Jūrinė valstybė

Keletą metų prieš karantiną pastatytas kolektyvinės kūrybos spektaklis „Žalia pievelė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017) apie Visagino miestelį ir ten gyvenančius žmones sulaukė nemažo žiūrovų ir teatro kritikų dėmesio. 2018 m. LNDT sceną išvydo ir kitas panašiu principu sukurtas spektaklis „Nežinoma žemė. Šalčia“ apie Šalčininkus. Šią Jono Tertelio režisuotą dokumentinio teatro trilogiją pratęsia gegužės 6 d. Vilniuje, „Menų spaustuvėje“ vykusi Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) spektaklio „Jūrinės šviesos“ premjera. Tiesa, klaipėdiečiams šį reginį išvysti pavyko dar prieš karantiną.

Klaipėdos, kaip ir daugelio kitų Lietuvos miestų, gyventojų tapatybė prasideda nuo geografinės padėties. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ parašyti žodžiai: „Girdėjot, ko ji nuskendo? Nagi nebepakėlė išaugusios mūs lietuvybės. Daug jos prisigamino, o laivybos nebuvo, nebuvo jūrinio mąstymo. Teisybę jums pasakysiu, netgi uostų nebuvo. Žodžiu, nebuvo sąlygų saugiai išemigruot“, – taikliai atspindi dviprasmišką Klaipėdos padėtį. Klaipėdiečiai ypatingi tuo, kad istorijos sūkuriuose buvo mėtomi ir vėtomi, tačiau kartu Klaipėda – tarsi universali, autonominė „valstybė“, simbolizuojanti bet kokį kitą uostamiestį. Spektaklyje tai atsispindėjo aktorių vaidyboje, jų pasakojamose istorijose: personažų kietakaktiškumas ir nepalaužiama vidinė stiprybė giliai įsispaudusi į kiekvieno asmeninę gyvenimo istoriją.

Nors dokumentinis kūrinio pobūdis liudija spektaklį būsiant tikrais faktais paremtą, paveikų, būtent Guodos Jaruševičiūtės kurta scenografija sukūrė tête-à-tête tarp žiūrovo ir aktoriaus, perteikiančio klaipėdiečio gyvenimo istoriją. Uostamiesčio kranus primenantis apšvietimas kiekvienam monologui suteikė jautrumo, intymumo bei lyriškumo. Tai tarsi nuoroda į spektaklio pavadinimą – kiekviena atskira šviesa simbolizuoja žmogų, gyvenantį jūriniame krašte. Be to, scenografija vilniečiams atpūtė gaivaus vėjo gūsį nuo Baltijos jūros: žaisminga, ore plevenanti  jūros „banga“ scenos gilumoje priminė nerūpestingą vaikystę, o stilizuota gelda, pripildyta vandens, tapo archajiška Klaipėdos miesto praeities atstove.

O dėl aktorių pasirodymo – kitoniškas amplua puikiai tiko aktoriui Donatui Želviui, kuris KJT spektaklyje „Kontrabosas“ (rež. Valentinas Masalskis, 2016) sukūrė inteligentiško, santūraus muzikanto personažą, tačiau „Jūrinėse šviesose“ tapo vietiniu Klaipėdos „marozu“. Kitą ne mažiau ryškų vaidmenį atliko Laima Akstinaitė, meistriškai įvaldžiusi Mažosios Lietuvos tarmę, maišytą su sovietiniu paveldu – kartais nuskambančiais sulietuvintais rusiškais priežodžiais. Jos vaidyba buvo įtaigi, gerai apgalvota ir per ją buvo paliesta kita šio spektaklio tema – sunki moters dalia Klaipėdoje.

Moteris Klaipėdoje nuo seno buvo šeimos galva. Kadangi dauguma klaipėdiškių vyrų išplaukdavo į jūrą ir į krantą grįždavo vos kelis kartus per metus, moterys atliko itin svarbų vaidmenį vienos tvarkydamos visą namų ūkį. Jų gyvenime atsispindi neišvengiamas feminizmas. Klaipėdos moterys tvirtos, galingos, net ir žinodamos, kad vaikus augins ir namus prižiūrės vienos, vis vien renkasi tokį gyvenimo būdą. Tikroviškus ir įkvepiančius tokių moterų vaidmenis atliko ne tik Akstinaitė, bet ir Rugilė Latvėnaitė.

Vienintelis nebaigtas spektaklio elementas – nuo pradžių epizodiškai tarp kitų scenų besitęsiantis etiudas apie kultūros padėtį Klaipėdoje. Paulius Pinigis suvaidino šaržuotą, tiesiai į klausimus neatsakantį eilinį politiką. Šie išsibarstę etiudai – tai diskusijos forma pateikti retoriniai klausimai: ką keisti, kad kultūra atsigautų ir klestėtų, kaip skatinti menininkus kurti Klaipėdoje ir pan. Taiklus režisūrinis Tertelio sprendimas scenoje vaizduoti diskusiją tik vienam jos dalyvių sėdint ant kėdes, kitus paliekant nematomus, nes visos panašaus pobūdžio politinės diskusijos, kad ir kokiame mieste vyktų, tėra tuščias pagalbos šauksmas, lyg kalbėjimasis su siena. Nebent tai ir galėtų išteisinti šį taip ir nesibaigusios diskusijos etiudą. Tačiau šios versijos priimti nesinori, nes viliesi kažko prasmingesnio, savotiško išrišimo, galimo tik meninėje tikrovėje.

Viena pirmųjų po karantino teatrus užplūdusių premjerų – Tertelio režisuotas spektaklis „Jūrinės šviesos“ – grąžino tikėjimą paslankiu ir įvairialypiu teatro veidu. Šio spektaklio dokumentiškumą grindė stiprūs vaidmenys, išmoninga Jaruševičiūtės scenografija ir daugiasluoksnis Klaipėdos miesto paveikslas, tačiau vieninteliam politiniam epizodui pritrūko kelių papildomų dramaturgės Kristinos Steiblytės eilučių ar kelių papildomų valandų repeticijų.