Bevaisės pretenzijos į šiuolaikiškumą

Kovo 15 d. Keistuolių teatro ir „Atviro rato“ teatro laboratorijos steigėjas, aktorius, režisierius ir kompozitorius Aidas Giniotis pristatė mokslinės fantastikos spektaklio „Rytoj buvo vakar“ premjerą Jaunimo teatre. Toks žanrinis apibūdinimas žiūrovus apgavo, nes spektaklyje mokslinės fantastikos elementų buvo tiek nedaug, kad net menkiausi lūkesčiai liko nepatenkinti. Vienintelė mokslinės fantastikos detalė – į praeitį pagrindinę heroję nukelianti laiko mašina-liftas. Teatro magijai išsisklaidžius paaiškėja, kad spektaklio forma tradicinė, o turinys plūduriuoja temos paviršiuje.

Pavadinimas „Rytoj buvo vakar“ byloja apie ryšį tarp praeities ir ateities, įvykių polinkį kartotis. Žmogaus gyvenimo vertikalėje tai nurodo į lemtį. Spektaklis pasakoja apie jauną merginą Ievą (Ieva Kaniušaitė), nusprendusią nukeliauti laiku į praeitį, įšalo ir tremtinių vargų žemę Sibirą. Aktoriai tarsi gyvi metraščiai vienas po kito dalijasi atsiminimais apie begalines priverstinio darbo dienas, sunkiai pakeliamą Sibiro šaltį, į lietuvių sveikatą pasikėsinusias ligas, artimųjų mirtis ir sovietinės valdžios pareigūnų žiaurumą. Nors toks pasakojimas atrodo taiklus, raginantis šiuolaikinį žmogų susimąstyti apie laisvės laikinumą ir kainą, šis tamsus istorijos laikotarpis nesukelia tokių stiprių emocijų, kaip, regis, turėtų. Galbūt istorijos puslapiai, kuriuose įrašyta tremtis, jau pernelyg dulkėti? O gal meno kūriniuose ši tema pastarąjį dvidešimtmetį tokia dažna, kad tapo nuvalkiota? Anaiptol, režisierius Giniotis ne pirmą kartą kuria spektaklį apie sovietmečio įvykius: jo kartu su „Atviro rato“ aktorių komanda pristatytos biografinės improvizacijos „Juoda–balta“ kur kas jautriau paliečia to paties laikotarpio skaudulius. O spektaklis „Rytoj buvo vakar“ stokoja naujo požiūrio į temą kampo.

Siužetui trūko vientisumo, tai ne tik trukdė žiūrovui susikaupti, bet ir menkino turinio kokybę. Tarkim, manieringi etiudai, laužantys ketvirtąją sieną, aktoriams postringaujant apie atskirtį tarp jų pačių ir scenoje atliekamų vaidmenų, pasirodė betiksliai. Jeigu tuo norėta užmegzti artimesnį ryšį su žiūrovu ar priminti apie spektaklio, kaip reginio, fikcinę prigimtį, atsitiko priešingai – pertekliniai intarpai blaškė dėmesį ir išmušė iš bendro spektaklio ritmo. Mėginimas spektaklį pritaikyti šiuolaikiniam jaunimui privedė iki lėkšto ir beprasmio skardžiabalsių feisbuko komentarų skaitymo konkurso epizodo. Aktorė Kaniušaitė pasakojo apie į socialinių medijų puslapį įkeltą nuotrauką su kvietimu į spektaklio premjerą, o šalia ant suoliukų sėdintys aktoriai balsu įgarsino po ja išdygusius komentarus, neapsieidami be raiškaus skyrybos ženklų įvardijimo. Šie intarpai išliko paslaptingais pagrindinės spektaklio temos palydovais, nebyliai iš gėdos raustančiais ryšio su kitomis siužetinėmis linijomis neatradusių etiudų požemyje.

Režisierius Giniotis kartu su kūrybine grupe išsikėlė nelengvą užduotį – pateikti tremties į Sibirą pasakojimus vėlesnių kartų atstovams. Tačiau spektaklis „Rytoj buvo vakar“ parodė, kaip menkai kūrėjai tegali paliesti šiuolaikinį jaunimą, nejausdami jo gyvenimo pulso. Dauguma pastangų suvirpinti žiūrovo protą ir širdį nuvertėjo, palyginus su konvencine spektaklio forma ir neįgyvendinta ambicija nerti į svarbias temas.