Tegu juokas mus gydo

Vilniaus gatvėse Karolį Norvilą galima sutikti atliekantį „Auksinio žmogaus“ vaidmenį, tačiau jis atpažįstamas ir teatro scenoje. Neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigęs aktorius vaidina spektakliuose „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021), „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir LMTA, 2021) ir „SoDra, Mon Amour“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2021). Šiuo metu ruošia vaidmenį Jokūbo Brazio režisuojamame spektaklyje „Žuvėdra“ pagal Antono Čechovo pjesę.

Kas paskatino rinktis aktoriaus profesiją?

Turbūt kiekvienas aktorius dažnai išgirsta šį klausimą, tiek susipažindamas su naujais žmonėmis, tiek duodamas interviu. Ir pats dažnai pagalvoju, kas būtent lėmė, kad pasirinkau šią profesiją. Mano atveju vieno atsakymo nėra, bet tikiu – ieškoti jo reikia vaikystėje / paauglystėje. Nuo mažens buvau aktyvus, sakyčiau, net hiperaktyvus. Pamenu, septynerių metų su broliu surengėme vaidinimą, paskelbėme tėvams kvietimą, kad vakare mūsų kambaryje vyks spektaklis. Pastatėme dvi kėdes – tėčiui ir mamai, o viduryje, scenoje, – keletas kėdžių su paklode: puiki vaikystės dekoracija. Ką tiksliai vaidinome, nepamenu, tik žinau, kad buvo efektinga pradžia, o pabaigos „spektakliui“ neradome.

Taip pat paskatino smalsumas: buvo įdomu – pavyks ar nepavyks įstoti? Laikui bėgant pastebiu, kad man patinka dalykai, skatinantys azartą ir malonų jaudulį, lygiai kaip ir spektaklis – įvyks ar neįvyks?

Kaip įsivaizdavote vaidybą prieš tapdamas aktoriumi?

Jei atvirai, prieš stodamas į LMTA nežinojau, kas tas Oskaras Koršunovas. Buvau tik girdėjęs pavardę, supratau, kad žymus režisierius ir renka vaidybos kursą. Iki stojimo mokiausi profesinėje mokykloje, vaidinau Gargždų jaunimo teatre ir turguje pardavinėjau daržoves. Kiek save prisimenu, visada norėjau kažko naujo, neišbandyto, bet kartu nesupratau, ko noriu. Tačiau tai manęs neslėgė. Leidau sau plaukti pasroviui.

Teatras Gargžduose man davė daug, bet į vaidybą žiūrėjau daug paprasčiau. Atrodė, smagus reikalas vaidinti, apgaudinėti žiūrovą, pykti, juokauti, vesti vaidmens liniją. Dabar man tai dar smagesnis reikalas ir stengiuosi į jį žiūrėti paprastai, bet profesionaliai.

Akademija daug prisidėjo prie mano asmenybės kūrimo ir meno, muzikos, literatūros, teatro skonio formavimo. Aktorystė leidžia įsigilinti į save, į kitą, į mus supantį pasaulį, tyrinėti, kelti klausimus ir džiaugtis mažais dalykais, kurių kartais nepastebime.

Vaidinate Koršunovo spektaklyje „Otelas“. Kaip sekėsi įsijausti į Shakespeare’o pjesę ir patį veikėją?

Pamenu, per pjesės skaitymą man buvo pasiūlyta vaidinti arba Rodrigą, arba tėvą Brabancijų, bet per intensyvias repeticijas vis neišleisdavo į sceną, vis vaidindavo kas nors kitas, o aš taip velniškai norėjau išmėginti Rodrigą.

Sėdėjau žiūrovo kėdėje ir spirgėjau, laukdamas savo eilės. Kai ji atėjo, užlipau į sceną ir daugiau nebenulipau. Rodrigo vaidmuo reikalauja daug fizinių ir emocinių jėgų, taip pat lengvumo. Laisvė, improvizacija ir lengvumas atsiranda tada, kai tiksliai žinai, ką darai. Įsimylėjau šį personažą ir noriu vis labiau jį tobulinti. Žinoma, be galo smagu, kad turiu spektaklį su kurso vadovu ir savo mylimais kursiokais.

Kaip atrandate ryšį su publika?

Man patinka kurti ryšį su žiūrovu per humorą ir meilę. Mėgstu gerą humorą. Žinoma, teatre tai nėra pagrindinė užduotis, bet juokas suartina, atpalaiduoja, o kai kuriais atvejais – net sugėdina. Manau, kad humorui būdingas skausmingumas ir atpažįstamumas. Įvykus atpažinimui stipriai sustiprėja ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo.

„Otele“ atlieku vieną improvizacinę sceną, kurios trukmė kiekviename spektaklyje skiriasi ir užsitęsia tiek, kiek jaučiamas ryšys su žiūrovu. Labai svarbu saikas, ir prisipažįstu, kad kartais perlenkiu lazdą. Pamenu, prieš premjerą Koršunovas sakė kalbą, o po jos priėjo prie kiekvieno pasišnekėti asmeniškai. Man pasakė: „Viską gerai darai, turi pojūtį su žiūrovu, todėl pavaryk, nestabdyk savęs. Aš tavim tikiu.“ Tegu juokas gydo.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti prieš kiekvieną pasirodymą scenoje ir per spektaklį?

Teatre mes meluojame, apgaudinėjame žiūrovą, tačiau sunkiausia tame atrasti tiesą. Meilėje – tikrumą. Mele – ne melą. Ieškoti organikos. Juoktis nuoširdžiai, nors tai priklauso nuo žanro.

Scenoje visada ieškau netikėtumų, ne tam, kad suklaidinčiau partnerį ar žiūrovą, atvirkščiai – kad įpūsčiau gyvybės. Kiekviename spektaklyje mėginu atrasti vis naujų dirgiklių, kurie jaudintų, sužadintų, įkvėptų.

Pamenu, mano mylima dėstytoja Viktorija Kuodytė yra pasakojusi apie personažo vidinę žvakę: kartais ji dega silpniau, kartais įsiliepsnoja, bet svarbiausia, kad degtų. Labai juntama, kai scenoje stovi aktorius su viduje neuždegta ar net užgesusia žvake. Todėl prieš spektaklį viduje uždegu tą mažą žvakutę, vaidinu ir stengiuosi, kad ji neužgestų ir neperdegtų.

Šiuo metu ruošiate naują vaidmenį. Koks jūsų kūrybinis procesas, kaip kuriate naują veikėją?

Mėgstu pasivaikščioti vienas. Noriu per dieną skirti bent porą valandų tikro laiko sau – man tai lyg meditacija. Turiu ritualą pirmoje dienos pusėje kur nors nueiti ir užsisakyti kavos, ypač gerai, jei randu vietą prie lango. Žinoma, daug sutaupyčiau, jei gerčiau kavą namie, bet tas pats procesas: „Flat white’as paruoštas!“, nueini, pasiimi, prisėdi, mąstai, svajoji, stebi žmones ir nestebina, kad jų yra įvairių. O jei dar saulė išlenda... Ir tuomet galvoje kažkas gimsta. Ir ne tik apie žmones, taip pat apie planus, tylias svajones, gyvenimą.

O veikėjo interpretacijai visada ieškau kažko naujo, neatrasto, manau, kaip ir kiekvienas menininkas. Jei nutinka taip, kad visiškai nebėra įkvėpimo, einu į turgų. Didžiąją vaikystės dalį pradirbau turguje ir su šia vieta jaučiu artimą ryšį. Štai ten verda gyvenimas. Pavyzdžiui, praeitą savaitę stebėjau, kaip žmogus dešimt minučių bandė nusiderėti maišiuką morkų ne už 1,30, o už 1,10 euro. Stebi ir supranti, kaip nuostabu girdėti šį dialogą, ir esmė tikrai ne 20 centų – viskas kur kas giliau. Čia yra įvairiausių charakterių: nuolankiausių narkomanų, gudriausių pardavėjų ir biednų bobulyčių.

Kokios būsenos apima prieš kiekvieną spektaklį ir po jo?

Dainuoju. Nesvarbu ką, tiesiog dainuoju. Ne per seniausiai supratau, kad mano jaudinimosi prieš spektaklį išraiška – dainavimas: kartais tyliai sau, kartais garsiai užkulisiuose.

Kuo geriau praeina spektaklis, tuo liūdnesnis po jo jaučiuosi. Nežinau, kodėl toks paradoksas, bet esu tai pastebėjęs. Apima įvairūs jausmai – kartu ir gera, ir liūdna, kad baigėsi. Tada grįžtu namo, pasileidžiu muziką ir iki kitos dienos tyliu.

Kiekvienas suvaidintas spektaklis sugrąžina pusiausvyrą ir jautrumą. Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame pilna nuomonės formuotojų, viskas taip lengvai pasiekiama ir sužinoma, kad, atrodo, nuo tos informacijos atbunki ir tampi apatiškas. Spektaklis „išmuša“ iš kasdienybės rutinos, priverčia susimąstyti ir į viską pažiūrėti naujomis akimis.

Kokios kitos patirtys formavo jus kaip menininką?

Tai, koks esu dabar, ne kaip menininkas, o kaip asmenybė, neatsiejama nuo praeities patirčių. Džiaugiuosi, kad, kai buvau jaunesnis, norėjau išmokti labai įvairių dalykų: žaisti futbolą, groti gitara, birbyne, fortepijonu, patarnauti bažnyčioje, šokti breiką, žvejoti žiobrius Minijoje ir suprasti, kaip jie kimba, dainuoti chore, prekiauti cukraus vata šventėse, auginti triušius, dirbti turguje ir t.t. Ir kiekviena patirtis lyg stalčiukas galvoje. Kai kurie dažnai atidaromi, kiti seniai užmiršti, bet svarbiausia – jie yra. Svarbu, kad reikiamu momentu būtų ką atidaryti.

Ir, be abejo, žmonės, kuriuos sutinku savam kely, padeda augti, tobulėti, o retkarčiais tiesiog stabtelėti ir nebeskubėti.

Kas jums yra Teatras?

Žmogus.

Ačiū už pokalbį.