Ar veikti individualiai maloniau?

Rugsėjo 7–15 d. „Menų spaustuvėje“ vyko tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ (anksčiau „Naujojo cirko savaitgalis“). Festivalyje žiūrovai galėjo išvysti naujų, iš įvairių Europos vietų atvykusių šiuolaikinio cirko artistų pasirodymų, eskizų, dalyvauti edukacinėse dirbtuvėse. Šiame tekste – apie du šių metų festivalio pasirodymus: „O’DD“ ir „Monstro“.

„O’DD“ – pasigalynėti su gravitacijos dėsniais

Rugsėjo 10, 11 d. įvykęs „Race Horse Company“ pasirodymas „O’DD“ – tai valanda siurrealaus, gravitaciją paneigiančio bei savo akimis suabejoti verčiančio cirko. Scena pasitinka pustuštė, joje – tik trys celofanine plėvele aptrauktos sienos, formuojančios savotišką ringą, ir už vienos jų įsitaisęs muzikos atlikėjas (Miro Mantere). Pasigirdus pirmiesiems garsams, į sceną bando įžengti ir šio pasirodymo atlikėjas Raulis Dahlbergas. Jo nuogas kūnas įsiremia į celofano barjerą, bando jį ištęsti, palengva žengdamas į scenos šviesą. Barjerui trūkus, atsiranda naujos, cirko pasirodymui būdingos užduotys – kovoti su žemės trauka, mėginti nuo jos atsiplėšti, ropoti ir neužtikrintai vaikščioti (nors lengviau išeina verstis per galvą). Atlikėjas apsirengia, pramoksta stovėti ant kojų, iš oro į sceną nukrinta didelis gimnastikos kamuolys. Netrunki suvokti, kad jeigu Dahlbergas, obuolio pavidalu, būtų nukritęs Izaokui Niutonui ant galvos, šiandien vargu ar ką suprastume apie gravitaciją. Raumeningas, stipraus sudėjimo atlikėjas per gimnastikos kamuolį slysta ir verčiasi kaip plunksna, šoka su juo, lyg pats būtų besvoris.

Spektaklio atmosfera primena eksperimentą, atrodo, lyg šioje keistoje, tuščioje erdvėje Dahlbergas yra bandomasis subjektas – jis gauna vis naują „palydovą“ savo gebėjimams parodyti. Kamuolį keičia besisukantis diskas, ant kurio, mitriai dėliodamas kojas, vyras atrodo lyg slystantis beprotiškai greitai besisukančios žemės paviršiumi. Diskui vis greitėjant, atlikėjas stojiškai, laikydamas pusiausvyrą, rankas ištiesęs į šonus, sukasi kartu. Taip greitai, kad jo kūnas ima priminti nebe žmogų, o makabrišką pabaisą, į priešingas puses žvelgiančiais veidais ir nesuskaičiuojama gausybe rankų.

Per pasirodymą neišgirstame nė vieno žodžio, nėra pasakojama kokia nors konkreti istorija ar nagrinėjama problema. Stebime tik vienas kitą keičiančius Dahlbergo „palydovus“, kuriais naudodamasis atlikėjas neišvengiamai išvysto akimirkas, kai pasidaro sunku suvokti, ką regi akys, atpažinti žmogiškąsias kūno savybes, kurios ima ir čia pat išsisluoksniuoja, išsikreipia.

Akrobatika ant batuto – viena įsimintiniausių pasirodymo dalių. Į sceną batutas įslenka palengva, kaip mįslingas, visa apimantis ir atlikėją į priekį išstumiantis, juodu audeklu prisidengęs objektas. Su kiekvienu šuoliu kylantis akrobato kūnas trumpam sulėtėja, lyg laviruotų praradęs svorį, lyg iš tiesų vos keletui sekundžių būtų išlaisvintas iš gravitacijos jėgos. Per pirmąjį spektaklio rodymą atlikėjas patyrė nesėkmę – bandydamas pasiekti ir įsikibti į scenos lubų konstrukciją, nematomą žiūrovų akims, prarado pusiausvyrą ir krito ant batuto spyruoklių. Tačiau kritimas Dalhbergo nesustabdė – tik spėjęs atsistoti ir susikaupti jis bandė toliau, paversdamas akimirką, kai po kryčio pagaliau pasiekė lubas, visišku triumfu prieš žemės trauką ir žmogaus galimybes.

„Monstro“ – balansuoti tarp individo ir grupės

Ar kada esate patekę į situaciją, kai buvimas kokios nors socialinės grupės dalimi atrodo nepakenčiamas? Galbūt teko būti įkalintam prie giminės šventės stalo ar aukoti miego valandas, nes draugai primygtinai norėjo naktinėti? Galbūt teko staiga pakeisti eilinį kartą peršalusį bendradarbį ar perkraustyti draugą, turintį begalę daiktų, o jo naujasis butas – penktame namo be lifto aukšte? Ar kada esate pagalvoję, kad elgtis individualiai ir nepriklausyti nuo grupės norų, galimybių bei ribų būtų daug maloniau?

Rugsėjo 14, 15 d. vykęs „Collectif Sous le Manteau“ spektaklis „Monstro“ – tai septynių kiniško stulpo disciplinos akrobatų bandymas tyrinėti individo, jo laisvės ir priklausymo grupei temas. Jų nagrinėjimas šios cirko disciplinos kontekste įdomus, kuriasi priešprieša – siekis būti individu ir nenoras būti kito šešėlyje kertasi su priklausomybe nuo kitų. Juk pasirodymo sėkmė priklauso nuo to, ar akrobatai vienas kitą pagaus, išlaikys, ar spės pasitraukti iš kelio.

Spektaklis rutuliojasi labai darniai – sinchronišką grupės choreografiją atsveria individualūs monologai, įspūdingus triukus keičia vaidybos, šokio, klounados elementai. Pasirodymo audinyje sunku rasti siūlių, atrodo, tarsi pauzes bei lėtesnio veiksmo akimirkas akrobatai įterpia tik dėl žiūrovų – kad šie galėtų atsikvėpti, išlaikyti koncentraciją.

Nuolatinis laviravimas tarp grupės ir individo išskyrė šį spektaklį iš anksčiau cirko bei gatvės teatro festivaliuose matytų šios disciplinos kūrinių. Individualumas, pavienių atlikėjų monologai padarė pasirodymą gyvą ir asmenišką. Akrobatai atsiskleidė ne tik kaip organizuota, nuostabių gebėjimų turinti grupė, bet ir kaip asmenybės su pomėgiais, skirtumais ir abejonėmis. Nors ir ne taip išsamiai, žiūrovas spėja su jais susipažinti: vieni mėgsta juokauti, kiti labiau pavaidinti ar šokti. Nors ir kontempliuojamas individualumas, nepasitenkinimas aukojant savo laisvę dėl bendro gėrio, įspūdingiausi momentai čia sukuriami stipraus kolektyvo pastangomis: darni choreografija, gyvosios skulptūros, akyse mirgantys, greitai per stulpus šokinėjančių ir vos spėjančių vienas kitam vietą užleisti atlikėjų rezginiai.

Keista, kad šis pasirodymas buvo rodomas „Menų spaustuvės“ kieme. Žiūrint neapleido įkyri mintis, kad jis būtų daug labiau įtraukiantis salėje be išorinio pasaulio trukdžių, pasitelkus sceninį apšvietimą. Leidžiant visiškai atsiskleisti lengvai juntamam, aplink akrobatus sklandančiam siurrealumui, antrinančiam dar ilgai po pasirodymo galvoje skambėjusiam kosmiškam, sintezatorių ir gitaros garsų pripildytam muzikos takeliui.

„Monstro“ atlikėjai ne tik išlaikė pusiausvyrą ant kiniško stulpo viršūnės, bet ir puikiai išlaviravo tarp temos nagrinėjimo ir akrobatikos pasirodymo. Prisimenant šį kūrinį, patirtas rugsėjo vidurio šaltukas lieka kažkur pakraštyje, nustumtas minčių apie atlikėjų keltus klausimus. Apie tai, ar veikti individualiai tikrai būtų daug maloniau.