Teatras
Ieva Kaniušaitė – aktorė, režisierė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi Eimunto Nekrošiaus vadovaujamą režisierių kursą. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Cinkas (Zn)“ (rež. Eimuntas Nekrošius, Jaunimo teatras, 2017), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2020) ir kt. Režisavo spektaklį „Mama“ (JT, 2021).
Kas šiandienos kontekste jums yra teatras ir režisūra?
Tai vienas iš mąstymo ir saviraiškos būdų. Stebėdama, kaip pakito požiūris į teatrą, galiu pasakyti, kad jo vertinimas tapo paprastesnis, beveik dingo mistifikavimas – veiklos, erdvės, žmonių sudievinimas. Tiek vaidyba, tiek režisūra virsta amatu, kurio mokausi ir kuriuo užsiimu. Tikriausiai atsirado paprastesnis, darbininkiškesnis požiūris – po vieną lėtą žingsniuką kiekvieną dieną, ir kartais to gana. Aišku, negaliu teigti, kad teatras man visiškai prarado mistiškumą, nes be to apskritai būtų sunku dirbti bet kokį darbą. Taip pat suvokiau, kad kurti spektaklį galiu ir norėčiau tik tuomet, kai tikrai jaučiu tam poreikį, o ne tada, kai reikia atsiskaityti už vieną iš šimto prirašytų projektų. Taip galiu lėčiau, užtikrinčiau dirbti, įsigilinti ir išgryninti tai, ką noriu pasakyti.
Mokėtės pas vieną Lietuvos teatro korifėjų Eimuntą Nekrošių. Ar vis dar jaučiate jo įtaką, ar kuriate dialogą su jo teatru ir estetika?
Būtų kvaila kopijuoti šio režisieriaus kūrybą, estetiką, braižą, nes tai individuali jo kalba, jo atradimai. Nekrošius gana dažnai dalijosi mintimis, kad reikia ieškoti savo kelio, kad ir koks jis būtų sudėtingas, lėtas, kad ir kaip sunkiai atrandamas. Man atrodo, beieškodama to savo kelio, nusibrozdinu kelius visais įmanomais būdais. Tačiau, nepaisant to, man regis, kol kas kalbu taip, kaip man atrodo, kaip aš mąstau. Nežinau, ar esama dialogo, sąmoningai jo neplėtoju, o kasdienybėje gana dažnai prisimenu, ką jis sakydavo tiek apie profesiją, tiek apie gyvenimą. Mintyse tai lieka visam laikui.
Esate vaidinusi spektaklyje pagal Asios Vološinos pjesę „Žmogus iš žuvies“, taip pat režisavote jos kūrinį „Mama“. Kuo jus traukia šios dramaturgės kūryba? Ar jums artimas joje vaizduojamas šiuolaikinės Rusijos pasaulis?
Dažniausiai, bent jau šiuo gyvenimo etapu, pjesėmis susidomiu ne dėl konkrečios vaizduojamos šalies ar su ja susijusių socialinių bei politinių reiškinių. Dažniausiai man tai visiškai nesvarbu. Iš pradžių medžiagą pasiimu dėl to, kad joje yra kažkas man artima. Galbūt, atidžiau patyrinėjus, tas artimumas susijęs ir su tautiniu mentalitetu bei jo panašumais tarp kai kurių šalių, žmonių. Nežinau. Renkuosi medžiagą, kurią tuo metu atliepiu kaip žmogus. Pjesėje „Mama“ radau atpažįstamų temų ir ypač jausmų, kurie man pasirodė be galo tamsūs ir sunkiai išreiškiami. Abiejose Vološinos pjesėse rastos temos arba, tiksliau sakant, personažai, kuriuos kuriu, ir problemos, su kuriomis jie susiduria ir kurios man asmeniškai buvo aktualios, yra kartu ir labai universalios – nepriklausančios nuo konkrečios šalies.
Kokio teatro ieškote režisuodama?
Šiuo metu man aktualus klausimas – kaip nuo pat pradžios neapsibrėžti formos? Nes dažniausiai, kai sau pasakau, kad štai dabar kursiu spektaklį, mintyse iškart iškyla jau suformuotas vaizdas, kaip tas spektaklis turi atrodyti, kokios neva yra teatro taisyklės ir koks turi būti „teisingas“ kūrinys. Tai klaikiai trukdo. Nežinau, kokio konkretaus teatro ieškau, nes formos gali kisti pagal tai, ką noriu pasakyti. Todėl apsibrėžti, koks tas mano ieškomas ar įsivaizduojamas teatras, – keblu. Nebent yra trys atskaitos taškai – švarus, erdvus ir paliečiantis žiūrovo sielą.
Ar skiriasi jūsų aktorinis ir režisūrinis darbas?
Šiuos vaidmenis keisti man nėra sudėtinga, kai jie atskirti, bet tampa sunku, kai vienu metu reikia atlikti abu šiuos darbus. Tarkim, kaip spektaklyje „Mama“. Tokiu atveju tenka pasidalinti – pirma atlikti režisūrinį, o po to vaidybinį darbą. Reikia sau tūkstantąjį kartą priminti, kad pirmasis darbas jau užbaigtas ir galiu pradėti antrąjį, bet vaidindama kartais vis tiek išgirstu garso takelio ar šviesų netikslumus, kurie išmuša iš vėžių. Tuomet žaibiškai suprantu, kad taip neturėtų būti, o jau tada suvokiu, kad imu galvoti ir nervintis visai ne dėl to, dėl ko turėčiau. Kai taip nutinka, tenka mintimis susistabdyti ir dažniausiai pavyksta susikaupti ir atlikti savo darbą – pasakoti istoriją, reaguoti į aplinką, jausti.
Ką jums reiškia vaidinti savo režisuojamame spektaklyje? Gal norą atlikti abi funkcijas lemia nepasitikėjimas kitais?
Galbūt tai yra tam tikras nepasitikėjimas. Tikriausiai nepasitikiu ir savimi, ir kitais. Pamenu, stodama į režisūrą net nemąsčiau režisuoti – aktorinė raiška buvo daug artimesnė. Noras būti scenoje stipriai susijęs su Nekrošiaus asmenybe ir jo teatru. Jis mokėdavo atskleisti aktorių, užčiuopti konkretaus žmogaus esmės dalelę, išpešti iš kiekvieno tai, kas užslėpta, ko žmogus dažnai gėdijasi, o jam, pavyzdžiui, tai atrodydavo graži savybė. Vėliau, statydama diplominį darbą, pagaliau ėmiausi ir režisūros. Tikriausiai tai kyla iš puikybės ir nepasitikėjimo, kad to, ką jaučiu ir kaip matau, negali padaryti niekas kitas, tik aš pati.
Kur šiandien jus veda teatras – į aktorystę ar į režisūrą, ar abiem keliais?
Dar nesu to galutinai nustačiusi. Einu ten, kur veda gyvenimas. Stebiu, jaučiu, kaip manyje subręsta įvairūs jausmai, pamąstymai, nuotaikos, temos. Vienas norisi išreikšti režisūriniu keliu, o kitos, regis, lengviau atsiskleistų per vaidybą. Galbūt kada nors jausiu poreikį pasirinkti vieną kelią, tačiau dabar jaučiu, kad tiek vaidyba, tiek režisūra yra savaip įdomios, savaip atskleidžiančios ir savaip išpildančios.
Dėkoju už pokalbį.
