Ryšį su publika kiekvieną kartą reikia atrasti iš naujo

Aktorė Kamilė Petruškevičiūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2021), „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras, 2020), „Balkonas“ (rež. Éric Lacascade, Jaunimo teatras, 2019), „Vestuvės“ (rež. Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2016), „Raudonkepurė“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2016) ir kt. Už Leros vaidmenį spektaklyje „Šokis Delhi“ (rež. Koršunovas, OKT, 2017) ir už vaidmenį spektaklyje „#beskambučio“ (Tamolė, LNDT, 2017) 2018 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras?

Ten, kur užaugau, teatro buvo nedaug: spektaklių niekas neatveždavo, nebent nuvažiuodavome patys. Scena mane visada traukė, tik tuo metu dar nežinojau, kuo norėčiau joje būti, tačiau pamačiusi pirmuosius spektaklius supratau, kad išvydau stebuklą. Traukė tai, kaip aktoriai viską sukuria, kaip viską padaro, kaip mane įtikina, kad viskas tarsi vyksta iš tikrųjų, kaip jie gali taip drąsiai ir įtikinamai kalbėti.

Tuo metu man dar trūko drąsos ir mane sužavėjo, kad scenoje gali kalbėti nuoširdžiai, bet niekas nežino, jog kalbi nuoširdžiai, ir meluoti taip, kad niekas nežino, jog meluoji. Visa ši mašina mane ir pakerėjo, todėl teatrą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.

Kokį aktoriaus profesijos vaizdinį buvote susikūrusi?

Vaizdinį susikūriau iš kitų žmonių. Atrodė, aktoriai turėtų būti aukščiau visko, idėjiškai pakilę nuo žemės, paprasčiausiai dėl to, kad jie – kultūros žmonės. Maniau, kad aktoriai turi būti tam tikros, konkrečios išvaizdos, atitikti tam tikrus standartus.

Pati profesija taip pat atrodė sunki ir daugelis man sakė tą patį, kai kurie net bandė atkalbėti nuo mano pasirinkimo: esą neturėsiu už ką valgyt nusipirkti. Bet noras vis tiek nedingo. Iki studijų pradžios tiksliai nežinojau, kas tai yra, nebuvau sutikusi profesionalaus aktoriaus, todėl tikslaus įvaizdžio nebuvau susidariusi. Apie aktoriaus profesiją galvojau kaip apie amatą, kai ateini, išmoksti ir darai tai, ką išmokai, tačiau pradėjusi studijuoti supratau, kad esama įvairių aktorių ir įvairių metodikų. Todėl viskas priklauso nuo tavęs: kokia asmenybė esi, tokį įspūdį apie profesiją ir susidarai.

Vien dėl to, kad esi kultūros žmogus, nebūtinai turi kalbėti aukštomis frazėmis, skaityti visa tai, kas papuola į rankas, ar žiūrėti tik prasmingus filmus. Niekada šito nesupratau ir niekada šito nedariau. Visa tai padarysiu tada, kai ateis laikas.

Kokios buvo jūsų studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje patirtys?

Tai gana sunkus laikotarpis. Iš pradžių buvo labai daug įstojusiųjų, todėl dėstytojai negalėjo skirti daug individualaus laiko. Reikėjo kovoti dėl kiekvienos dėmesio sekundės, kad kažką pasiimtum ir išmoktum. Taip pat visus ketverius metus turėjome daug fizinio krūvio. Man atrodo, bet kokiam žmogui būtų sunku ketveriems metams nuo ryto iki vakaro užsidaryti viename pastate ir matyti tik tuos pačius žmones. Jautėme prarandantys asmeninį gyvenimą, o jo reikia, kad galėtum kurti, nes kuri iš patirčių.

Puiku, kad šiuo metu statomas naujas akademijos pastatas, nes mes neturėjome gerų sąlygų: buvo šalta, sėdėdavome su striukėmis ir apsikloję pledais. Įėjęs į tą pastatą prisimeni kiekvieną kampą, kuriame sėdėjai, žiūrėjai, galbūt verkei. Labai svarbu, kokia aplinka tave supa, ir ji tik pasunkindavo studijas.

Kalbant apie mokslą svarbiausia užduotis – persilaužti: tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Reikėjo nugalėti savo vidinius kompleksus ir perlaužti nusistatymus. Vėlesniuose kursuose visi abejojome savimi: kai esi išsekęs ir persitempęs, atrodo, nieko nebegali padaryti, ir tą laikotarpį galėčiau išskirti kaip lūžio metus, nes galiausiai perlipau per save.

Kaip pavyko sugrįžti į gyvenimą po akademijos ir prisitaikyti?

Visiems skirtingai, o man labai pasisekė – beveik nesustojau, nes, vos tik baigusi akademiją, turėjau kelis darbus ir tempas nesulėtėjo. Atsiradimas teatre, kuriame niekas tavęs nepažįsta, irgi buvo tam tikra adaptacija: nuo kurso draugų pereini prie nepažįstamų kolegų. Reikėjo peržengti savo ribas. Susipažinau su labai gerais kolegomis, kurie iki šiol yra mano draugai, jie patarė, kaip kartais nekreipti dėmesio, kaip suvokti, kad profesija negali būti viskas. Jeigu tau reikia poilsio, turi tai pasakyti, o kai esi labai jaunas, bijai, kad tave tiesiog išmes, nes nepakeičiamų nėra. Man prireikė poros metų, kad suprasčiau, jog galiu kalbėti apie savo poreikius, ir nekelčiau savo profesijos į nežemiškas aukštumas. Svarbiausia gerai dirbti savo darbą, gaunant geras sąlygas ir poilsio.

Kaip atrandate ryšį su publika?

Kiekviena publika būna skirtinga: tame pačiame spektaklyje publika kaskart reaguoja įvairiai: vieną dieną juokiasi, o kitą verkia iš tos pačios scenos, iš kurios vakar juokėsi. Kiekvieną kartą ryšį su publika reikia atrasti iš naujo.

Teatras ir remiasi ryšiu su publika, nes be žiūrovo teatras neįvyksta, be žiūrovo jis iš dalies tampa kinu. Pandemija tai ir parodė, kai daug spektaklių buvo filmuojama ir transliuojama: atrodė, lyg vaidintum labai ilgą sceną kine. Teatras tuo ir veikia, kad keitiesi energija su žiūrovu, jauti, su kokia intencija jis atėjo į salę. Ypač jei spektaklis interaktyvus, tada turi galimybę žiūrėti jam į akis, o taip pamatai, koks jis yra ir kaip gali jį įtraukti, jei jis nori būti įtrauktas. Svarbiausia – imti energiją, bendrą nuotaiką ir per spektaklį ja apsikeisti: aktorius duoda savo energiją, o žiūrovas – savo.

Taip pat žiūrovai daug ką reiškia vieni kitiems. Būdami šalia jie vienas kitam perduoda energiją. Tarpai tarp žiūrovų buvo pakeitę atmosferą, nes žiūrovai reagavo į aktorius, tačiau nebejautė tarpusavio bendrystės.

Vaidinate spektaklyje vaikams „Raudonkepurė“. Kuo skiriasi vaidyba vaikams ir suaugusiems?

Vaidinti vaikams daug sunkiau, nes jie yra nuoširdūs ir visada pasakys, jeigu kas nors nepatinka. Jeigu vaikas netiki, jis aktoriui tai parodys. Per „Raudonkepurę“ vedi vaikus per teatrą ir sakai, kad einate per mišką pas močiutę. Prieš šį spektaklį visada svarstau, ar vaikai įjungs savo fantaziją, ar sakys, kad vaikštome ratais ir esame ne miške, o teatre. Per vaikiškus spektaklius visada jaučiama baimė, kad vaikas pasakys kažką, kas išmuš iš vėžių, ir neturėsi jokio atsakymo. Suaugę žiūrovai, kuriems mažiau patiko spektaklis, plos atsistoję taip pat, kaip ir tie, kuriems patiko. O vaikas susirinks daiktus, pasakys mamai, kad jam nuobodu, ir išeis.

Spektaklis „Raudonkepurė“ labai nuoširdus, nes Joëlis Pommerat pjesę parašė savo dukrytei, su kuria bendrauja kaip su suaugusiu žmogumi. Paulius Tamolė statė pjesę be didelių dekoracijų, siedamas ją su pokalbiu ir idėja, kad paprasti dalykai gali sužadinti vaiko fantaziją.

Ar perimate kuriamų vaidmenų bruožus?

Kartais režisieriai paskiria tau vaidmenį, įsivaizduodami, kad jis atitinka tave kaip žmogų, bet iki galo niekada tavęs nepažįsta. Tarkim, per „Miegančius“ jaučiau, kad kadaise turėjau tokių jausmų ir minčių kaip mano personažas, nes jau anksčiau tai perėjau ir patyriau. Tas etapas jau pereitas ir nenoriu ten grįžti, bet per spektaklį grįžtu, nes to reikia. Tačiau tai nėra sunku, nes tai jau patirta. Bet savo personažų visiškai neperimu. Visada reikia prisiminti, kad personažas yra parašytas ir iš dalies išgalvotas, todėl jis niekada nebus „aš“ ir man reikia jį sukurti.

Personažų emocijas perimu nebent tada, kai esu labai pavargusi, prieš pat premjerą, kai mano kuriamas veikėjas ima maišytis su realybe. Kartais pats procesas labai įtraukia, tarkim, Heda buvo visiškai kitoks vaidmuo. Niekada anksčiau negaudavau tokių itin moteriškų vaidmenų ir man tai tapo dideliu iššūkiu, todėl repetuodama ilgai galvojau apie tą vaidmenį, tačiau nepersiėmiau juo.

Nereikia vaidmens laikyti savyje, kad ir koks jis panašus į tave. Gyvenime esi atsakingas už save ir gali jį keisti, o vaidmens gyvenimo – negali, todėl jis niekada nebus „tu“. Bet kuris vaidmuo turi būti suvaidintas, o ne „prilipdytas“.

Kuris vaidmuo jums įsimintiniausias?

Kiekvienas vaidmuo yra išjaustas ir vienodai svarbus, nes į kiekvieną įdedi savo širdį, kurios dalelę visada juose ir palieki. Visi turi savo vietą mano širdyje: tarkim, į Janiną iš „Vestuvių“ labai lengvai įsijaučiu ir galiu joje būti nors ir penkias valandas. Spektaklis „Balkonas“ sulaukė įvairių nuomonių, tačiau patį vaidmenį kūriau du mėnesius ir vis tiek įdėjau dalį savęs. Visada prisimenu, kaip konstravau personažus, kaip juos kūriau, stengiausi, kad jie nebūtų vienas į kitą panašūs, todėl negalėčiau išskirti vieno įsimintiniausio.

Kas teatre jums brangiausia?

Teatras man labai daug reiškia, be jo neegzistuočiau, nes net sunku įsivaizduoti, ką galėčiau daryti. Taip pat teatro žmonės: kolegos, su kuriais tame kelyje sunku, o su kai kuriais – lengva. Visur nėra nieko brangesnio už meilę kitam žmogui. Gavęs pjesę, atėjęs į teatrą ir pamatęs kolegų sąrašą, supranti, kad net nesvarbu, ką darai, ką statai, – buvimas kartu lieka ilgiau negu bet kokie sunkumai, kilę per repeticijas. Brangiausia – meilė žmogui, bandymas atleisti ir tai, ką duodi žiūrovui.

Ačiū už pokalbį.