kas yra šiuolaikinis cirkas, bet stengiuosi tai daryti kurdamas. Pradėdamas statyti naują spektaklį apsibrėžiu ribas ir pagrindą, nuo kurio atsispiriu dirbdamas, pažymiu jį tašku A (tarkim, tai gali būti cirkas su gyvūnais). Mano judėjimas į tašką B vyksta atsisakant naudoti gyvūnus, ir tai jau galiu vadinti šiuolaikiniu cirku. Svarbiausia yra šis judėjimas.
Kaip vyksta cirko repeticijos, pasiruošimas oro akrobatikos pasirodymams? Ar tai panašu į šokio ir teatro spektaklių kūrimą?
Šokio ir cirko repeticijos turi daug bendro. Vienas didesnių skirtumų yra tas, kad kurdami pasirodymą daug laiko skiriame savo disciplinai, pasiruošimui, pripratimui prie konkrečių aspektų. Be to, prisimenant jau minėtą kelionę nuo A iki B, kurdami turime apribojimų. Vėliau vyksta, tarkim, oro disciplinos ir šokio sujungimo etapas – iš pradžių į frazes, vėliau į didesnius gabalus, ir tik pasiekę šią būseną imame kelti prasmės klausimus.
Kuo skiriasi jūsų praktikuojamos disciplinos pritaikymas kuriant operą ar šokio spektaklį, palyginti su tuo, kai dirbate vienas ir užsiimate tik akrobatika?
Cirkas suteikia atvirą santykį su objektu ir išplečia erdvės panaudojimo galimybes, nes scena gali būti panaudota ne tik kaip grindys, veiksmas gali vykti ir virš jos, palubėse. Tai sukuria personažų bruožus, charakterius. Nemėgstu, kai per pasirodymą cirko artisto numeris naudojamas kaip atskira scena, o ne vientiso vyksmo dalis.
Jūsų projektas „Endurance“ šiemet apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru. Lietuviškai pavadinimas reiškia ištvermę. Apie kokią ištvermę kalbate?
Mūsų kūrybinės grupės atspirties taškas buvo žmonių, išplėtusių žmonijos galimybių ribas, istorijos – kopimas į Everestą, ultramaratonai... Analizavome jų nuotaiką, emocijas. Norėjome perteikti šių žmonių patiriamą spaudimą (nuleidome lubas), nuovargį, euforiją. Taip pat ieškojome priežasčių, kodėl žmonės renkasi siekti tokių tikslų. Tai buvo šios temos fizinio ir emocinio santykio tyrimas.
Ar šis projektas specialiai buvo kuriamas kamerai, ar tai karantino ir tuometės situacijos nulemtas sprendimas?
Spektaklis buvo kuriamas atlikti gyvai, tačiau dėl techninio sudėtingumo nusprendėme jį rodyti tik vieną kartą. Tam, kad šis pasirodymas įgytų išliekamąją vertę, jį nufilmavome. Tai įvyko jau po gyvo pasirodymo.
Su kokia cirko disciplina šiandien daugiausia dirbate? Kokiuose kūrybiniuose procesuose dabar dalyvaujate?
Daugiausia tebedirbu su virve, nors praktikuoju ir kitas cirko disciplinas. Viename iš dabartinių kūrybinių procesų dalyvauju kartu su Aleksejumi Smolovu iš Rygos, praktikuojančiu Cyro rato discipliną. Kurdami radome daug bendro tarp Cyro rato ir virvės, domimės šių dviejų objektų santykio ir panaudojimo scenoje galimybėmis. Tai mus domina ne tik kaip forma, bet ir kaip žmonių gyvenimų atspindys – vienas gyvena virvės, o kitas rato pasaulyje.
Dėkoju už pokalbį.
