7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Būti prisimintam be etikečių

Pokalbis su aktoriumi Luku Malinausku

Agnė Zėringytė
Nr. 22 (1387), 2021-06-04
Teatras
Lukas Malinauskas. A. Lu nuotr.
Lukas Malinauskas. A. Lu nuotr.

Aktorius Lukas Malinauskas save išbando keliose srityse – teatre, kine ir muzikoje. Pažintį su teatru pradėjęs dar vaikystėje, sukūrė vaidmenis spektakliuose „Jelizaveta Bam“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir OKT, 2015) „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Apvalytieji“ (rež. Koršunovas, OKT, 2016), „Vestuvės“ (rež. Koršunovas, OKT, 2016), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Koršunovas, OKT, 2016). 2020 m. už Felikso vaidmenį spektaklyje „Liučė čiuožia“ (rež. Koršunovas, OKT, 2019) apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

 

Nuo ko prasidėjo Tavo kelias į teatro pasaulį?

Didžiąją savo gyvenimo dalį, tiek saulėtomis, tiek debesuotomis dienomis, praleidau teatro dėžėje, nes abu mano tėvai dirbo Keistuolių teatre. Jau nuo aštuonerių ten atlikdavau įvairius darbus, dažniausiai techninius: kartais tėtis paprašydavo po scena nunešti dūmų mašiną, ką suaugusiajam fiziškai sunku padaryti, o mažam vaikui lengviau, taip pat ne vienus metus praleidau teatro rūbinėje. Tik vėliau įvyko perėjimas iš vienos barikadų pusės į kitą, jau į aktoriaus profesiją. Užlipimas į sceną – tik dar vienas žingsnis teatre, kuriame ir taip praleidau didumą laiko.

 

Per spektaklius teko dirbti ir prie apšvietimo, iš to atsirado gebėjimai, kuriuos galėjau panaudoti jau dirbdamas aktoriumi, – nevengti šviesos, žinoti, kur atsistoti scenoje. Išsiugdžiau erdvinį matymą, todėl dažnai nujaučiu, kaip vaizdas nuo scenos atrodo iš žiūrovo pozicijos.

 

Tačiau vaikystės, praleistos teatre, nelaikyčiau pranašumu, nes vėliau atsirado daug vidinių abejonių, barjerų, kuriuos itin sunku perlipti. Labiau pastebiu, kas nutinka ne taip, kaip turėtų, įvairias situacijas, iš kurių reikia išsisukti. Visą laiką, rodos, lipi į savo paties susikurtą Olimpą, sudievindamas aktorystę, kai iš tiesų tai tik dar viena profesija.

 

Ar lankei teatro studijas, skirtas vaikams, ar apsiribojai teatru, kurį matei nuo vaikystės?

Mano gyvenime buvo panašiai kaip akademijoje: penkiasdešimt procentų mokaisi vaidybos, o kitą dalį – elementų. Visos studijos susideda iš labai skirtingų komponentų, kurie primena būrelius: scenos kalba, šokis ir t.t. Taip pat ir vaikystėje: šalia teatro lankiau daug įvairių būrelių, turėjau daug skirtingų aktyvių užsiėmimų, ir nė vienas iš tų būrelių nebuvo susijęs su teatru.

 

Kokie spektakliai ir aktorių darbai Tau padarė įtaką, formavo kaip asmenybę?

Praleidus daug laiko teatre atsirado tam tikri idealai, į kuriuos norėjau lygiuotis, tačiau jau tapus aktoriumi kartais tekdavo su jais dirbti ir tada visas įsivaizdavimas sugriūdavo. Kol jie egzistavo kaip sektini pavyzdžiai, nesinorėjo jų aplenkti, siekiau juos apeiti. Įsivaizdavimui sugriuvus atėjo paprastas suvokimas, kad jie – tik žmonės, ir šalia visų savybių, kurias buvau linkęs idealizuoti, atsirado žmogiškumo aspektas, nuleidęs ant žemės. Jeigu jie tokie pat žmonės kaip ir tu pats, tuomet tikrai nereikia užsibrėžti sau neperžengiamų ribų. Visa situacija su išsikeltais idealais, darančiais didžiulę įtaką, yra įvairiapusė.

 

Vis dėlto galėčiau išskirti žmogų, kurį itin gerbiu ir manau turint išskirtinį didelį talentą, – savo dėstytoją Darių Meškauską.

 

Turi patirties ir teatre, ir kine, vaidinai HBO seriale „Černobylis“. Kurioje iš šių sričių geriau save realizuoji?

Vienu metu bandau atsisėsti iškart ant trijų skirtingų kėdžių: teatro, kino ir muzikos. Visos šios trys skirtingos pozicijos užima labai daug asmeninio laiko, dėl to vienus metus paskiriu teatrui, kitus kinui, o trečius – muzikai. Tačiau meilę visoms trims šakoms jaučiu vienodą, nes visos trys atitinka tą patį daiktą – kėdę, skiriasi tik jų išraiškos forma, bet funkcija lieka ta pati: pasakoti naujas istorijas.

 

Kiek Tavo darbe lieka vietos improvizacijai? Nuo ko tai daugiausia priklauso: nuo režisieriaus, pjesės, spektaklio?

Daugiausia teko dirbti su režisieriumi Oskaru Koršunovu, jo statomuose spektakliuose paliekama gana daug vietos improvizacijoms. Spektakliuose egzistuoja tam tikri momentai, ties kuriais nusprendžiama, kad jie netikslūs, ir paliekama aktoriui improvizuoti. Tokie meno kūriniai po premjeros nuolat keičiasi ir gyvuoja ilgą laiką.

 

Daugiausia ir teko vaidinti spektakliuose, kuriuose daug improvizuojama, tačiau jei lyginsime spektaklius „Vestuvės“ ir „Liučė čiuožia“, pirmąjį būtų galima laikyti improvizacijų spektakliu, tačiau ir antrajame, nors ir griežtesnės struktūros, tai pakankamai svarbu. Teatras be improvizacijų neturėtų galimybės išlikti gyvas.

 

Kaip aktoriniai įgūdžiai atsiskleidžia per grupės „McLoud“ koncertus?

Teatras ir muzika vienas kitą stimuliuoja. Koncertai su grupe „McLoud“ buvo vienintelė sceninė patirtis, su kuria atėjau studijuoti į akademiją. Viską, ką išmokau būdamas koncertuose, pritaikiau vaidyboje. Per šias viena kitą stimuliuojančias patirtis ir atėjo supratimas, kad vienur save reikia pristabdyti, kitur – paspausti. Vėliau atsirado susitarimas su savimi, kad realybėje esu atsakingas žmogus, o ant scenos galiu leisti sau daryti nesąmones. Nors ir tų nesąmonių daug nepridarysi, nes dažnai sudėtingi kūriniai reikalauja koncentravimosi. Bet iš tiesų muzikos ir teatro patirtys tiesiog viena kitą papildo.

 

Už vaidmenį spektaklyje „Liučė čiuožia“ Tau buvo įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Ar kuriant vaidmenį norisi kuo daugiau pasisemti iš pasaulio, kasdienybės, ar atvirkščiai – labiau atsiriboti ir susitelkti į save?

Ties šiuo klausimu ir atsiranda esminė skirtis tarp kino ir teatro. Kine viskas priklauso nuo vaidmens. Turėjau džiaugsmo patirti visišką užsidariusiojo kūrybą, kai dviese su režisieriumi labai ilgai dirbome drauge. Man teko užsisklęsti, nes reikėjo suvaidinti žmogų, kuris ką tik išgyveno artimojo mirtį ir patiria gyvenimo pauzę.

 

Ir nors teatre, nori to ar ne, užsidarai į juodą dėžę, o OKT atveju – į biurą, ir su kolegomis, atsinešę savo patirtis, gilinatės į tam tikrą temą, vis dėlto kartais to neužtenka, reikia išeiti ir stebėti, kur pasislėpę tai, ko negalime perprasti, kas skatina kolektyvinę kūrybą. Teatre užsidaryti taip kaip kine jau nebūtų įmanoma.

 

Tačiau nėra taip, kad nuolat būtum darbinės parengties, visuomet stebėtum aplinką. Dažnai į repeticiją ateini jau su šokinėjančiais prisiminimais ir asociacijomis iš asmeninių patirčių, kurias kolekcionuoji ir tą temą jau esi išgyvenęs anksčiau. Lieka tik sudėlioti savus ir kitų išgyvenimus į vietas, bet kartais to pritrūksta ir tuomet užsideda ieškojimo filtras. Taip ir ieškai, eidamas iš vienos vietos į kitą. Kartais taip susikoncentruoji į tuo metu kuriamą vaidmenį, į plėtojamą temą, kad tik to atsakymo ir ieškai.

 

Pandemijos akivaizdoje visa kasdienybė drastiškai pasikeitė, teatras – taip pat. Kokios Tavo karantino patirtys, galbūt įžvelgi pozityviąją pusę, atsirado naujų veiklų, inspiracijų?

Per pandemiją kaip tik atsiribojau nuo teatro. Šiuo laikotarpiu teatro tarsi neliko, nes tai vienintelė meno sritis, kurioje gali pajausti visą aktoriaus radiaciją. Kaip dailėje gali užuosti paveikslą, bet nepajusti jame vaizduojamos gamtos ar pozuotojo, teatre turi galimybę pajausti ir aktorių. „Zoom“ teatras yra tarsi neužbaigta versija, todėl per daug nesigailiu, kad beveik niekur nedalyvavau.

 

Daugiausia karantino laiko skyriau su grupe įrašyti naujam albumui. Anksčiau tokiam giliam „pakapstymui“ jo nelikdavo. Kartu teko dirbti su kino projektu Švedijoje, tai taip pat atėmė daug laiko.

 

Pandemija tapo dovana pasikeisti visuomenei ir padėti naujus ateities bendravimo pagrindus, susietus tinklais, tačiau viliuosi, kad praėjus šiam sudėtingam etapui galėsime dar kartą apgalvoti ir permąstyti gyvo kontakto svarbą tiek visuomenėje, tiek teatre.

 

Iš kur ateina įvairios inspiracijos?

Įkvėpimas gali ateiti iš bet kur. Kartais inspiracijos ateina iš labai mielų kasdienių dalykų, tačiau juos esu linkęs pasilikti sau. Man įdomiau paimti kokią socialinę problemą, mėšlą ir kažką su juo padaryti, kad išaugtų kas nors gražaus. Tai archajiškas pankiškas mąstymas – socialiai aktyvūs tekstai ir dainavimas apie problemas, o ne apie grožį. Tai nereiškia, kad gražių dalykų nereikia kurti, tačiau reikalinga harmonija: vieni kuria apie grožį, o kitiems reikia analizuoti bjaurastį.

 

Gerbiu kolegas, besirenkančius kurti grožį, kurio pats negalėčiau sukurti, tačiau aš pasukau kitu keliu. Kultūroje, kaip ir mieste, kažkas turi valyti kanalizaciją, ir aš stengiuosi, kad galutinis produktas būtų higieniškas.

 

Muzika, aktorystė teatre ir kine – jau pažintos meno šakos. Galbūt ateityje sulauksime ir režisūrinio debiuto?

Pirmiausia buvau įstojęs į režisūrą, bet po pusmečio mane išmetė. Tačiau nenoriu būti prisimenamas su tam tikra etikete kaip muzikantas ar režisierius – geriau kaip meno populiarintojas. Bandau išversti meno, kurį pats labai myliu, kalbą platesnei auditorijai. Viskas susideda į dalinimąsi ir nėra svarbu, ar idėja dalinsiesi per režisūrą, TV laidose, ar pasislėpęs rūsyje su pora bendraminčių.

 

Kokia pjesė, Tavo manymu, labai tiktų Lietuvos teatro kontekstui, bet žiūrovui dar nėra gerai žinoma?

Nuo studijų laikų turėjau vieną svajonių pjesę, kuri vis dar nėra pakankamai adaptuota teatre. Ji buvo trumpam iškilusi Lietuvos scenoje, bet, mano manymu, per trumpai. Tai brolių Presniakovų pjesė „Po/lovoje po/krytyje“.

 

Eina paskutinis dešimtmetis, kai ši pjesė gali suskambėti Lietuvos kontekste, nes joje užfiksuotas gražus skrydis nuo tarybinės pakilimo aikštelės į transcendentinį kosmosą, kuriame susijungia čia tvyrojusios Rytų Europos kultūros ir iškeliamas esminis klausimas: mes dar gyvi ar jau mirę?

 

Ačiū už pokalbį.

Lukas Malinauskas. A. Lu nuotr.
Lukas Malinauskas. A. Lu nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Malinauskas spektaklyje „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Malinauskas spektaklyje „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Liučė čiuožia“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Malinauskas, Kamilė Petruškevičiūtė ir Karolis Vilkas spektaklyje „Vestuvės“. T. Ivanausko nuotr.
Lukas Malinauskas, Kamilė Petruškevičiūtė ir Karolis Vilkas spektaklyje „Vestuvės“. T. Ivanausko nuotr.
Lukas Malinauskas ir Viktorija Žukauskaitė spektaklyje „Vestuvės“. OKT nuotr.
Lukas Malinauskas ir Viktorija Žukauskaitė spektaklyje „Vestuvės“. OKT nuotr.
Scena iš spektaklio „Vestuvės“. OKT nuotr.
Scena iš spektaklio „Vestuvės“. OKT nuotr.
Lukas Malinauskas ir Rytis Saladžius spektaklyje „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Malinauskas ir Rytis Saladžius spektaklyje „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.