Teatras
Pastaruoju metu teatre distopijos pasauliai vėl prisimenami kaip šiuolaikinio žmogaus ateities projekcijos, pranešančios, kad jis pavirs laimės, tobulybės ir estetikos vergu. Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro spektaklis „Adomas 2.0“ (rež. Žilvinas Beniušis) parodo, kad kiekviena tobulybė veda į tragediją.
Spektaklyje judama iš komedijos į tragediją – įdomu matyti ir jausti, kaip dūžta utopijos viltis, virsdama distopiniu absurdu. Klounada ir šaržuoti personažai kuria dialogo atmosferą – publika kvatodama komentuoja kiekvieną naują sceną ar aštresnę aktoriaus repliką. Balandžio 26-osios vakarą Kauno kameriniame teatre niekas neapsimetinėjo esąs protingesnis ar mąslesnis. Galbūt klounada yra naujojo nuoširdumo skatintoja?
Tarp spektaklio kūrybinės komandos ir žiūrovo įvyko ne tik emocinė, bet ir intelektinė sąjunga. Šiuo atžvilgiu šalia skvarbaus, šaržuoto ir gerąja prasme klouniško aktorių darbo verta paminėti ir minimalistinę, ryškiaspalvę Vitalijaus Strigunkovo scenografiją. Ant scenos nupieštas geltonas ratas, simbolizuojantis vyrą, ir jį kertantis raudonas puslankis, žymintis moterį: jo pradžios, o gal pabaigos taške stovi stulpas, ant kurio kabo kriauklė. Spektaklio pavadinimas nurodo biblinę Ievos sukūrimo iš Adomo šonkaulio istoriją, tačiau kūrinyje įvyksta inversija ir moteris čia yra kuriančioji. Kriauklė tampa moters įgalinimo simboliu – per spektaklį tik ji prie jos prisiliečia.
Spektaklio tempas įtraukia ir neleidžia nuobodžiauti. Aktorių tarpusavio bendravimas primena improvizacinio teatro komandos bendradarbiavimą – vieni kitiems jie leidžia būti laisviems ir neatsisakyti net keisčiausių sprendimų. O žiūrovas tampa dar vienu aktoriumi, kuris turi teisę kištis į spektaklio veiksmą, atsakydamas į klausimą, replikuodamas ar juokdamasis. Tačiau spektaklyje pritrūksta tylos ir tragiškosios jo dalies išplėtojimo. Romantinės scenos tarp Adomo (Aurelijus Pocius) ir Ievos (Severina Špakovska) prailgsta, ne iki galo išnaudojami ir klišinių situacijų tragizmo aspektai. Nors tragedija išryškėja Arturui Svorobovičiui kuriant paklaikusio įsimylėjėlio vaidmenį, norisi, kad ji pabrėžtų tobulybės ir tikro žmogaus susidūrimą.
Nenatūralūs, nejaukumo pojūtį keliantys Pociaus kuriamo Adomo judesiai ir gestai skatina tragedijos nuojautą, išjuokdami ir trupindami tobulo vyro vaizdinio iliuziją. Absurdiškas personažas panaikina klausimo, kokia turėtų būti vyriškos lyties tobulybė bendraujant su moterimi, galimybę. Ji neįmanoma, nes kiekvienas individas skirtingas, o vidurkio nėra. Špakovska puikiai kuria kuklios Ievos šaržą, tačiau konfliktuose tiek su Karoliu (Svorobovičius), tiek su Adomu pritrūksta visos neigiamų emocijų paletės. Svorobovičiaus personažo gestai, kūniškumas ir pamišėliška mimika lygintina su Gintaro Varno spektaklio „Puikus naujas pasaulis“ Mato Sigliuko „laukiniu“ Džonu – vieninteliu išlikusiu adekvačiu žmogumi išprotėjusiame tobulybės pasaulyje. Ievos ir Karolio ryšys priešpriešinamas su Adomo ir Saros Braitman (Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė) duetu kaip dviejų pasaulių – senojo ir naujojo – susidūrimas. Mickevičiūtės-Petrauskienės vaidinamos Saros patosas, pompastiški judesiai kuria pagrindą Adomo iškilimui.
Spektaklis „Adomas 2.0“ – tai šiuolaikinio pasaulio kritika, aprėpianti biblinį Ievos ir Adomo mitą, feminizmo ir moters įgalinimo klausimus. Kūrinys parodo žmogaus sudėtingumo banalumą, kartais iškylantį kvailumą, neadekvatumą. Klounados principai, personažų šaržai, perspaustos mimikos ir pompastiški gestai kuria apkvaitusio mūsų pasaulio distopinę projekciją. Belieka tikėtis, kad vietoj tobulybės bus pasirinktas žmogiškumas.
