Teatras
Pauliaus Ignatavičiaus režisuotame spektaklyje „Šuo, naktis ir peilis“ pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę – nemalonu ir nepatogu. Salėje tvanku, sėdime su respiratoriais, nėra kuo kvėpuoti. O pjesėje parašyta: „Buvo karšta rugpjūčio naktis.“ Tad gal režisierius sąmoningai verčia žiūrovus prakaituoti? Aktorius Arnoldas Augustaitis, vaidinantis šuns šeimininką, švilpia bandydamas surasti šunį. Labai nemalonus garsas. Spektakliui įpusėjus ima tirpti blauzdos nuo pernelyg ilgo sėdėjimo nepatogia poza, bet „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje kitaip būti negali. Spektaklio pradžioje nuskamba frazė, kad tai, ką matysime, bus paskutinis europiečio košmaras. Ne ką mažesnį košmarą žiūrovas priverstas ištverti fiziškai.
Pagrindinio spektaklio personažo vidinė būsena, jo santykis su kitais turi panašumų su Franzo Kafkos romanu „Procesas“ ir Jeano-Paulio Sartre’o pjese „Už uždarų durų“. Pasakotojas (Pijus Ganusauskas) pasiklydęs erdvėje ir laike. Jis nuolat stebi laikrodį ant sienos, iš jo galima spręsti, kad laikas sustojęs arba neegzistuoja. Pasakotojas karštligiškai plėšosi, tačiau negali ištrūkti. Jis atspindi visuomenės nerimą atsidūrus akligatvyje be instrukcijų. Tik dabarties karo aplinkybėmis spektaklio kūrybinės komandos siūlomas sprendimas susitaikyti – ne tas atsakymas, kurį norėtųsi pasirinkti.
Pagrindinė Sartre’o pjesėje „Už uždarų durų“ išsakyta egzistencialistinė mintis: „Pragaras – tai kiti žmonės.“ Neįmanoma tiksliau apibūdinti spektaklio veikėjų tarpusavio santykių: kiti personažai įkalina pasakotoją paraleliniame pasaulyje tiek metaforiškai, tiek realiai, priversdami jį išgyventi klaustrofobišką nerimą.
Mariuso von Mayenburgo pjesėje įpintas kafkiškas absurdas scenoje atsiskleidžia pamažu, tačiau aukščiausio įtampos taško taip ir nepasiekia. Juodi aktorių kostiumai (Greta Milevičiūtė ir Justina Ignatavičienė), tarsi padaryti iš šiukšlių maišų, kurie pripildyti padrikai voliojasi scenoje, kuria groteskiškai fantasmagorišką nuotaiką. Į bendrą ekspresyvių spektaklio elementų srautą įsilieja ryškus veikėjos moters (Rūta Raciūtė) makiažas. Kūrinys prasideda ir baigiasi trankiu roko stiliaus muzikiniu numeriu. Juo kuriama mistinė, melancholiška, pavojinga atmosfera, paruošiama erdvė tarsi siurbliu išsiurbtoms gatvėms, per daug pažįstamiems, todėl klaidinantiems skersgatviams. Muzika veikia tarsi paslaptingas portalas, žiūrovų ir aktorių bendras apsivalymo ritualas, prieš persikeliant į siurrealų Mayenburgo aprašytą pasaulį (kompozitorius Paulius Ignatavičius). Spektaklio vientisumas, žiedinė kompozicija, siužeto nuspėjamumas palaiko sapniško pasaulio idėją, tačiau paveiki kulminacija neįvyksta.
Ignatavičiaus pastatymas – grubus, kupinas grotesko. Pasakotojas pernelyg dažnai rūko elektroninę cigaretę, streso it traukulių veikiamas nuolat šaukiasi pagalbos, būdamas be scenos partnerių bergždžiai bando save pateisinti. Šuns šeimininkas ir policininkas taip pat, vos įžengęs į sceną, nenustygsta vietoje. Vyresnioji sesuo primena graikų mitologijos sireną, vyro geidžiančią dėl jo kraujo ir mėsos, o ne iš aistros. Visi čia bando užpulti, suvilioti, iškankinti ir sunaikinti pasakotoją, tačiau kiekvienoje situacijoje jis tarsi netyčia pakenkia savo scenos partneriui, pribaigdamas jį butaforiniu peiliu. Taip sutrikdoma spektaklio moralinių svarstyklių tarp gėrio ir blogio pusiausvyra, žiūrovas išmušamas iš vėžių, auką paverčiant užpuoliku ir keliant klausimą, kokiomis aplinkybėmis galima pateisinti smurtą.
Spektaklis „Šuo, naktis ir peilis“ iš esmės nagrinėja tvarumo problemą. Tačiau šiandienos kontekste, kai klimato kaitos klausimus užgožia valdžios ir galios absurdas, kūrinys kelia prieštaringas mintis.
