Tyla prieš audrą

Tebesitęsianti pasaulinė COVID-19 pandemija negrįžtamai pakeitė žmonių gyvenimą: vienišumo pakirsta visuomenė tapo mažiau sociali, ištisos šeimos vis dar neatsigauna po artimųjų praradimo, o ateities pasaulio kūrėjai auga prikalti prie kėdžių, vietoj emocinio intelekto ugdydami kompiuterinį raštingumą. Šiuo sunkiu laikotarpiu žmonės ėmėsi namų sąlygomis ieškoti emocinės paramos kultūroje. Be abejo, šoktelėjo komedijų ir mokslinės fantastikos filmų peržiūros. Daugelis paguodos ieškojo distopijose, sukurtose prieš ir per pandemiją. Paradoksalu, kad atsiradus galimybei gyvai apsilankyti renginiuose, nepraėjus nė metams po karantino pabaigos, žiūrovai nevengia kūrinių, pastatytų remiantis pandemijos aktualijomis.

Vienas jų – teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Karantino dienoraščiai“ (rež. Aidas Giniotis). Dokumentinis spektaklis sukurtas iš teatrui atsiųstų įvairaus amžiaus, profesijų, socialinių grupių lietuvių dienoraščių, rašytų per pirmąjį karantiną (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki birželio 17 d.). Teatro laboratorijai „Atviras ratas“ būdinga dokumentinė kryptis, tačiau kiti kūriniai nukelia į kur kas tolimesnę praeitį: „Juoda balta“ pasakoja apie laikotarpį prieš ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o „Lietaus žemė“ mena partizaninio karo laikus. Nors „Karantino dienoraščiai“ ankstesnių spektaklių formos neatitinka, pagal turinį galėtų būti trilogijos apie jaudinančius Lietuvos istorijos etapus finalas.

Daugelis spektaklio veikėjų šaržuoti, jų kasdienybė per karantiną primena amerikietišką komediją. Tarp kitų čia matome stereotipinį programuotoją, jo „kurmišką“ profesiją aktorius Karolis Kasperavičius pabrėžia primerktomis akimis; aktorė Justina Smieliauskaitė vaidina atšiaurią, melancholišką jauną merginą, Eimantas Bareikis kuria atsakingo ir pavyzdingo mokytojo personažą. Pakilia nuotaika ir pozityvia perspektyva kūrėjai kankinančią, vis besikartojančią „švilpiko dieną“ pavertė nostalgišku, satyriniu reginiu. Esant „tylos prieš audrą“ situacijai išlaikomas deramas santykis tarp juoką keliančių ir susimąstyti verčiančių scenų.

Televizoriaus ekrane rodomi reportažai ir jutubo vaizdo įrašai. Prezidento sveikinimai, raudonos antraštės žiniose neleidžia prarasti laiko nuovokos, dėlioja sklandžią pirmojo karantino įvykių eigą. Šis techninis sprendimas ne tik sukelia déjà vu jausmą, bet ir prisideda prie nuoseklaus pasakojimo kūrimo.

Tarp begalės komiškų elementų „Karantino dienoraščiuose“ įsipynė istorija apie gydytoją savanorę. Dar prieš pirmąją bangą moteris išvažiavo savanoriauti į Afriką. Valinga, drąsi gydytoja iškentė badą, antisanitarines sąlygas, vaiko mirtį, bet vos grįžusi į Lietuvą susidūrė su tragedija: medžiokliniu šautuvu nusišovė jaunuolis. Kas kaltas? Socialinių kontaktų mažinimas, peraugęs į sveiką protą išstumiantį vienišumą? Įtaigiai gydytoją vaidinančios aktorės Vestos Šumilovaitės papasakota istorija be jokių pagražinimų atskleidė tikruosius karantino baisumus. Apskritai gydytojos siužetinė linija pranoko pandeminį kontekstą. Kiti pasakojimai bylojo apie praeitį, o Šumilovaitės veikėjos transliuojama žinutė nuspėjo, kaip gyvensime toliau: pasibaigus karantinui ligonines užplūs žmonės su seniai žinomomis ligomis, kurios niekur nepasitraukė, tik daugeliu atveju pasunkėjo. Iš šiandienos perspektyvos akivaizdu, kad veikėjos prognozė, deja, buvo taikli.

Spektaklio „Karantino dienoraščiai“ premjera (2020 m. spalio 10–11 d.) įvyko netrukus po pirmojo karantino, kai įtampa šalyje didėjo, nes plika akimi buvo matoma, kad laukia antroji banga. Tuo neramiu laikotarpiu žiūrovams nepriimti kūrinio asmeniškai buvo neįmanoma. Spektaklio istorijos kabino pulsuojančią, atvirą žaizdą, sukeldamos nevalingą reakciją. Daugumą palietė jautrus pasakojimas apie šeimą, praradusią močiutę. Tačiau dabar, praėjus beveik metams nuo antro karantino pabaigos, žiūrint spektaklį apima panašus jausmas kaip stebint Sausio 13-osios įvykius Sergejaus Loznicos filme „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“: liko tik randas, kurį retkarčiais nudiegia, bet gyventi netrukdo.