Noriu išreikšti idėją, o ne deklaruoti savo skonį

Šviesų dailininkas Julius Kuršys dirbo prie tokių spektaklių kaip „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras, 2021), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras, 2019), „Banana Dream“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, 2018), „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2018) ir kt.

Esate ir fotografas, ir šviesų dailininkas. Kas jums yra šviesa kaip meno forma?

Šviesa – vienas esminių regą turinčio žmogaus patyrimų, kurio stimuliacija šiandienos pasaulyje ypač stipri, nes mus supa ekranai, planšetės, projekcijos. Mes „vartojame“ šviesą. Vizualiniai pranešimai vis labiau apkrauna akis. Šviesa yra kasdienybės dalis ir jos neverta sureikšminti, bet šviesos efektai – visai kas kita. Tad dėl šviesos, kaip meno formos, kartais jaučiuosi dviprasmiškai: pirmiausia ji atlieka bazinę funkciją – sukuria matomumo lauką, ir tik po to atsiranda estetinė jos reikšmė. Šviesa yra įrankis, turintis daug pavidalų. Ji gali būti ir medija, kurioje kas nors vyksta, arba egzistuoti kaip efektas, skirtas žmogaus pojūčiams stimuliuoti, bet iš esmės – tai technologija. Santykis su šviesa ir jos buvimas tarp žmonių paverčia ją menu.

Kodėl ne tik fotografija, bet ir darbas su scenos šviesomis?

Apšvietimas ir menas atsirado netikėtai. Nebuvau suinteresuotas ar besidomintis menu – paauglystėje rūpėjo paprasti jaunuolio reikalai. Šviesos menas atėjo per naujas pažintis, paskatinusias domėtis šia sritimi. Įstojau į Dailės akademiją ir ten studijuodamas dėl praktinių sumetimų pradėjau dirbti demontuojant spektaklių dekoracijas, paskui buvau pakviestas į montažus, taip įsisukau į teatro veiklą, pripratau prie kolektyvo, ėmiausi apšvietimo. Jis po truputį užėmė vis daugiau laiko, kol tapo pagrindine mano veikla.

Kaip fotografo akis lemia jūsų šviesų dizainą scenoje?

Bazinės žinios, principai pritaikomi tiek fotografijoje, tiek teatre, skiriasi tik instrumentai. Esminis skirtumas – kad per fotosesiją sukuriame atmosferą vienai akimirkai, o per spektaklį ar performansą ji tęsiasi laike ir kinta. Be to, teatre susipažinau su spalvomis, nes iki tol daugiausia užsiėmiau nespalvota analogine fotografija. Tai galima vadinti grįžtamuoju ryšiu, kurį gavau iš teatro, taip pat ir įtaka, kurią jis padarė mano kūrybai. Dabar šios dvi veiklos yra artimai susijusios.

Kiek įtakos kuriant spektaklio apšvietimą turi scenos meno sritis, tarkim, dramos teatro ar šokio?

Visos scenos meno rūšys turi savo kanonus, bent jau taip manau remdamasis asmenine patirtimi. Didžiulėje operos scenoje ypač svarbu sutelkti žiūrovo dėmesį į pagrindinį personažą, o dramos teatre, mano manymu, laisviau – pagrindiniam personažui kartais galima leisti „paskęsti“ bendrame paveiksle, tačiau vadinamoji aktorinė šviesa kartais yra būtina, kad žiūrovas tekstą „girdėtų“ ir akimis. O šokyje žiūrovo ir vaizdo kontaktas atsiranda kūno plotmėje, per judesį, todėl dirbdamas mąstau apie tūrius, erdves, formas, anatomiją.

Atsitraukiant nuo klasikinių sceninių veikalų, vienas įdomesnių savo paprastumu apšvietimo pavyzdžių būtų Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ – virš pasirodymo erdvės pakabinome kine apšvietimui naudojamą šviestuvą. Šiame spektaklyje naudota darbo metodika buvo artima tam, ką studijavau Fotografijos ir medijos meno katedroje: galvojome apie situaciją, kurioje yra veikėjos, atmosferos kūrimą, kartu atsižvelgėme į kameros judėjimą performanso metu – tai priminė fotografiją ir fotostudiją. Prisiminiau, kaip kuriamas vyriškas ar moteriškas portretas, kokia šviesa naudojama jų konstrukcijai. Taip sprendimai atsirado patys – iš patirties, žinant tam tikrus dėsnius. Taip pat svarbu vadovautis tuo, kaip žmonės yra linkę priimti skirtingus vaizdus, situacijas, pagal tai sudaromos spalvos paletės, apšvietimo kryptys, intensyvumas.

Kiek apšvietimas yra laisva jūsų kūryba, o kiek tai lemia choreografo, režisieriaus ar atlikėjo reikalavimai?

Fotografijoje turiu visišką laisvę, joje vyrauja santykis tarp subjekto ir objekto: uždedu rėmelį tam, kas atrodo įdomu, ką pasirenku. Teatre kitaip – jame yra skirtingų interesų, reikia rasti kompromisą. Vieni režisieriai labiau pasitiki, kiti mažiau. Kartais jie turi konkrečią viziją, duoda tikslias pastabas, o kartais tik papildo ar prašo ką nors pataisyti. Svarbiausia visada išlaikyti temos liniją, nuo jos nenukrypti.

Apšvietimas yra kolektyvinė veikla, nes jei kurčiau tik taip, kaip man atrodo, visi spektakliai būtų vienodi, imčiau kopijuoti save, apsiribodamas asmeniniais sumanymais. Joks šviesų dailininkas tokiu būdu daug nenuveiktų. Svarbu paminėti, kad kolektyviniame darbe vyrauja ir skirtingi estetikos suvokimai, nuo to priklauso, į ką turi būti koncentruojama šviesa. Galbūt į kenčiantį žmogaus veidą, kuriame matomas geležies trūkumas, pilka spalva, o gal svarbiau kaulėta fizionomija, o gal „veidrodinės“ akys? Tokius sprendimus priimti dažnai tenka ne vienam, o su kūrybine komanda.

Kartu su Šeiko šokio teatru jūsų kurtas darbas „Salos“ pernai vasarą vyko Nidos švyturyje. Kaip erdvė veikia jūsų idėjas?

Švyturio erdvė nebuvo netikėta, nes jau iki tol suvokiau, kad tokia vieta kelia daug komplikacijų. Tai konfliktiškas darbas, nes reikėjo prisitaikyti prie erdvės specifiškumo, išspręsti daug neišsprendžiamų problemų – sukurti atmosferą, kurioje iškiltų smėlio salos, bet taip pat nesutrikdyti žiūrovų judėjimo, apsaugoti juos, kad nepatirtų traumos. Be to, trukdė ir baltos sienos, maži atstumai, nes, norint ką nors tikslingai apšviesti, ilga distancija tarp šviesos, objekto ir fono yra naudinga. Todėl paslaptingame „šokančių kopų“ vaizdinyje sulieti skirtingus aspektus buvo sunku, nes jie sąlyginai prieštaravo vieni kitiems.

Sceninių erdvių trūkumas ir pandemijos sąlygos atvedė šokėjus prie eksperimentų, kurie jiems buvo naudingi. Choreografija nėra tiek prisirišusi prie pastato kaip teatras. Šiuo atžvilgiu šokis daug laisvesnis. Apibendrinant galima teigti, kad apšvietimo dizainas yra kūrybinės idėjos, komandos troškimų, techninių sąlygų ir erdvės kompromisų menas.

Kokį spektaklį ar kokią erdvę norėtumėte apšviesti? Kas jums yra tobula erdvė šviesai?

Žvelgiant iš techninės perspektyvos – tai Operos ir baleto teatro scena, kuri turi daugiausia galimybių, leidžiančių plėtoti idėjas, nors kuo daugiau įrankių, tuo daugiau ir atsakomybės. Kartais būna priešingai – užtenka minimalaus sprendimo kaip performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. Kuo įvairesnės patirtys, scenos, kuriose reikia prisitaikyti, tuo įdomiau. Kol kas sudėtingiausia buvo dirbti OKT studijoje, nes ten, užsidegus menkiausiai šviesai, erdvė virsta biuru. Ten yra aspektų, kuriuos galima tik ignoruoti, apsimesti, kad jų nematai.

Išskirdamas erdvę galiu paminėti Sporto rūmų projektą – norėjome sukurti šviesos instaliaciją, laikiną memorialą, skirtą pastato, į kurį krypsta daugelio skirtingų interesų grupių žvilgsniai, penkiasdešimtmečiui. Vieniems ši erdvė yra nepagarbos mirusiesiems ženklas, kitiems – Sąjūdžio gimimo vieta. Istoriškai vienu metu Sporto rūmų pastato teritorijoje buvo ir kareivinės. Tai objektas, kuriame telpa daug žmonių jausmų ir istorijų. Norėjome padaryti masyvų, žibantį memorialą, sukurdami tarsi žvakutės lapkričio 1-ąją įvaizdį – daugybės mažų liepsnelių peizažą.

Šviesos instaliacijos kol kas man sunki tema. Nenoriu kurti apšvietimo dėl išvaizdos, grožio. Netikiu, kad grožis išgelbės pasaulį. Noriu išreikšti idėją, o ne pateisinti ir deklaruoti savo skonį ar madą. Be to, prisideda ekologijos klausimas, nes suprantu, kad dideli šviesų šou nepadeda spręsti šios problemos. Kartais klausiu savęs: ar mano veikla skirta kitų žmonių linksminimui, anestezijai – jų dėmesį nukreipiant į grožį ir atribojant nuo problemų, ar vis dėlto galiu padaryti ką nors svarbesnio?

Dėkoju už pokalbį.