Naujasis nuoširdumas

Kirilas Glušajevas – aktorius, režisierius, vienas improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kūrėjų ir jo meno vadovas. Sukūrė nemažai vaidmenų Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, Pauliaus Ignatavičiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Režisavo tokius scenos meno kūrinius kaip „Motina (Vasa Železnova)“ (Vilniaus mažasis teatras, 2011), „Terapijos“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Dvasiniai reikalai“ (VMT, 2017), „Nuostabūs dalykai“ („Kitas kampas“, 2018), „Aš nieko neatsimenu“ (VMT, 2019), „Julija“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020) ir kt.

Kaip, statant spektaklius, jus veikia ilga improvizacinio teatro praktika? Ar tai leidžia geriau pažinti personažo sielą?

Taip, veikia, ir smarkiai – iki paširdžių. Būna, kad slapta stebiu laisvą, improvizuojantį aktorių ir man kaupiasi ašaros: kartais džiaugsmo, kartais net pavydo, o kartais palaimos. Ji – improvizacija – ir jis – aktorius – į vieną tikrovę jungia paskirus žmones, tekstus, emocijas, temas ir patirtis; jie, kaip ir gyvenimas, savimi apjungia visa, kas šiuo metu yra manyje, tavyje, mumyse. Tai ištreniruojamas įgūdis – jungti tai, kas atrodo skirtinga ir tolima, jausti, matyti, girdėti tikrovę taip, kad tampa neįmanoma nejudėti į ateitį, neįmanoma bijoti.

Improvizacija leidžia pažinti aktoriaus sielą per netikėčiausią susitikimą su personažo skausmu ar džiaugsmu, pamatyti aktorių, žaidžiantį su esamu momentu, su gyvenimu, atsiveriantį tiek pilnai, kiek pilnas yra mirties momentas, laukiantis ateityje, – repeticijų, spektaklio, profesinio kelio pabaiga. Gyvenimas yra amžinas savo gimimų ir mirčių atsikartojimais, teatro gyvenime improvizacinės akimirkos gimsta ir miršta, jos teoriškai nepakartojamos, o praktiškai nepakartotos – amžinos, nes nepakartotos. Aktoriaus ir improvizacijos sąjunga kaip meilės stebuklas leidžia pamatyti ir patirti laisvą, gražų, jautrų, žaidžiantį aktorių, per kūrybos stebuklą įkūnijantį žaidžiantį žmogų – Homo ludens, gyvą žmogų – Vivens homo.

Dabar dažnai trūksta nuoširdumo, taip pat ir teatre. Ar tik improvizacija jo gali suteikti?

Nuoširdumas – pavojingai svetingas žodis. Darbinėje kalboje vartoju terminą „naujasis nuoširdumas“ (angl. new sincerity). Noriu pacituoti amerikiečių rašytoją Davidą Fosterį Wallace’ą: „Kiti tikrieji literatūriniai „maištininkai“ šioje šalyje gali iškilti kaip keistas būrys antimaištininkų, gimusių stebėtojais, drįstančiais atsitraukti nuo ironiško žvilgsnio, turinčiais vaikiško įžūlumo iš tikrųjų paremti ir ugdyti vienpusiškus principus; gydančiais paprastas, senas, nemadingas žmogaus bėdas ir emocijas. Žinoma, šie antimaištininkai pasentų dar nepradėję veikti. Dėl per didelio savo nuoširdumo mirtų tarp puslapių. Jie – vėlyvi, žavūs, naivūs anachronistai. Pastebiu, kad tikrieji maištininkai rizikuoja būti nepriimti. Naujieji maištininkai gali būti menininkai, pasiryžę rizikuoti, kad, jiems veikiant, bus žiovaujama, vartomos akys, jiems šaltai šypsomasi ir niuktelėjama į šonkaulius, jie rizikuoja būti parodijuojami talentingų satyros kūrėjų ir pašiepiami fraze: „O, kaip banalu.“ Jie rizikuoja būti apkaltinti sentimentalumu, melodramatiškumu. Dėl per didelio patiklumo. Dėl per didelio minkštumo.“

2008 m. po savo diplominio spektaklio „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“ sulaukiau garsios kritikės klausimo: „Kirilai, man nepatiko jūsų spektaklis. Na, ko jūs čia vis apie tą pirmą meilę? Statykite ką nors globalesnio!“ Tai požiūris, priešingas naujajam nuoširdumui. Bet tada ji buvo teisi, tuo metu „mažos tragedijos“ – tai, kas vyksta kasdien, ir tai, kas atsitinka ne herojams, ne antiherojams, ne politikams, ne žvaigždėms, ne marginalams, – buvo ne aktualiausia. Naujasis nuoširdumas klausia, ką daryti toliau, kai ironija, cinizmas, erudicija, sąmoningumas ir racionalumas nuplėšė nuo tikrovės kaukes ir parodė pasauliui tuštumą.

Improvizaciniame teatre aktoriai vaidina be scenarijaus ir repeticijų, be galimybės koreguoti ar kartoti tai, kas sukuriama scenoje, panaudojant publikos siūlymus. Populiariojoje kultūroje toks teatras labai mėgstamas – neįpareigojanti, lengvabūdiška, greita pramoga. Profesinėje bendruomenėje toks požiūris taip pat dažnas. Normalu, nes tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje improvizacinis teatras populiarėjo kaip pramoginis žanras. Nedaugelis domisi jo giminyste su kitomis parateatrinėmis praktikomis, jo kūrybiniu-metodiniu potencialu, edukacine galia, terapiniu poveikiu. Improvizacinis teatras gali pasiūlyti ne tik meistrystę ir užkrečiamą juoką, gimstantį iš netikėtumo.

Improvizaciniame teatre neretai išgyvenu akistatos su tikrove akimirkas, kai improvizatorius virtuozas atsisako meistriškumo, „griauna“ įgūdį, komplikuoja situaciją, priešindamasis visoms improvizacinėms technikoms bei taisyklėms, ir susimauna. Jis „neišplaukė“. Publika tyli. Ši akimirka verta labai daug: savanoriškas ėjimas ten, kur niekas nenori atsidurti – patirti viešą gėdą be cinizmo, be kaukių, nusimetus meistriškumo kostiumą, tam, kad atsirastų aštrumas, gyvybė, kažkas dar nebandyta. Būna baisu, bet ir išganinga – įvyksta svarbiausia: susitikimas su savimi be kaukių ir personažų skatina priimti save, situaciją, tiesą, ir tai vyksta su mumis visais – improvizatoriais ir publika. Aš, kaip vedėjas, vedu spektaklį toliau, jis tęsiasi, improvizatoriai eina į kitus žaidimus, tačiau mes visi patyrėme nuogumą, gėdą, bet nepabėgome, neapsimetėme, kad viskas „okei“: mes iš tikrųjų priėmėme tai, kas įvyko. Improvizacija nesuteikia antro dublio ar efektyvios pabaigos garanto – man tai yra nuoširdumas.

Esate sakęs, kad režisūra yra praeities analizė ir ateities prognozė. Ar jus domina staigus problemos pasekmių konstatavimas, ar jos priežasčių paieškos? O gal režisūra – tik veidrodis?

Nežinau, kas kartą kitaip. Skirtingais etapais režisūra man yra skirtinga gyvybės forma, vis kitoks mąstymo arba nemąstymo būdas, darbotvarkė repetuojant, net racionas. Man brangios akimirkos, kai statydamas leidžiu sau „sirgti“. Nuoširdžiai pasakysiu – ne visada renkuosi taip statyti. Bet nuoširdumas yra tada, kai statau tai, kas maudžia krūtinėje, arba gąsdina tai, ko neįvardiju, bet iš kažkur tuo „užsikrėčiau“: tuo nerimu, baime, pykčiu, atjauta. Apsiimu nueiti tą kelią, būdamas nerangus, silpnas: toks, koks esu šiandien, mėginsiu suprasti, sujungti mūsų bendro nežinojimo atplaišas į paveikslą. Dažnai nepadeda net išmanymas arba įgūdžiai. Jei medžiaga kelia skausmą, nerimą, maudulį, ji nepasiduoda „sustatoma“. Susergu ja ir iš jos kapanojuosi, išveikiu, randu kelią stiprėti ir tada galiu pasidalinti viltimi, tikėjimu, atjauta. Tada yra vietos ir nerangumui, ir skausmui, ir svajonėms – širdyje telpa viskas, o, be širdies, dažnai neturiu ko duoti. Tą kelionę gyvenu dabar, nešdamasis ir vaikystę, ir ateitį, kad gyvenčiau ir spėčiau nugyventi tai, kas žmogiška, – susitikimus, išsiskyrimus, skausmą, paslaptis, sakramentus, poeziją, meilę. Ir dar visada tikiu, kad mes, žmonės, turime jėgų sukurti skaistesnį „dabar“. Jei iš anksto ką nors susidėliosiu, sustyguosiu ar suplanuosiu, matysiu tik savo planus, nepastebėsiu gyvybės, aukosiu ją dėl savo analizių ir prognozių, o gyvybė yra visur – ne tik tariamame centre pavadinimu „aš“. 

Teatras leidžia sustoti ir atsitverti nuo kasdienybės – tarsi pabūti vienam. Kokios svarbos jūsų kūryboje yra vienatvė?

Per diplominį spektaklį stebėjau tiek scenoje, tiek salėje vykstantį veiksmą ir mačiau, kad žiūrovai į scenas reaguoja taip pat, kaip aš pirmą kartą skaitydamas pjesę. Tada gimė išganingas jausmas, kad ne man vienam yra gėda, skaudu, juokinga. Pasijutau „normalus“, priimtas, neatstumtas už savo šypsnį, ašarą, žaismę, kurią atskleidžiau per aktorius. Nesitikėjau, kad įmanomas pokalbis be cinizmo ir patyčių, be galios parodymo ar išradingumo, kurio nei turėjau, nei turiu užtektinai. Paradoksaliai teatras be vienatvės nėra įmanomas, bet vienas vienišas sutiks kitą vienišą, o kartu lengviau. To ir ateinam. Tiksliau, ateinu. Kalbu tik už save.

Spektaklio vakarą man svarbiausia susitikimas: ryšys tarp žiūrovų ir aktorių. Dažno savo spektaklio pradžioje įvedu aktorių prisistatymus – tai iš senovės, iš improvizacinio teatro ir pirmojo mano spektaklio atėjęs ritualas: jie papasakoja, ką vaidins, ir taip suartėja su publika. Tokiu atveju žiūrovai kaip miestelėnai senovinio miesto aikštėje nebijo komentuoti veiksmo scenoje ir čia pat jo aptarti. Improvizacinis mokymas pratina mus būti tiesiogiai sujungtus su žiūrovais ir iš to galime pradėti kelionę į praeitį ir jos analizę arba bandyti nuspėti ateitį – dabartis turi ir praeities, ir ateities, tereikia įsižiūrėti. Daryk geriausia su tuo, ką turi, o ne turėjai, arba norėtum turėti, – taip veikia improvizacinis mokymas.

Ar jums sudėtinga virsti iš režisieriaus į aktorių, dirbant skirtingose kūrybinėse komandose?

Mėgstu keisti vaidmenis. Menininkas, poetas konceptualistas Dmitrijus Prigovas yra sakęs: „Svarbiausia yra švara pasirinkto žanro rėmuose.“ Jeigu atėjau į improvizacinį spektaklį teatre „Kitas kampas“, improvizuosiu. Improvizuojant reikia žaisti – tarp profesionalų sutinkame, kad improvizacija artimesnė sportui, o drama yra sukuriama ir po to atliekama. Dramos teatre su kolegomis mėgstu prisiminti, kaip režisierius kūrė scenas, kaip tiksliai jas atkartoti ir neimprovizuoti. Filmavimo aikštelėje svarbus meistriškumas laukti ir tiksliai atkartoti veiksmus. O kai užimu režisieriaus poziciją, man rūpi kurti bendruomenę ir dirbti su aktoriumi bei pačiam išgyventi tai, ką pasakojame: kuriu gyvendamas, gyvenu kurdamas. Laiku procese panaudojamas improvizacinis požiūris leidžia stebėti, kaip sukurtomis aplinkybėmis aktoriai savarankiškai ir laisvai vysto savo personažus ir jų sąveikas. Tai džiaugsmo akimirkos, kai žaidimas kuria spektaklį.

Improvizacijos ir režisūros sintezė – ar tai receptas, kaip išlaikyti vidinį vaiką, dažniausiai geriausiai žinantį, kur reikia eiti?

Vidinis vaikas eina, bet nežino kur. Dėl to kartais nuveda į džiaugsmą, o neretai – į skausmo kambarius iš praeities, tik spėk atsigauti. Dėl to režisūros ir improvizacijos priemonėmis jo neprikalbinsi, reikia mamos, tėčio, kuriais turi jam būti. Tai kitoks teatras. Bet jei kalbėtume profesionaliai, tai improvizacija yra paradoksalus mokymas, nes mokomės neplanuotoje, chaotiškoje akimirkoje sukurti tvarką. Veiksmas tampa struktūruojančiu įrankiu, kartu ir pradžia, ir pabaiga. Iš pirmo žvilgsnio improvizacija atrodo laisva, bet taip yra dėl to, kad įgudę šios srities žinovai įkūnija pamatinius jos principus. Improvizacija – tai improvizatoriai. Kokie jie – tokia ir improvizacija. Ji gali padėti, nes moko saugiai eiti į nežinią, o ėjimas į ją dažnai būna baisus.

Dauguma kultūrų moko, kad „kitas“ yra pavojingas, o improvizacija moko eiti pas „kitą“, nepaisant savo baimės. Improvizacija moko priimti savo baimę ir bijantį save. Režisūra kuria struktūrą, kad joje būtų galima improvizuoti, o improvizacija pati savaime kuria struktūrą. Kaip gražu, kai režisieriai improvizuoja scenoje, genialiai rodo aktoriams ir aktoriai pradeda žaisti kartu. Esu tai matęs. Nematydamas, kas vyksta dabarties momentu, režisierius negalės paimti to, kas jame yra brangaus, ir atnešti į spektaklį. Improvizacija ir režisūra – kaip įkvėpimas ir iškvėpimas, dvi akys, įsimylėjėliai.

Wallace’as rašo: „Tik pažinęs savo ribas tampa beribis.“ Improvizuodami mes tiriame, kokie yra ryšio kūrimo principai tarp priešingų arba atsitiktinių reiškinių, kaip įveikti ribas, kad sukurtume naują tikrovę. Režisuodami ieškome dramatiško ryšio, atsirandančio iš priešingybių susidūrimo, – tai skaudus, tragiškas ryšis.

Pažindami savo ribas, improvizuodami, režisuodami, žaisdami gal tapsime beribiai teatre? Žaidimas kuria ryšį, o jis – brangiausia dovana, skirta žmonijai.

Dėkoju už pokalbį.