Teatras
Aktorė Augustė Ona Šimulynaitė sukūrė vaidmenis spektakliuose „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020) „Batsiuviai“ (rež. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2020), „Žuvėdra“ (rež. Jokūbas Brazys, Oskaro Koršunovo teatras, 2022) ir kt. bei trumpametražiuose filmuose „Kai perplauksi upę“ (rež. Klaudija Matvejevaitė, 2018) ir „Apklausa“ (rež. Urtė Sabutytė, 2021).
Kokia kūrybinė patirtis jus labiausiai užaugino kaip aktorę?
Kiekviena patirtis augino ir tikrai dar nė viena neužaugino. Tikiuosi, augimas visuomet išliks. Kiekviena net sunki ar nemaloni patirtis išmoko kantrybės, valios, atrandi kažką naujo. Tarkim būdama pirmame kurse filmavausi Eimanto Belicko filme „Tumo kodeksas“, kuriame vaidinau savo prosenelę – aktorę Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę. Tai buvo ne tik pirma darbo kine patirtis, bet ir pirmas kartas, kai teko vaidinti sau artimą žmogų. Tada supratau, kad esu teisingame profesiniame kelyje. Iš esmės kiekvienas projektas, personažas mane moko. Urtės Sabutytės trumpametražiame filme „Apklausa“ vaidinau prostitutę Viktoriją. Buvo įdomu kurti nuo mano asmenybės nutolusį vaidmenį. Panašus vaidmuo teko ir Jokūbo Brazio spektaklyje „Žuvėdra“ – Polina. Mes labai skirtingos ir beveik neturime bendrų bruožų. Tad buvo nemenkas iššūkis ieškoti, tyrinėti ir atrasti šio personažo sielos gelmes, mąstymą. Tokie neįprasti vaidmenys turbūt labiausiai užaugina, priverčia palikti komforto zoną.
Papasakokite, kaip kūrėte Polinos vaidmenį „Žuvėdroje“. Iš kur gimė įkvėpimas sukurti ją būtent tokią?
Spektaklis vystėsi dar nuo studijų laikų, buvo skirta daug laiko gilintis, todėl Polinos vaidmuo labai keitėsi. Iš pradžių ji buvo stereotipiškai moteriška – tyli, švelni. Susitikę po ilgos pertraukos „Žuvėdrą“ pradėjome repetuoti tarsi iš naujo. Mano kolega Džiugas Grinys, vaidinantis Polinos vyrą Šamrajevą, gana greitai pagavo savo personažo esybę, tad tai man tapo atspirties tašku. Pabandžiau įsivaizduoti, kokia moteris galėtų būti šalia tokio vyro. Atsimenu, apsimoviau džinsus, apsiaviau kaubojiškus batus, įsidėjau į burną kramtomosios gumos ir pradėjau vaikščioti kažkaip kitaip. Jokūbas pamatęs pasakė, kad jau kažką suradau. Tad iš pradžių Polinos personažas pradėjo kurtis per išorę, o vėliau bandžiau lipdyti jos psichologiją per jos santykį su Šamrajevu. Leidau sau klysti, būti nežavia, nemoteriška, net apgailėtina. Tai suteikė Polinos personažui reikiamų spalvų.
Šalia aktorystės kuriate muziką pseudonimu „Onushka“. Kaip jūsų gyvenime dera teatras ir muzika?
Muzika mane lydi nuo mažens. Kadangi mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, muzika visuomet buvo pagrindinė mano meno sritis. Ten grojau fleita, dainavau. Galiausiai susiklostė taip, kad nuėjau į vaidybą, bet muzika niekur nedingo. Spektakliuose, kuriuose vaidinu, dažnai tenka dainuoti. O „Onushkos“ muzika tapo tam tikru dienoraščiu. Kuriu ją labiau sau. Muzika perteikiu savo mintis, kurių neišreiškiu balsu ar raštu. Studijų metais skirtingais laikotarpiais dirbdavome su įvairiomis medžiagomis: Shakespeare’u, Čechovu. Pastebėjau, kad mano dainose juntama to, ką tuo metu veikiame studijose, įtaka.
Kokia teatro funkcija karo akivaizdoje? Ar šiuo sunkiu laiku jums pakito jo reikšmė?
Manau, kad karo akivaizdoje pakitome ir mes, ir mūsų tikrovė. Įsibėgėjus antrai karo savaitei susitikome su „Žuvėdros“ kūrybine komanda pasiruošti premjerinei spektaklio savaitei. Beje, susirinkome Kovo 11-ąją: tai irgi simboliška. Atmosfera buvo itin slogi. Susėdome ir pradėjome kalbėti, ar tokiu laiku kuriame, darome spektaklį. Vėliau supratome, kad reikia daryti, nes mes tai geriausiai sugebame. Dar vaidinome rusų dramaturgo kūrinį. Čechovo tekste minimi Ukrainos miestai – Kyjivas, Charkivas. Tai, kas anksčiau nebūtų užkliuvę, dabar badė akis. Kalbėjome, ar spektaklyje reikėtų iškelti karo temą, tačiau supratome, kad pats spektaklis savaime turės kitokią prasmę. Pati pastaruoju metu lankydamasi kine ar teatre supratau, kad atsirado kitas žvilgsnis, pastebintis karą mene. Tarkim, Dimitrio Papaioannou spektaklyje „Transverse Orientation“ scenoje vyko statymas, visko griūtis ir pabaigoje saulėlydis. Tad visa tai, ką šiomis dienomis matome ar girdime, vienaip ar kitaip surezonuoja.
Kuo kinas aktoriui patrauklesnis už teatrą?
Šis klausimas jau tapęs klasika ir anksčiau dažnai sau jį užduodavau, bandydama suprasti, ar noriu būti kino, ar teatro aktore. Galų gale supratau, kad neįmanoma pasirinkti, nes abi stovyklos turi savų pliusų ir minusų. Teatre mane žavi pats procesas, jam yra skiriama daug laiko, aktoriui suteikiama daug laisvės ieškojimams, o su kūrybine komanda susigyveni it su šeima. Spektaklio rodymas – kažkas nepaaiškinama, atrodo, tas porą valandų mintimis kažkur iškeliauji ir visa tai išgyveni. O kine svarbiau rezultatas. Jis žavus tik jam būdingu subtilumu. Ten gali kalbėti akimis, pirštu. Kinas patrauklus natūralumu, tikrumu. Tačiau vaidybiškai sudėtinga, nes nėra nuoseklumo: kaip aktorei, nelengva šokinėti nuo filmo pabaigos į pradžią ar vidurį.
Ką manote apie lietuviško kino raidą? Ko jam trūksta?
Pastaruoju metu vyksta teigiami pokyčiai, ypač jaunųjų kūrėjų darbuose. Mane sužavėjo filmai „Nematoma“ (rež. Ignas Jonynas, 2019) ir „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019). Manau, kad lietuviškame kine vis dar opi problema tebėra dialogai. Labai laukiu, kada kino žmonės prisijaukins paprastą pokalbį. Man atrodo, dialogams nereikia suteikti tokios didelės reikšmės, nes ji atsiranda savaime.
Ką gerėjanti lietuviško kino situacija reiškia jums, kaip aktorei?
Tikiu, kad tai elementariai suteiks aktoriams daugiau darbo kine, nes dabar jo tikrai ne per daugiausia. Apmaudu, kad Lietuvoje vyksta tiek daug filmavimų, bet didžioji dalis jų skirta užsienio rinkai, o lietuviško kino ar net gerų serialų tikrai nėra daug. Manau, kad stiprus lietuviško kino vystymasis, keliavimas po garsius užsienio festivalius padės žmonėms pradėti jį vertinti, skirti daugiau laiko, pinigų ir dėmesio.
Kaip vertinate šokio spektaklius?
Šokio spektaklius dievinu. Kai mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, man neužteko vien muzikos: papildomai piešiau, lankiau šiuolaikinį šokį. Patiriu estetinį malonumą, žiūrėdama į scenoje judantį žmogaus kūną. Šokio spektakliai žavi tuo, kad be žodžių kartais pasakoma net daugiau nei draminiuose spektakliuose. Lietuvoje kokybiškų šokio spektaklių kartais pasigendu, bet užsienyje teko matyti Pinos Bausch, Anne Teresos De Keersmaeker kūrinių. Taip pat labai džiaugiuosi pagaliau gyvai išvydusi Papaioannou darbą „Transverse Orientation“. Ateityje svajoju sujungti aktorinį išsilavinimą su kūno kalba ir išbandyti save šokio srityje.
Koks iki studijų buvo jūsų santykis su teatru? Gimėte scenoje ar teatrą reikėjo prisijaukinti?
Galima sakyti, gimiau scenoje, nes abu mano tėvai studijavo aktorystę. Laukdamasi manęs mama vaidino, ir turbūt jau tada pradėjau jausti teatro svaigulį. Visa šeima prisidėjo prie mano meilės teatrui ir kinui. Turiu daug ryškiai įsispaudusių prisiminimų iš laikų, kai mane mažą mama vesdavosi į Vaikų ir jaunimo centro rūmus, nes ten vadovavo teatro būreliui. Matydavau, kaip scenoje kuriami stebuklai. Iš pradžių scenoje atsiradau su muzika. Bet nuo pat mažens žinojau, kad būsiu aktorė, ir jokių klausimų man dėl to nekilo, nors iki studijų akademijoje jokio teatro būrelio nelankiau. Baigdama mokyklą pradėjau dvejoti, tačiau artėjant stojimams sužinojau, kad kursą renka Oskaras Koršunovas. Iškart buvo aišku, kad privalau pabandyti. Pavyko. Nuo tada savo pasirinktu keliu nė karto nesuabejojau ir nekantrauju pamatyti, kur jis mane nuves.
Ačiū už pokalbį.
