Teatras
Kaune režisierė Laura Kutkaitė įgijo choreografinį išsilavinimą, vėliau studijavo filosofiją Vilniaus universitete, o pernai baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Oskaro Koršunovo vadovaujamame kurse. Stažavosi Prancūzijoje, Lenkijoje, Italijoje, Danijoje ir Slovėnijoje. Studijavo pas Grzegorzą Jarzyną, Michałą Borczuchą, Grzegorzą Niziołeką ir Krystianą Lupą. Dar būdama studentė dirbo su tokiais režisieriais kaip Anna Smolar, Tomi Janežičius ir Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatre debiutavo spektakliu „Fedros meilė“ (2021) pagal Sarah Kane pjesę. Šiuo metu režisierė repetuoja naują spektaklį „Sirenų tyla“, kurio premjera įvyks birželio viduryje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Kuo jus patraukė teatras ir režisūra?
Esu prasta gyvenimo už repeticijų salės gyventoja.
Sukūrėte spektaklį „Fedros meilė“ pagal Sarah Kane pjesę. Kuo šis kūrinys aktualus lietuvių publikai?
Pagrindiniai „Fedros meilės“ veikėjai – Hipolitas ir jo pamotė Fedra. Depresyvi Hipolito egzistencija, bėgimas nuo savęs, nuo jausmų – tai šiandienos žmogaus skiriamasis bruožas. Ypač bėgimas nuo savęs.
Fedra eina priešingu keliu – neria į savo antgamtišką aistrą, puikiai žinodama, kad pražus. Kaip gera atsiduoti beprotybei! Kaip kartais saldu atsiduoti savidestrukcijai! Tikiu, kad žlugimas turi grožio. Grožis egzistuoja laimėje ir nelaimėje. Galbūt šis spektaklis aktualus lietuviškai publikai primindamas būtent tai.
Kodėl pasirinkote statyti spektaklį pagal Kane pjesę? Kaip vertinate šios dramaturgės kūrinius?
Ieškojau ko nors nepastatomo. Tam tikra prasme mazochistiškai mėgstu pasirinkti ką nors, kas tuo metu atrodo ne mano jėgoms. Manau, tai kur kas geriau ir įdomiau, nei kurti saugiai, apskaičiuotai.
Mano santykis su Kane kūryba labai intymus. Kartais pagalvoju, kad pasaulį matau tokį, kokį matė ji – brutaliai poetišką, dėl to neįtikėtinai juokingą. Jei būdama mano metų, 28-erių, ji nebūtų atėmusi sau gyvybės, būčiau labai norėjusi su ja susipažinti. Ir vis dėlto pažįstu ją per kūrybą. Neseniai viename iš „Fedros meilės“ rodymų atrodė, kad girdžiu, kaip Kane juokiasi. Su tuo rodymu neblogai nusivažiavome į šoną...
Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas, renkantis naują pjesę ir statant naują spektaklį?
Mano kūrybinis procesas priklauso nuo pasirinktos medžiagos. Gal net tiksliau – nuo medžiagos, kuri pasirenka mane. Kartais mane gali pasirinkti ir garsas. Pavyzdžiui, išgirdusi kompozitorės Agnės Matulevičiūtės kūrybą supratau, kad tikrai noriu kartu sukurti spektaklį. Jos kuriami garsai man kažkuo artimi, juos įvardyčiau kaip „stiprybės lengvumą“. Kartais būsimas spektaklis priklauso nuo vieno vienintelio vaizdinio, iškylančio mintyse. Kartais tai tegali būti frazė. Šiuo metu mane domina frazė „visi žino“.
Statydama „Fedros meilę“ turėjau pjesę, tačiau įkvėpta slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus, su kuriuo tuo metu paraleliai dirbau, repetuodama Kane vis sugrįždavau prie laboratorinio principo. Tai pasiteisino su kaupu. Manau, kad teatras-laboratorija leidžia turėti aktorių kaip bendrakūrėją, o ne vien kaip vieno žmogaus – režisieriaus – vizijos išpildytoją, atlikėją.
Šiuo metu repetuoju spektaklį „Sirenų tyla“ psichologinio ir fizinio smurto teatre tema. Tam pasirinkau laboratorinį procesą: nesikliauju jokia iš anksto sukurta dramaturgija, o apie ją mąstau kartu su dramaturge Tekle Kavtaradze. Repetuodama „Sirenų tylą“ taip pat ieškau kuo mažiau hierarchinių kūrybos būdų. Tai nėra taip paprasta. Be to, kadangi spektaklį kuriu su neįtikėtino talento ir charizmos aktorėmis – Gerda Čiuraite, Rimante Valiukaite, Toma Vaškevičiūte ir Aiste Zabotkaite, tokiu prieigos pasirinkimu visiškai pasitikiu. Kitaip tariant, visiškai pasitikiu šiomis aktorėmis kaip kūrėjomis iš didžiosios raidės. Nors visos žavingai skirtingos, scenoje jos kartu veikia kaip koks mitinis žvėris. Sirenos!
Šiuo metu mano taikomas laboratorinis metodas leidžia mums ieškoti iki pat paskutinės sekundės prieš premjerą. Jis leidžia nežinoti. Noriu sau leisti nežinoti. Tiek šiame profesiniame kelyje, tiek gyvenime. Dar studijuodama filosofiją supratau, kad žinojimas toli gražu nereiškia išminties. O išmintis toli gražu nereiškia žmogiškumo. Teatrui reikia pastarojo.
Ko žiūrovas gali tikėtis iš „Sirenų tylos“ premjeros?
Norėčiau, kad žiūrovas nieko nesitikėtų. Norėčiau, kad ateitų į spektaklį kuo labiau tabula rasa. O tada nuo pirmo spektaklio garso ar vaizdinio tikėtųsi visko.
Kaip apibūdintumėte savo, kaip režisierės, braižą? Kaip jis formuojasi? Ką atradote savyje kurdama spektaklius?
Nemanau, kad turiu braižą, ir, tiesą sakant, nenoriu jo turėti. Braižas, mano manymu, yra nesugebėjimas kurti už ribų, į kurias pats save įspraudei. Jei turi braižą, keli tavo pastatymai bus įdomūs, o kas toliau? Tas pats per tą patį... Suprantu, kad norisi jaunus kūrėjus įsprausti į braižą, nes taip tiesiog patogiau reklamai, šūkiui. Bet manęs tai nedomina.
Galėčiau išskirti kelis dalykus, kurie scenoje man svarbūs ir įdomūs: tyla, kūnas, trajektorija, eklektikos švara. Taip pat mane traukia tuščia erdvė. Su scenografe Paulina Turauskaite kuriame jau antrą spektaklį, kartu besivadovaudamos principu, kad scenoje neturi būti nieko nereikalingo. Spektakliui apskritai užtenka vieno aktoriaus ir vieno žiūrovo: vieno, kuris vaidina, ir vieno, kuris stebi. Tai ir yra teatras.
Kurdama atradau savyje pakantumą ir supratingumą kitiems kūrėjams. Ir tai, apie ką tik nutuokiau, bet pagaliau imu tuo įsitikinti – esu velniškai stipri.
Ką jums, kaip režisierei, reiškia repeticija ir spektaklis?
Repeticija yra mano gyvenimo būdas. Suprantu, kad tai skamba privilegijuotai. Taip ir yra. Nors, tiesą sakant, ir iki teatro jaučiausi taip, lyg kasdien kažkam repetuočiau, kažkam ruoščiausi. Galbūt galėčiau pasakyti taip: repeticija – erdvė pasitikrinti, ar tavo burtai ir užkalbėjimai veikia, ar ne. Spektaklis – burto perkėlimas žiūrovams ir kartu ženklas, kad pati nuo burto tuoj būsiu paleista ir galėsiu eiti gerti vyno.
Koks yra Lietuvos teatras jauno kūrėjo akimis?
Priklausantis „genijams“, priklausysiantis jauniems kūrėjams.
Ačiū už pokalbį.
