Glamūrinis moterų rojus

Pavasarį „Menų spaustuvėje“ įvyko Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“ tęsinio „Mimozos ir sirenos“ premjera. Be garsiojo Oskaro Koršunovo „Senių“ diptiko, nedaug spektaklių Lietuvos teatre turi dvi dalis. Pasirodžius „Graži ir ta galinga“ tęsiniui kilo daug klausimų dėl jo būtinybės ir reikšmės.

Spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“ publiką sužavėjo koncepcija ir paprastumu. Tai buvo kone analogiškai „vežanti“ aktorių muzika, kokią kadaise kūrė Keistuolių teatro artistai. Feministinis spektaklio naratyvas, nagrinėjantis žymių moterų gyvenimus, visų pirma rinko pilnas sales moterų, bet kartu buvo nesvetimas ir istorija besidomintiems žiūrovams. „Graži ir ta galinga“ šiurkščiomis, iš patriarchato lūpų išgirstomis kalbomis apie kaimo moteris ir ryškiai raudonomis suknelėmis (kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė), kontrastuojančiomis su šiene skęstančia scena, tapė nostalgišką, iliustratyvų ir ironišką ilgakasių lietuvaičių valstiečių, zujančių po laukus ir vienkiemius, įvaizdį.

Antra „Graži ir ta galinga“ dalis „Mimozos ir sirenos“ prižadino žiūrovus iš „keistuoliško“ sapno ir sugrąžino į tikrovę su draugų vakarėliais, vyrais, kitomis moterimis, moterų draugyste, mimozos kokteiliais pusryčiams, pietums ir vakarienei, o svarbiausia – daug „ABBA“ estetikos muzikos apie viską ir nieką. Vizualiai tęsinys atrodo kur kas puošniau: patogūs karališki krėslai, „ABBA“ grupės narių ar filmų apie slaptuosius agentus veikėjų aprangą primenantys balti, nuo skersvėjo plazdantys, lengvo audinio kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė).

Abiejų spektaklių struktūra panaši – muzikiniai numeriai su storytelling’o intarpais, tačiau pirmos dalies pasakojimai tarp dainų turėjo bendrą konceptualų atramos tašką, o antroje dalyje to trūko. Aktorių sekamų istorijų temų amplitudė svyravo nuo tėčio ir dukters santykių iki nepatogumų sukėlusios vakarienės pas draugus ar nutikimo, kai vieną kartą po repeticijos trys aktorės visai nakčiai buvo užrakintos teatro pastate. Galiausiai šių pasakojimų pristatymas publikai veikiau priminė stand up humoro vakarą nei prasmingą ir vientisą spektaklio siužetinę liniją.

2020 m. aktorių Vaivos Kvedaravičiūtės, Rugilės Latvėnaitės, Ievos Pakštytės, Astos Zacharovaitės ir Marijos Žemaitytės grupė „Graži ir ta galinga“ buvo nominuota „M.A.M.A.“ apdovanojimams alternatyvios muzikos atlikėjo kategorijoje. Internete galingai nuaidėjo aktorių kvinteto muzikinis klipas „Žemaitė“. Nors tik viena pirmojo spektaklio daina turėjo tiesioginę asociaciją su tarpukario dainininko Danieliaus Dolskio kūryba, panašią stilistiką galima įžvelgti ir kitose dainose. „Mimozų ir sirenų“ dainų rinkinys pasirodė mažiau „galingas“ ir melodijomis, ir turiniu. Dainų tekstai priminė Dominyko Vaitiekūno alter ego Vitalijaus Špokaičio (de)motyvuojančius tekstus, o tai sunkiai siejosi su pirma spektaklio dalimi, nes retkarčiais skambėjo pernelyg paviršutiniškai. Aktorė Kvedaravičiūtė dainavo apie įtarią merginą, kuri it seklys Morka sekė savo vaikiną ir išsiaiškino, kad jis neištikimas. Pirmojo spektaklio dainos stebino tekstų išmone, o antrojo, be kelių dėmesio vertų pasirodymų, susiliejo į garsinį kasdienybės vargų šokį.

Kine tolesnės filmo dalys arba išlaiko pirminio kūrinio šlovę, arba sutrina jį į miltus. Pirma „Graži ir ta galinga“ dalis buvo paremta feministine koncepcija, ryškiais vizualiniais elementais ir smagiomis melodijomis – tai lėmė šio spektaklio-koncerto populiarumą. Po tokio „sprogimo“ dar net nepasirodžiusi antra dalis „Mimozos ir sirenos“ kėlė didelius lūkesčius, kurių, mano nuomone, nepateisino. Antroje dalyje aktorės iš maištingų dvidešimtmečių pamažu slinko trisdešimtmečių glamūro ir rafinuoto skonio su mimozos taure rankoje link, bet po žiūrovų vaišinimo kuklia taurele degtinės su kaimišku lašinuku mimozoms ir sirenoms reikia ieškoti naujo moterų būrio.