Spektaklis – upelis, muzika – dulksna

Kompozitorius Andrius Šiurys sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2021), „Brilijant advenčers“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, 2021), „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis, „Kosmos Theatre“, Kauno miesto kamerinis teatras, 2020), „#Protestas“ (rež. Vingelis, „Kosmos Theatre“, 2020), „Ženklai“ (rež. Paulius Markevičius, MMLAB, 2020), „Glaistas“ (rež. Mantas Jančiauskas, „Operomanija“, 2019), „Y: Alisa“ (rež. Agnija Leonova, OKT, 2018), „Errorai“ (rež. Markevičius, MMLAB, 2018), „Bestuburiada“ (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2016) ir kt.

Kuo, kuriant muziką, įdomi teatro erdvė?

Mano atveju nuolatinį darbą teatre lemia aplinka, nes vis atsiranda žmonių, kviečiančių kurti teatrui. Nežinau, ar pats būčiau tai sugalvojęs. Kuriasi pažinčių ratas ir taip vis pasilieku teatre. Įdomu, kad reikia dirbti su skirtingomis komandomis. Turiu kelis artimus režisierius, su jais tenka dirbti dažniau. O vidinė, meninė aplinkybė – muzika keičia spektaklio laiką, eigą ir, žinoma, nuotaiką, ir man tai atrodo žavu, paslaptinga. Tyla scenoje mane stebina ne mažiau.

Ar muzika bandai pasakoti istoriją, ar ją tik apipavidalinti?

Muzika yra paralelinė spektaklio dimensija. Ji nepasakoja ko nors kito, ji pasakoja istoriją kitokiu būdu. Jei spektaklis būtų upelis, tai muzika būtų lyg dulksna virš to upelio: ji – lyg ir tas pats, lyg ir koks nors pakibęs, abstraktesnis dalykas.

Kiek ji išplečia personažą? Koks Tavo santykis su juo? Ar jį papildai, o gal kuri savą interpretaciją?

Ne visada bandau per muziką atskleisti personažo savybes. Man įdomiau garsu kurti bendrą erdvėlaikį, kuriame vyksta veiksmas. Be abejo, kartais muzikos santykis su konkrečiu personažu būna artimas. Pavyzdžiui, Adomo Juškos spektaklio „Don Kichotas“ pirmame veiksme garsas vaizduoja pagrindinio personažo iliuzijas, haliucinacijas: matome dviejų realybių – Don Kichoto ir objektyviosios – konfliktą. Todėl muzikoje atsispiriama nuo konkrečių garsų, virstančių abstrakcijomis. Antrame veiksme muzika yra sapniška bei atmosferiška ir kuria pasaulį labiau iš pagrindinio personažo perspektyvos.

Kurdamas teatrui bandau įsiklausyti, ko nori režisierius. Dažnai tenka kurti temas ir nuotaikas, vedančias link finalo arba nežinomybės.

O kas svarbiausia kuriant muziką?

Priklauso nuo kūrinio. Dabartinėje mano akademinės muzikos kūryboje yra daug teksto. Dirbu prie pirmo savo albumo, kuriame jungiu moderniąją poeziją su šiuolaikine akademine, elektroakustine muzika. Čia vyrauja atmosferos, o pats žodis tampa nematomu personažu. Tam daug įtakos padarė teatras. Bandau kurti savitą žanrą. Kai būna instrumentinis kūrinys, be teksto, jame akcentuoju tam tikras garsines artikuliacijas, išnyrančias iš atmosferos.

Ar teatro muzika veikia skambėdama kitoje scenoje nei sukurtas spektaklis?

Tai labiau ne estetinis, o techninis klausimas. Kartais kitoje erdvėje viskas skamba ne taip, kaip toje erdvėje, kurioje kuriu. Pavyzdys – Pauliaus Markevičiaus spektaklis „Plutonas“, pernai kurtas Molėtų observatorijoje. Ten yra didžiulis aidintis kupolas. Sugalvojome tikslias garsiakalbių padėtis ir tai padarė didelę įtaką. Vėliau spektaklį repetavome „Meno forte“ – kamerinėje salėje – ir garsas skambėjo visai kitaip, atrodo, jis susispaudė, ir ten muziką būčiau kūręs kiek kitaip. Ši ypatybė vadinama site-specific – muzika sukuriama kaip instaliacijai, ir kitai erdvei ji sunkiai pritaikoma. Bet su kitais spektakliais būna paprasčiau, nėra tokių didelių problemų.

Jei kalbame apie muzikos takelio skambėjimą atskirai nuo spektaklio – mane tai veikia kaip prisiminimas. Pavyzdžiui, pernai kūrėme spektaklį „Kafka Insomnia“. Jame yra pagrindinė – kriminalo – tema. Visi, kurie iš kūrybinės komandos jos pasiklauso, grįžta į prisiminimus apie karštas vasaros naktis, repeticijas iki vėlumos Kauno kameriniame teatre. Praėjo beveik metai, bet paklausęs kūrinio grįžti laiku ir erdve atgal, prieš akis išdygsta skrybėlėtas ponas K, nemigos kambarys ir spinta, veikianti kaip erdvėlaikio portalas.

Spektaklio muzika be teatro gali būti klausoma, jei yra išraiškinga, jei turi aiškią temą, jei joje telpa esminiai spektaklio emociniai kodai.

Be teatro, kokia erdvė Tavo muzikai artimiausia?

Norėčiau, kad mano muzika skambėtų utopinėje palėpėje, kurioje yra labai ramu, daug sėdmaišių, hamakų, vieni darosi arbatą, kiti sapnuoja. Kam įdomu, tas klausosi muzikos, kam ne, tas netrukdo kitam jos klausytis. Idealizuodamas taip įsivaizduoju, nes nenoriu, kad muzikos klausymas taptų prievole. Žmogus paklauso vieną ar du kūrinius, jam atsibosta, tada gali nebeklausyti ir netrukdyti klausytis kitam.

Mes namuose visada turime galimybę klausytis muzikos, bet juose nėra sakralumo, kuris susikuria, kai daug žmonių klausosi vieno kūrinio. Tai yra tam tikra malda. Koncertas yra religingas reiškinys, ir namie šį sakralumą sukurti sudėtinga. Nebent išjungus šviesą nuskamba muzika, mes užsimerkiame, įsiklausome. Tokiu atveju – galbūt. Bet iš esmės klausytojai visi kartu (ne po vieną) sukuria aurą, artimą religiniam išgyvenimui.

Ar nebus pažeistas sakralumas, jei visi klausysis muzikos palėpėje?

Jei projektuočiau tokią erdvę, padaryčiau taip, kad arbatos maišymas koncerte nesigirdėtų arba aidėtų iš labai toli. Atskirtis turėtų būti, bet kalbu apie bendrą žmonių buvimą ir nepavargimą nuo muzikos, nes akademinė muzika dažnai išvargina. Nenoriu būti tas kompozitorius, kuris vargina kitus, versdamas klausyti ilgų kūrinių. Arba muzika tave emociškai veikia, arba jos išvis neturi būti.

Kaip skiriasi muzikos kūrimas, požiūris į personažą teatre ir kine?

Kine viskas vyksta daug subtiliau. Jei kinui uždėsiu teatro muziką, daug kas atrodys labai komiška, perspausta, per ryšku. Teatrui viską reikia daryti ryškiau, nes yra atstumas tarp aktoriaus ir žiūrovo, nėra montažo, stambaus plano.

Muzika teatre gali atlikti montažo funkciją. Pavyzdžiui, kai personažo veiksmas nekinta, o garsai moduliuojami, gali sukurti iliuziją, kad, sakykim, praėjo daug laiko arba kad laikas visai sustingo, arba kad personažas atsidūrė kitoje erdvėje.

Kine tiksliau veikia sinchronizacija. Tylios, mažos smulkmenos kine lengvai pasiekiamos, o teatre sunkiai įgyvendinamos. Teatro muzikos amplitudė platesnė nei kino, bet personažų linijos vystymo procesas veikia panašiai. Taip pat abiejose medijose veikia anksčiau minėta upelio dulksnos metafora.

Kiek turi laisvės kurdamas šalia režisieriaus?

Priklauso nuo režisieriaus. Pavyzdžiui, kai dirbau su Adomu Juška, jis man sudėliojo aiškias užduotis, pabrėždavo konkrečius aspektus, kuriuos reikia taisyti. Dirbant su Pauliumi Markevičiumi, iš pradžių kalbantis apie spektaklį, būna daugiau tylos nei žodžių, daug mąstymo, poezijos, jis viską aiškina poetiškai, nekalba apie mažus, konkrečius dalykus, o bando suvokti esmę, filosofuoja. Su Žilvinu Vingeliu esame atradę savitą stilių. Susikalbame iš pusės žodžio. Vienas kitą kažkaip stebuklingai gerai jaučiame. Viskas priklauso nuo režisierių. Man svarbu, kad režisierius būtų patenkintas.

Kai režisierius muzikalus, darbas būna lengvesnis ar sudėtingesnis?

Techniškai žiūrint, būna lengviau, nes jis gali tiksliai pasakyti, kur ir kas netinka. Kita vertus, norisi turėti laisvės. Man nepatinka, kai pastaba pasakoma labai tiksliai. Geriausia, jei tai paaiškinama abstrakčiau, emocijų kalba. Turiu galvoje, kad įdomiau kalbėti apie paveikslo spalvas, o ne objektus.

Ar karantinas turėjo įtakos meninėms paieškoms?

Pirmasis karantino laikotarpis buvo labai ramus. Leidau laiką namie. Įsimintiniausias įvykis – su „Kosmos Theatre“ komanda sukūrėme pirmą internetinį spektaklį Lietuvoje „#Protestas“, už kurį šiemet gavome „Auksinį scenos kryžių“ nominacijoje „Pandemijai atsparus teatras“.

Antrasis karantinas, priešingai, buvo labai aktyvus. Teko repetuoti spektaklius, įrašinėti aktorius, muzikantus, užsidarius studijoje, nuolat kurti muziką įvairiems projektams. Man patiko užsidarymas, nes spėjau baigti darbus. Tik gaila, kad trūko laisvalaikio. Per antrąjį karantiną, viską susumavus, sukūriau turbūt kelias valandas muzikos, bet neperskaičiau nė vienos knygos.

Įsimintinesnis pastarojo meto kūrybinis įvykis – parašiau kūrinį kontrabosui ir elektronikai. Norėjau parašyti ką nors absurdiško, atsispirdamas nuo Samuelio Becketto dramaturgijos bei Johno Cage’o aleatorikos, kurioje daug kompozicijos neapibrėžtumo. Mane įkvėpė mėgstamo poeto Dainiaus Gintalo absurdiškų aforizmų skyrelis „Snūduro gyslos“ iš knygos „Boa“. Pagal jį ir pavadinau kūrinį. Atlikėjas turi septynis partitūros lapus. Priešais žiūrovus juos sumaišo, užverstus išdėlioja žiūrovų salėje, grįžęs į sceną nusilenkia, tada grįžta į salę, pasiima vieną lapą, vėl eina į sceną, tą lapą pagroja, vėl eina į salę, pasiima kitą lapą ir taip išgroja visą kūrinį. Didelę dalį kūrinio atlikėjas tiesiog vaikšto, ir tai sukuria absurdą. Mes girdime daugiau buitinio triukšmo nei muzikos. Noras kurti absurdą atsiranda iš pernelyg didelio galvojimo, skubėjimo. Jei atsitraukiu, pamatau – pasaulis yra skruzdėlynas. Jame daug nereikalingo triukšmo.

Ačiū už pokalbį.