Teatras
Praradus artimą žmogų, ypač brangūs tampa jo paskutiniai žodžiai. Ar tai būtų ištartas sakinys, ar paliktas laiškas – jis lieka kaip svarbus paskutinių žmogaus gyvenimo akimirkų atminimas. Tik kas, jei tas atminimas nepaleidžia daugybę metų?
Gegužės 30 d. Jaunimo teatre įvyko režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio „Mama“ pagal Asios Vološinos pjesę premjera. Istorijos centre – mergina Olia (Ieva Kaniušaitė), neseniai atšventusi 28-ąjį gimtadienį. Tik džiugi nuotaika ore netvyro. Mergina sėdi prietemoje, apsirengusi naminiais drabužiais, susirišusi plaukus. Šis spektaklis – jos pasakojimas apie savo gyvenimą, prasidedantis nuo akimirkos, kai ji, sulaukusi septynerių, per kiekvieną gimtadienį ima gauti prieš keletą metų mirusios motinos rašytus laiškus. Nors Olia kalba apie savo kasdienybę, nepasiekiamas meiles, juokingus ar tragiškus nutikimus, iš jų niekad nepranyksta motinos šešėlis, kiekvienoje istorijoje ji tampa neišvengiamu akcentu.
Žiūrovą pasitinka pilkos sienos, scenos dešinėje – abstraktus baldas Oliai įsitaisyti: tai dviejų skirtingo aukščio stačiakampių pjedestalas (scenografas Marius Nekrošius). Sienos kairėje – tokios pat formos skylė. Kol Olia, parietusi kojas, ant pjedestalo pasakoja apie savo gyvenimą, scenoje ar sienos ertmėje nuolat veikia jos motina Nastia (Giedrė Giedraitytė). Būtent jos balsu išgirstame dukrai rašytus laiškus, o jai pasislėpus už sienos matome nuolat judančias, laukiančias, glostančias ar bengališką ugnelę laikančias rankas, savotiškai iliustruojančias Olios pasakojimą ir į jį reaguojančias. Tačiau tarp motinos laiškų ir merginos pasakojimo – didžiulis disonansas. Optimistiški, jautrūs ir lengvai naivūs laiškai kertasi su dažnai cinišku, depresijos ir traumų iškankintu dukters tonu. Gaunami laiškai tik skatina Olios pyktį, kad, užuot kovojusi su liga, motina rašė laiškus ir nuo septynerių iki dvidešimt aštuonerių metų kiekvieną dukters gimtadienį pavertė priminimu apie savo mirtį.
Šio spektaklio eskizas buvo parodytas 2019 m. lapkritį Jaunimo teatre vykusioje „Black box“ eskizų vitrinoje. Įdomu pamatyti, kaip toli šis spektaklis nukeliavo nuo eskizo varianto, kaip pasikeitė pjesės interpretavimas ir režisierės mąstymas. Eskize žiūrovą pasitikusi Olia (Gabrielė Ladygaitė) buvo pasipuošusi gražuolė, tarp savo išpažinčių sudainuojanti vieną kitą karaokės dainą. Pasirinktas kontrastas tarp teksto ir vaizdo galėjo būti, bet netapo priemone šokiruoti ar gluminti žiūrovą, atrodė, lyg merginos istorijos nugrimzdo šviesiame kambaryje ir pakilioje (nors ir dirbtinėje) nuotaikoje.
Spektaklyje eskizo nuotrupų nelikę. Tekstas įgavo atitinkamai niūrų ir intymų apdarą – iš prietemos merginos veidą ištraukia tik pavieniai lėtai, beveik nepastebimai besimainantys prožektoriai (šviesų dailininkas Julius Kuršis), tad Olios veidas, kartais visiškai aiškus tamsaus kambario fone, praėjus vos keliolikai sekundžių gali tapti vargiai įskaitomas. Keletą svarbių merginos atsiminimų ir nuotaikų perteikia vaizdo projekcijos (videomenininkė Aneta Bublytė). Viena jų – motinos veido atvaizdas, išplaukęs ir abstraktus, vos akimirką įgaunantis aiškesnį, detalesnį pavidalą.
Pasikeitė ir aktoriai. Olios vaidmenį pasirinko atlikti pati Kaniušaitė, o kartu buvo įvestas eskize neegzistavęs motinos Nastios vaidmuo. Aktorių sąraše pamačius spektaklio režisierių vargu ar įmanoma išvengti skeptiškos minties, kad savęs režisavimas ne itin dažnai nuveda sėkmės link, tačiau Kaniušaitė sukūrė įtaigų, žiūrovo dėmesio nepaleidžiantį Olios vaidmenį. Taip pat įdomu buvo stebėti Giedraitytės vaidinamą Nastią. Teatre ši aktorė dažniausiai atlieka antraplanius komedinius vaidmenis, tad šiame spektaklyje pagaliau buvo galima matyti dramatiškąją jos pusę, atsiskleidusią jautriai ir atidžiai kuriant Nastios vaidmenį.
Kaniušaitės „Mama“ – tai spektaklis, priverčiantis užmiršti aplink sėdinčius žiūrovus, pasijusti taip, lyg klausytum kažkieno vėlyvo vakaro išpažinties, tolimiausiame kambario kampe šviečiant tik stalinei lempai. Išpažinties, kurioje, net ir smelkiant tamsiai atmosferai, atomazga užklumpa netikėtai ir neišsisklaido vos tik palikus žiūrovų salę.
