Teatras
Paauglystė – paradoksų, vidinės sumaišties ir per kraštus besiliejančių emocijų metas. Apie šį sudėtingą žmogaus raidos tarpsnį dramaturgės ir režisierės Teklės Kavtaradzės spektaklyje, laimėjusiame „Menų spaustuvės“ programą „Atvira erdvė ’20“, kalbama be užuolankų, matuojantis paauglių gyvenimus ir bandant juos suprasti. Šio spektaklio premjera nedidelei žiūrovų auditorijai parodyta gegužės pabaigoje.
Lietuvos teatre paaugliams skirti spektakliai – gana retas reiškinys. Įprastai tai pasakojimas apie niūrius dalykus, kuriuos išgyvenantis veikėjas jaučiasi įkalintas tarp pilkų mokyklos sienų. Kavtaradzės istorija vyksta stovykloje, o siužetas apima ir aštrius, ir saldžius išgyvenimus.
Įspūdingas spektaklio elementas – Antano Dubros kurta scenografija-kostiumai. Iš pradžių veikėjai apsirengę atributais iš paauglių kasdienybės: bulvių traškučiu, tamponu, prezervatyvu ir cigarete – šie vėliau tampa jų „miegmaišiais“. Scena šaukte šaukia, kad spektaklis – apie jautrius, be galo emocionalius, egoistiškus paauglius, nes scenovaizdis – per ryškus, perkrautas, šaržuotas, kaip ir pati paauglystė.
Aktoriams pavyko įkūnyti keturis visiškai skirtingus paauglius, kuriuos stovykla suvienija į vieną kumštį. Sudėtingiausi Monikos ir Kotrynos personažai teko Kavtaradzei ir Gelminei Glemžaitei.
Užsisklendusi savyje Monika ta pačia veido išraiška reaguoja į aplinką, tarsi sustingusi laike nuo tada, kai mirė jos draugas. Iš pradžių ji nepritampa, pykstasi su kitais stovyklos gyventojais, bet pabaigoje nurimsta, įtraukta į draugų grupę. Ši veikėja atrodo atitrūkusi nuo bendraamžių problemų, nuolatos jaučianti kaltę. Kavtaradzė paveikiu, nevilties persmelktu, bet drąsiu žvilgsniu, rankovių suėmimu į delnus, tiek fiziniu, tiek dvasiniu atsiskyrimu nuo kitų pavaizdavo įtaigų, gyvenimo kančių ragavusį jauną žmogų.
Iš pirmo žvilgsnio Kotryna atrodo tikra Monikos priešingybė – ji atstovauja pernelyg nuvalkiotam, bet tikroviškam paauglių tipui. Prieš vaidindami aktoriai šiek tiek papasakojo apie savo paauglystę, tad galima spėti, kad Glemžaitės kuriama veikėja reprezentavo ir dalį jos pačios jaunų dienų. Žinoma, tuo metu nebuvo tokių programėlių kaip „TikTok“, kuria naudojasi Kotryna. Ji – populiari internete, valdinga, egoistiška, turinti meninę gyslelę, bet viduje – trapi kaip „čipsas“, nekenčianti savęs, depresinėmis nuotaikomis gyvenanti paauglė. Jai svarbiausia įvaizdis. Glemžaitė sukūrė dvilypę, viduje susiskaldžiusią jaunuolę.
Aktorius Artūras Dubaka vaidina Roką, o aktorė Kristina Marija Kulinič – Laurą. Šių dviejų personažų žvilgsniai vis susitinka, kibirkščiuoja emocijomis, tai išsirutulioja į žavią, šiek tiek nejaukią paauglių meilę. Tarnaudami siužetinei meilės linijai veikėjai mažiau atsiskleidžia kaip individualybės.
Paaugliams visais laikais stiprią įtaką darė muzika, dėl jos kaipmat susirasi ir draugų, ir priešų. Tad nenuostabu, kad Laurą ir Roką suvedė muzika. Tai gana tipiška romantinė istorija, kuri neveda tolyn, nes paaugliai kas valandą keičiasi ir tas nepastovumas lemia, kad ilgesnį laiką pasikliauti kitu žmogumi sunku.
Spektaklio pradžioje žiūrovams rodoma laida „Klausimėlis“ apie paauglius, o į juos pro stiklą pažiūrėti ateina aktorių turistų būrelis. Gidas pasakoja apie šią įdomią gyvūnų rūšį (paauglius), ragina pamojuoti jiems, įspėja, kad juos netrukus išvarys į kitą gardą. Ši pradžia ypatinga tuo, kad kiekvienas žiūrovas pasijunta paaugliu, laiko mašina nusikelia atgal, todėl net ir suaugę žiūrovai žiūri spektaklį tarsi apie save.
Spektaklio „Kissmas“ veikėjai paauglystėje jaučiasi kaip įvaryti į gardą, kelerius metus stoviniuojantys mėšle su kitais neaiškiais gyvuliais ir laukiantys, kol pagaliau bus pervaryti kažkur kitur, galbūt į didesnį gardą. Tačiau jie nesuvokia ir niekas iš vyresnių nesivargina jiems paaiškinti, kad stebuklo nebus – tik kitas gardas ir šviežesnis mėšlas.
