Teatras
Greta Gudelytė – režisierė ir aktorė, 2012 m. kartu su Egle Kazickaite įkūrusi „Apeirono“ teatrą. Yra sukūrusi tokius spektaklius kaip „Nekaltas prasidėjimas“ (kartu su Kazickaite, 2021), „Ad infinitum“ (2020), „Pabėgimas“ (kartu su Kazickaite, 2020), „Ašmenys“ (2019), „Delyras“ (2018), „Kultas“ (2017), „Nekrozė“ (2016), „Žinduolių perėja“ (2016) ir kt.
Baimė – vienas stipriausių žmogaus jausmų. „Apeirono“ teatro veikloje jūs sekate šiurpes – lietuvių liaudies siaubo pasakas. Kuo jos aktualios?
Į klausimus, kas yra pasakos, kuo jos aktualios ir kam reikalingos, atsakymą randu poeto Lanzos del Vasto eilutėse: „Kiekvieno daikto gelmėse plaukioja žuvis / Žuvis iš baimės, kad nepasirodytum nuogas / Numesiu tau vaizdų apsiaustą.“ Kiekvienoje pasakoje ar mite plaukioja metafizinė tiesa, persmelkta archetipinių, nekintančių žmonijos dilemų, problemų, universalių simbolių. Pasakose, kitaip nei filosofijoje, metafizinės žmogaus kančios ir tiesos niekada nepaliekamos nuogos, jos apgaubiamos apsiaustu iš trumpų istorijų apie miškus, gyvūnus, būtybes, medžioklę, žvejybą, keliones, meilę ir t.t. Štai kodėl pasakos man yra pati gražiausia žiaurios tiesos išsakymo forma. Tai gyvenimo žiaurumas, apgaubtas paslaptingu, gražiu apsiaustu.
Mėgaujuosi sekdama pasakas, nes labai branginu sakytinį meną. Jis tikrai nėra skaitymas garsiai: iškart atsisakyčiau skaityti pasakas iš knygos. Tai nėra ir iškalto teksto atkartojimas. Sakytinis menas – tai pasakojimas, pasitelkiant savo balsą, gestus, veidą ir savą interpretaciją. Ši yra labai svarbi dalis, nes būtent interpretuojant vyksta kūrinio prasmės atkūrimas. Pasakotojas – tai interpretatorius, verčiantis tai, kas yra už klausytojo supratimo ribų, į jo suvokimui prieinamą išraiškos formą.
Be to, siaubo pasakos stipriai oponuoja medijų kuriamam tobulam pasauliui ir grąžina į realybę, kurioje ne visi žmonės yra geri, gražūs, turtingi ir laimingi. Kai pasąmonė ir joje glūdinčios niūrios fantazijos visą laiką slopinamos, tai gali pažeisti asmenybę ir jos psichiką. Pripažinkime, kad ir vaikų, ir suaugusiųjų fantazijos kartais būna žiaurios, o pyktis gali būti labai stiprus, taigi pasakų siaubai liudija, kad tokios mintys gimsta daug kam ir kad tai yra natūralu.
Ar tokioje siaubų amplitudėje galima tapti atspariam baimei?
Dabartinis amžius labai pakeitė žmogaus baimes. Mūsų protėviai bijodavo kapų, raganų, vaiduoklių, o šiandien net vaikai nebijo šmėklų. Tačiau šiuolaikinis žmogus patiria tokių baimių, apie kurias anksčiau niekas nežinojo. Kiekvienas turime baimių: vieniems baimės – tik epizodinis, mažas nepatogumas, stipriai neveikiantis kasdienio gyvenimo, o kitiems – tai fobijos, rimta psichologinė problema. Deja, siaubo pasakos nepadeda tapti atspariems savo baimėms, bet padeda jas analizuoti.
Iš kur atsiranda noras prisiliesti prie etnokultūros? Ar tai Klaipėdos, jos apylinkių ir gamtos įtaka?
Prisilietimas prie etnokultūros nesusijęs su gyvenimo Klaipėdoje etapu. Nors, tiesa, Drevernoje dalyvaudama rudens lygės šventėse susižavėjau degančių skulptūrų architektūra. Bet apskritai su vienu pirmųjų etninių simbolių susidūriau dar vaikystės namuose: ant spintos buvo išraižytas gyvybės medis. Pirmiausia močiutė mane mokė jo sandaros, o ne abėcėlės. Labiausiai įsiminė jos žodžiai: „Kiekvieną gyvybės medį yra apsivijusi gyvatė, bet ta gyvatė tėra tavo baimė.“ Septintoje klasėje jau skaičiau Vilhelmą Storostą – Vydūną, jo raštuose radau daug informacijos apie baltų ir apie Rytų kultūrą, dar vėliau daug įdomios informacijos sužinojau keliaudama po Braziliją, Indiją ar Grenlandiją. Daug gilių patirčių suteikė dalyvavimas ritualuose, bendravimas su vietos žmonėmis, ir tai mane įraukė į archetipų tyrinėjimą.
Prasidėjus karui Ukrainoje kyla daug klausimų apie meno naudą ir beprasmybę. Kiek dabar reikalingas scenos menas?
Tai labai individualu, aš pati nejaučiu beprasmybės. Suprantu, kad išgyvename stiprų vertybinį, emocinį ir dvasinį persiskirstymą. Taip, jo fone nemažai spektaklių akimirksniu neteko aktualumo, bet tai tik atidengė problemą, pagal kokias paviršutiniškas aktualijas buvo sukurta daugybė kūrinių. Teatras dabar galėtų būti reikalingas, jei gebėtų aiškiai įsivardyti gelbstinčią funkciją: guodžiu, maitinu, pralinksminu ar motyvuoju? Deja, nemažą dalį Lietuvos teatrų repertuarų sudaro spektakliai, kurie karo ir realiai kenčiančių žmonių akivaizdoje atrodo pseudodramatiški. Taigi manau, kad šiandien teatrai savo repertuarą turėtų sudaryti itin atsakingai. Kita vertus, dabar puikus laikas tyliajai kūrybai, kai daug ką permąstome, išsigryniname. Pati jaučiu, kad meninės raiškos ir meninių ieškojimų poreikis yra stebėtinai gajus, tiesiog kol kas ieškoti, mąstyti ir kurti norisi atsiskyrus nuo įprastos teatrinės sistemos: aktorius–scena–žiūrovas. Dabar analizuoju kūrybą kaip tą gyvybės medį: noriu ją išardyti, suprasti, iš ko ji sudaryta, ir vėl iš naujo surinkti iš gabaliukų. Tai dariau jau daugybę kartų ir darysiu dar, nes vis neapleidžia jausmas, kad gal ką nors praleidau.
Spektaklyje „Pabėgimas“ kalbate apie egzistencinį nerimą, dėl kurio, viena vertus, plečiasi vaizduotė, siekdama už ko nors užsikabinti, kita vertus, ji atriboja individą nuo realybės. Ar atsiribojimas nuo realaus pasaulio šiandienos teatre gali padėti žmogui suvaldyti savo jausmus?
Man pačiai patinka kūriniai – spektakliai, paveikslai, muzika, – kuriuose aiškiai jaučiu esant kažką paslėpta, o ne kažką atskleista. Praktiškai neinu į spektaklius, jei aprašyme perskaitau ką nors panašaus į „šiame spektaklyje atskleidžiama...“. Kartu su Egle Kazickaite kurdamos „Pabėgimą“ į procesą žiūrėjome kaip į „pabėgimo kambario“ žaidimą. Į veiksmo erdvę instaliavome daugybę detalių, ženklų, simbolių, klaidinimų, tekstų, prislapstėme daug universalių ir individualių asociacijų. Manau, tai padėjo sukurti vidinio pasaulio peizažą, o ne atsiribojimą nuo realybės. Realybė yra visokia, pavyzdžiui, (pa)sąmonės procesų realybė stipriai skiriasi nuo išorinės realybės. „Pabėgime“ kuriama pasąmonės realybė dovanoja tibetietiškos mistikos pojūtį, jame Didžioji Sąmonė sapnuoja pasaulį ir mus jame. Mes – visi gyvi padarai, visos suvokiančios būtybės – esame tarsi sapnuojami Didžiosios Sąmonės kartu su visu mus supančiu, „išoriniu pasauliu“ ir mes patys renkamės, kaip matyti ir ar matyti tą išorinį pasaulį. Panirimas į tokio pobūdžio realybę gali veikti dvejopai: padėti nuraminti jausmus arba sukelti dar didesnę sumaištį.
Dėkoju už pokalbį.
