Ne stebuklas gimdo tikėjimą, o tikėjimas – stebuklą

Savo kūrybinio kelio pradžioje aktorius Džiugas Grinys jau dirba su įvairiais Lietuvos teatrais ir režisieriais. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2020), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021), „Miražas“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija, 2020), „Julija“ (rež. Kirilas Glušajevas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2020) ir kt.

Dėl kokių priežasčių pasirinkote aktorystę?

Baigdamas dvyliktą klasę dar buvau įsitikinęs, kad mano pašaukimas – sportas. Norėjau tapti profesionaliu rankininku, nes rankinį žaidžiau nuo vaikystės ir man puikiai sekėsi: buvau savo miesto vyrų komandos bei savo amžiaus Lietuvos nacionalinės rinktinės narys ir jau planavau studijas sieti su sportu, jungtis prie aukščiausios lygos komandos Kaune arba Vilniuje. Bet mes planuojam, o Dievas juokiasi. Per vienas varžybas patyriau rimtą traumą: plyšo kryžminiai, šoniniai kelio raiščiai ir meniskas – viskas, kas tik galėjo. Prireikė operacijos ir ilgos reabilitacijos. Buvo be galo sunku, tai turėjo būti mano proveržio metai, o atrodė, kad visko netekau. Mąsčiau apie grįžimą į sportą, bet supratau: kad pasiekčiau buvusią formą, reikės labai daug laiko, o dar tektų nugalėti traumos baimę, nes tokios dažnai kartojasi. Reikėjo ieškoti ko nors kito.

Anksčiau mokykloje buvau pravedęs kelis renginius tik todėl, kad pakvietė mergina, kurią buvau įsimylėjęs. Paskui, jau renginiuose, įsimylėjau kitą, tai ir dar kelis pravedžiau. Vėliau prisiminiau visus plojimus, pagyrimus, kurių sulaukiau, ir nusprendžiau – būsiu aktorius.

Nebuvau matęs nė vieno spektaklio, tad prieš stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nutariau pažiūrėti, į ką čia veliuosi, ir su mama bei sese nuvažiavau į Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“. Po spektaklio verkiau, nes buvau stipriai sukrėstas, patyriau visą teatro siaubą ir grožį. Važiuodamas namo galvojau: jeigu vaidindamas galėčiau bent vieną žmogų salėje priversti jaustis taip, kaip dabar jaučiuosi, privalau to išmokti ir daryti tai visą gyvenimą. Nuo to momento buvau tikras, kad įstosiu ir tapsiu aktoriumi, kitų variantų nebeturėjau.

Ar teatras suformavo jus kaip asmenybę?

Tikrai taip, ir vis dar formuoja. Teatras man suteikė daug valios, užsispyrimo, kantrybės. Gimė noras rizikuoti, plėsti savo, kaip žmogaus, ribas, sumažėjo baimė klysti. Supratau, kad klaidos visuomet kažkur nuveda ir yra būtinos norint ką nors daryti meistriškai.

Teatras man padeda lengviau suprasti save ir kitus, atleisti, užjausti, kartais suteikia galimybę pažvelgti į save iš šalies ir, kai reikia, spirti sau į užpakalį. Taip pat jis įpūtė drąsos kalbėti apie savo jausmus, juos reikšti, neužspausti viduje. Išmokė mąstyti ir kalbėti savo mintimis, nuolat kelti klausimus. Pažadino mano tikėjimą ir padėjo suprasti, kad ne stebuklas gimdo tikėjimą, o tikėjimas – stebuklą. Taip pat teatras suvedė su daugybe nuostabių žmonių, be kurių net neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Šiuo metu aktyviai repetuojate Antano Obcarsko spektaklį „Boksas“ (LNDT). Kiek savo paties bruožų suteikiate personažams?

Ruošdamas vaidmenį praleidi su juo labai daug laiko: nuolat apie jį galvoji, esi įsitraukęs į nenutrūkstamą kūrybinį procesą, tad tikriausiai tuo metu tai turi įtakos ir tavo asmenybei.

Jerzy Grotowskis vaidybą yra palyginęs su skulptūra: aktorius – tarsi marmuro luitas, kuriame slypi visos formos, o norint jas išvysti reikia kaltu ir plaktuku pašalinti tai, kas nereikalinga. Tad, manyčiau, visuose mano personažuose yra labai daug manęs paties, nes jie gimsta iš mano kūno, mano minčių ir jausmų – esu tas luitas, iš kurio per repeticijas kuriu personažą, o paskui paleidžiu į sceną gyventi.

Kokios emocijos apima ruošiant naujus vaidmenis?

Būna visko, kartais jie gimsta lengvai ir greitai, užsikabinus už kokio nors judesio, eisenos, žodžio, intonacijos ar juokelio. Tada kurti nesunku, nes idėjos ateina viena po kitos, reakcijos iš karto būna gyvos, imi mąstyti ir veikti kaip tas žmogus, lieka tik siūlyti režisieriui ir atmesti, kas nereikalinga.

Tačiau kartais turi pereiti gausybę ieškojimų, gerai paprakaituoti ir „nusidrožti“, kol atsiranda bent menkiausia tiesa. Bet šitaip man netgi labiau patinka, nes būnu priverstas kelti sau didesnius uždavinius, tobulėti kaip aktorius, atverti naujas galimybes, kartais net susigriauti ir pasistatyti save iš naujo.

Kur ieškote įkvėpimo veikėjų charakteriams?

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos stengiuosi atrasti, yra personažo humoro jausmas. Jeigu jį pagaunu ir sugebu juokauti bei juoktis atlikdamas vaidmenį, suprantu, kad esu ryšio zonoje. Svarbiausia suprasti jo santykius su aplinka ir pačiu savimi, sukurti visą tą kompleksą – taip gaunamas charakteris.

Specialiai įkvėpimo neieškau, jis pats ateina: iš žmonių, pokalbių, literatūros, kelionių, filmų ir t.t. Jo pilna visur, reikia tik pakelti akis.

Kaip kito jūsų požiūris į aktorystę?

Iš esmės nelabai kas pasikeitė, gal tik pavyko įsivardyti. Žiūrėjau ir žiūriu į tai kaip į dovaną. Nuo pat pirmųjų susitikimų su žiūrovais pajutau, kad tai prasminga ir reikalinga tiek man, tiek jiems.

Ir žiūrovams, ir aktoriams išgyvenimai teatre kartais tampa tikresni, stipresni ir paliečia labiau nei tie, kuriuos patiriame už teatro ribų. Vaidyba, forma, fikcijos, melas leidžia atrasti tiesą, nuo kurios esame taip nutolę realybėje. Dėl šio paradokso aktorystė man visuomet atrodys nuostabi ir magiška profesija. Aišku, smagu, kad iš to ir gyventi galima.

Ar stengiatės išvengti rutinos, kai spektaklius tenka vaidinti daugybę kartų?

Visada trinu rankomis, kai režisierius duoda vietos improvizacijoms. Jos tikrai padeda neįsivelti į rutiną, tačiau jų gauni ne visada. Todėl prieš kiekvieną spektaklį tenka prisiminti, kad į sceną einu kurti, o ne atlikti spektaklio. Kiek leidžia struktūra, stengiuosi veikti kitaip nei per ankstesnį rodymą: nesikartoti, nustebinti partnerį, jį provokuoti, susikurti žaidimo aikštelę, kurioje visiems būtų gera žaisti, o visa tai priverčia ir mane, ir partnerį iš tikrųjų klausyti ir matyti, dėl to spektaklis tampa gyvas.

Kokie aktoriai tapo jums pavyzdžiais?

Pirmiausia mano mokytojai. Darius Meškauskas, išmokęs, kad scenoje svarbiausia ne triukai, šviesos ar efektai, o tai, kas įvyksta tarp žmonių; kad reikia nesislėpti už puošmenų, o visuomet remtis į partnerį, kliautis juo bei savo psichofizika, vaidinti lengvai, laisvai ir žaismingai.

Viktorija Kuodytė – besąlygiško atsidavimo ir aistros teatrui pavyzdys, išmokiusi mane ieškoti jautrumo, širdies, siekti preciziškumo, subtilumo, vaidmens gylio.

Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Valentinas Masalskis, Marius Repšys, Martynas Nedzinskas – nuostabūs pavyzdžiai, stengiuosi iš jų mokytis. Taip pat režisierius Jokūbas Brazys, begalę kartų privertęs mane peržengti savo ribas, užkrėtęs tikėjimu teatru, daro didžiulę įtaką man, kaip aktoriui.

Kaip aktorystė atsiskleidžia jūsų asmeniniame gyvenime?

Manau, daugiausia per empatiją, gebėjimą greit prisitaikyti prie įvairių situacijų, tinkamai reaguoti, kontroliuoti save, suprasti žmones. Viskas taip susipynę, kad greičiausiai net norėdamas neatskirčiau, tačiau ir nejaučiu reikalo to daryti. Kai ateina laikas kiek nutolti nuo aktorystės, tai įvyksta savaime, saugiu atstumu.

Ačiū už pokalbį.