Akmuo, popierius, žirklės – ir tu negyvas

Kai vasario viduryje nusprendžiau pamatyti prieš pusmetį Panevėžio teatre „Menas“ sukurtą spektaklį karo tema, nenutuokiau, kad kovo 2-osios vakarą jis suskambės jau visai kitaip. Nenumaniau, kad apniks svarstymai, ar apskritai galiu ramia sąžine eiti žiūrėti spektaklio, kai kiti renkasi protestuoti prie Rusijos ambasados Vilniuje. Prie atstovybės, kurios oficialiai pakeistas adresas primins praeiviams apie užpultos Ukrainos stiprybę.

Iš Panevėžio gastrolių į „Menų spaustuvę“ atvykęs režisierės Monikos Klimaitės spektaklis „Pykšt pokšt tratata“ – alternatyva didžiajai daliai to, ką teatruose dažniausiai tenka matyti. Tai atokvėpis nuo nepaliaujamo draminių kūrinių deklamavimo, (ne)vykusių dialogų mezgimo išmoktomis eilutėmis. „Pykšt pokšt“ – įsivaizduojamų ginklų šūvius įgarsinantys žodžiai, leidžiantys suprasti, kad žiaurumas čia bus perteikiamas kitaip, kiek infantiliai, žaidimo forma. Bet žaidimas čia – mirties ir gyvenimo pynė, paveikiai pabrėžianti esminius akcentus.

Karas yra absurdas: spektaklio choreografės Phaedros Soutou judesiu sukurtame kare mirtį ir gyvenimą lemia žaidimas „Pamarskomu“. Karas iš esmės neturi laimėtojų. Aktorės Kristinos Švenčionytės bevardis personažas klausia taip pat neįvardyto Anupro Juciaus veikėjo: „Gerai, miriau, o kas toliau?“ – „Kaip kas, – atsako šis, – mirei, o aš laimėjau.“ – „Gerai, bet kas vyksta toliau?..“ O nevyksta nieko. Gyvenimas tęsiasi, nors artimųjų nebėra, o miestas sugriautas. Tada ką tie laimėjusieji? Nieko. Visiškai nieko. Kare laimėtojų nebūna. Jei nugali užpultieji, tada tiesiog atkuriama tvarka, buvusi prieš ištikusią nelaimę. Jei nugali užpuolikai, jie nelaimi nieko, tik po laiko žaibu blykstelintį suvokimą apie sukeltas kančias.

Kare užkoduotas sunkiai suvokiamas žmogaus polinkis į (savi)destrukciją; tai, kaip baisūs įvykiai pakeičia ne tik žemėlapius, bet ir žmonių pasaulėžiūrą, kaip traumos, įgytos mūsų prosenelių, tamsiais šešėliais slenka per vėlesnes kartas. Įdomus faktas: spektaklyje sakomi monologų fragmentai – patiems kūrėjams artimųjų papasakotos istorijos apie slapstymosi siaubą, tremtį ir bandymą nežmoniškomis sąlygomis kurtis gyvenimus.

Spektaklis stiprus dėl alternatyvios krypties – jis ne draminis, ne šokio, bet judesio su trumpais žodinio pasakojimo intarpais. Žiūrovai susodinti ratu aplink puikiai vienas kitą suprantančių ir jaučiančių aktorių duetą. Švenčionytė skleidžia kovotojos energiją, jos žvilgsnis ir judėjimas užburia. Aktorė gali daryti, ką nori: šokti, vartytis, net paprasčiausiai vaikščioti aplink, ir negali nuo jos atitraukti akių. Jucius – kitoks, ramesnis, tačiau taip pat neatsilieka: natūraliai įsilieja, nepasiduoda partnerės ir sukurtų aplinkybių spaudimui, jųdviejų kovose atiduoda visą save.

Aktoriai ir greta jų susėdę žiūrovai sudaro intymią erdvę, kurią tarsi šydas apgaubia Rūtos MUR muzika. Elektronika, derinama su liaudiškų sutartinių žodžiais ir stipriu atlikėjos balsu, rato formos scenai tarsi sukuria atmosferą – atrodo, kad už rato ribų daugiau nieko nėra, erdvė įsiurbia ir atitolina visa kita.

Rate – dviejų aktorių žaidybinis bendravimas judesiu, pantomiminiai, vesterno stiliaus susirėmimai, įsivaizduojami šautuvai, peiliai, kraujas. Tai amžinai besikartojantis ciklas, kuriame žmonija, išgyvenusi karo baisybes, atrodytų, jau pasimoko, jau niekada daugiau nebenorės patirti tokių žiaurybių. Bet... Nepaliaujamai judančius aktorių kūnus išpila prakaitas, liudijantis išsekimą, alinančius išgyvenimus.  

Grumtynių rate įvyksta ritualinis apsivalymas – aktoriai nusimeta nešvarius, prakaituotus ir dulkėtus drabužius. Apsinuoginimas scenoje jau nebėra nei retas, nei šokiruojantis, tačiau būtent šiame spektaklyje, būtent tą akimirką jis kaip niekad tiko. O iškart po apsivalymo skaitomi sausi statistiniai faktai sukrečia labiau nei bet kokia fikcija: Sodoma ir Gomora, graikų Troja, du pasauliniai karai, Holokaustas, iki šių dienų alinama Sirija, Krymo aneksija, kol galiausiai – šitokio masto invazija į Ukrainą.

Rašoma, kad spektaklis „Pykšt pokšt tratata“ sukurtas remiantis Euripido „Trojietėmis“ ir einant istorine laiko linija tolyn. Vis dėlto šį scenos kūrinį mačiau kaip judesiu apibendrintą karo siaubų patirtį, perteikiančią destrukcijos ir traumų tęstinumą per daugelį tūkstantmečių nuo žmonijos pradžios.