Teatras
Pabaiga. Pradžia Nr. 16
2000 m. liepa. Venecija. Režisūros masterclass
Medžiaga režisierių darbui: Michailo Bulgakovo kūriniai
Liepos 19 d.
E. N.: Durna tendencija – ėjimas į turtingą teatrą. Turtingas yra kinas. Žiūrovas eina žiūrėti ne kino, o kur išleista 80 milijonų. Ir teatras bando eiti ta pačia kryptimi. Peteris Steinas pastatė „Faustą“ už 20 milijonų. Žmonės eina pažiūrėti ne „Fausto“, o kam išleista 20 milijonų. Gal poniom su briliantais ir gerai taip. Tegu jos eina į operą ar dailųjį čiuožimą.
Tas skurdus teatras man brangus... Lieka žmogus scenoj... Aš nuolat susiduriu su problema, kad mano režisūra užgožia tą žmogų scenoje. Svajoju sugrįžti prie jo.
Sudėtingai padaryti nesunku. Sunku padaryti paprastai.
Gerai, Marcello, rodykit savo variantą.
Marcello: Aš esu kūrybinėj krizėj... Aktoriai, kurie su manimi dirba, tyčiojasi iš manęs. Jie laukia pasiūlymo, o aš jo neturiu.
E. N.: Labai pažįstama situacija. Kiekvieną rimtą spektaklį statant būna dvi ar trys duobės. Iš tų duobių niekas nepadės išlipti – nei šeima, nei draugai, nei mama. Nepadės nė maldos. Apsikabini vakare pagalvę, o ryte turi eiti ir bandyti atkovoti pasitikėjimą.
Taip bus teatre visą laiką. Susitaikykit su tuo. Čia kaip futbole: ginatės, ginatės, jus užspaudžia į kampą, ir staiga – septyniasdešimt penktą minutę jie sublizga. Nėra kito būdo, tik toliau dirbti.
Claudio ištrauka. „Šuns širdis“
E. N.: Visada prisiminkit, kad į teatrą ateis žmogus, kuris neskaitė teksto ir nieko nežino.
Štai pas jus scenoje žmogus su kopėčiom. Kas jis?
Claudio: Teatro darbininkas.
E. N.: Iš kur man žinoti? Atėjo žmogus su kopėčiom... Kodėl? Nes reikėjo pakeisti lemputę? Režisierius turi išaiškinti aktoriui, ko jis atėjo į sceną su kopėčiom. Aktorius turi paklausti: o kam aš čia reikalingas, ką aš veikiu?
Toliau: tarnaitė. Aš milijonus kartų teatre mačiau, kaip tarnaitė šveičia veidrodį. Apvagiat save, jei nesugalvojat kitų variantų. Nė vienas jūsų nerizikuojat. Viskas 21 laipsnio temperatūros. Tai pats blogiausias dalykas.
Nuo pirmos dienos jums sakau: nesilaikykit vidurio linijos. Kaip gyvenime: vieni žmonės taip tvarkingai pragyvena gyvenimą, kad lyg ir negyveno. Net vaikams nėra ką papasakoti apie savo gyvenimą, o anūkai apskritai užmiršta, kad tokie buvo.
Pas jus per geras klimatas. Reikia imtis drastiškų priemonių. Teatras yra veiksmas, ir, kaip Čechovas sako, „ jei scenoje kabo šautuvas, jis turi iššauti“.
Margaritos ir Natašos skrydis. Trečio varianto paieška
E. N.: Kaip aš pradėčiau šitą sceną?
Pradėčiau nuo Šėtono. Ateina Šėtonas. Ateina į Margaritos namus anksčiau, nei ji grįžta. Ateina ne žmogaus pavidalu. Šėtono priekyje ateina šuo, ateina kaip prezidento apsauginis: atėjęs ištiria patalpą, ar nėra trotilo. Žaibišku greičiu ištyrė patalpą ir išlėkė.
Čia įvyksta baisus susipjovimas su katinu. Pjautynės prasidėjo užkulisiuose ir persikėlė į sceną. Realūs pjautynių garsai. Ir šuo papjauna katiną. Tuomet jis atsistoja ant dviejų kojų kaip žmogus ir nueina pasikviesti Šėtono.
Ješua ir Piloto susitikimas
E. N.: Jūs įpuolėt į tradicinę religinės scenos stilistiką. Vaizduojamasis religinis menas pilnas tokių simbolių. Stacijos ir t.t. Tai nėra blogai, bet nėra ir gerai. Jūs aktorių priverčiate vaidinti giliąją kančią.
Tema labai sunki. Ne vienas patyręs meistras yra nusilaužęs sprandą, o dar protingesni nesiima šitos temos.
Grįžkim prie vakarykščio pokalbio.
Nuo pat vaikystės mums kalama ta Kristaus kančia, jo pasiaukojimas. Norvegų literatūra duoda vieną rakursą, rusų – kitą. Mokyklinėse knygutėse Kristus eina pas piemenis, filosofuoja...
Bet Kristus buvo gyvas žmogus, mėgstantis bendrauti ir truputį keistas. Buvo puikus vyriškis, kaip koks Sokratas ar koks kinų filosofas. Tik pasaulį matė kitaip, išėjęs iš nustatytų limitų.
Kas jį dogmatizavo? Mirtis. O Roma pasinaudojo.
Ir kas vyksta toliau? Ta pati dogma. Aktorius, nusifilmavęs Jėzaus Kristaus rolėje, buvo pasirašęs kontraktą, kad 10 metų niekur nesifilmuos.
Ką jūs darot – darot tai, kaip įsivaizduoja jūsų ar mano motina. Gyvieji paveikslai. Bet nėra žingsnio į priekį. Yra Salvadoras Dali, Goja, Mantzu. Mano motinai nepatiktų tai, kas iškreipia religinę dogmą, jai tai atrodytų ne menas.
Aš norėčiau paprasto sceninio stebuklo. Noriu šviežio oro gūsio. Mes turim gerbti tradiciją: tiek milijardų, kurie jau po žeme, tikėjo... Kiek karų įvyko... Niekas pasauliui neatnešė daugiau kraujo nei susidūrimai dėl tikėjimo. Kiek žmonių žuvo dėl Kristaus? Kiek pastatyta architektūros šedevrų. Kiek sukurta knygų, muzikos... Kiekvieną dieną šitas vardas žmonių lūpose.
Jeigu neįsižeisit, mes pabandysim keletą šios scenos variantų.
...Į bausmės vietą renkasi minia. Ateina Pilotas. Užlipa laiptais į Erodo rūmų balkoną. Užlipa vedamas įpratimo. Ir bijo nulipti atgal. Jis juk senas. Jis kaip šuo – užlipt užlipo, o atgal bijo. Arba kaip arklys.
Pilotas iškeikė Jeruzalę, išdėjo į šuns dienas. Dabar, nuo laiptų, jis imtų šaukti visus: karius, sargybinius, ligonius. Ir niekas neateitų. Jis keiktų Jeruzalę toliau... Ir kada nieko neprisišauktų, suriktų: „Įveskite kaltinamąjį!“ Pilotas visas šlapias nuo prakaito, drebantis iš nuovargio.
Ir Ješua ateitų – kaip darbininkas, kitais laiptais. Ir paklaustų: „Tai tu norėjai sudeginti Jeruzalę?“
Eimuntas Nekrošius apie savo profesiją (be datos)
Aš žinau, kaip statomi blogi spektakliai. O kaip statomi geri – nežinau. Kai pradedi dirbti, tai arba gimsta kažkas, arba ne. Čia kaip muzikoj: jauti, kad taip turi būti. Mocartiškas pradas. Tą mačiau Robero Lepažo spektaklyje. Mocartas net pats nežino, ką jis darė gerai, ką blogai.
Didžiausia bėda, kad informacijos perteikimas pasidarė toks greitas. Tai ne vien tik teatro, o visų menų bėda. Menas imamas vartoti, jis tampa preke... Kad kažkas atsisėstų ir imtų skaityti Hugo „Vargdienius“ ar „Karą ir taiką“, ar „Odisėją“ – reta. Nerasi tokio studento. Nieko gero. Man tas „greit pažiūrėjau, greit užmiršau“ nepatinka. Aš pats einu į tą kompromisą. Jau ir aš laiškų nerašau... Prarandame sielą. Didžiausias progresas yra regresas.
Jeigu mane įtraukia kas, laikas netenka reikšmės. Labai pavydžiu kitiems menams. Jie išlieka. Kai kalbi su rašytoju, jauti, jog jam svarbu, kad jo kūrinys liks. Aišku, jei parašai šlamštą, tai lieka kaip akmuo po kaklu. O teatre nieko nelieka. Naujo spektaklio nepadarei – ir nieko nėra. O gal teatras persiduoda kažkaip kitaip, nueina į kokį genetinį archyvą? Gal geri dalykai nedingsta, sužadina kažkieno vaizduotę? Čia toks paguodos žodis sau. Man visai nepikta, kai kiti režisieriai vagia mano scenas. Puiku, jei mano padarytas darbas jiems sukelia mintį, ir jie padaro kažkiek kitaip.
Ar aš jaučiu bėgantį laiką? Visi mes jaučiam, kad esi nebe tas, kas buvai. Visada ieškosi priežasčių, kas tau trukdo. Nepriskirsi kaltės savo anatomijai. Nėra pavyzdžių, kas pajėgtų nesenti. Čia kaip moteris: ji gali gimdyti iki tam tikro laiko, taip ir kurti gali iki tam tikro laiko. Krykštauti gali iki tam tikro amžiaus.
Mes dukart būname jauni: vaikystėj ir senatvėj. Antroji jaunystė nelaiminga. Jauni žmonės žiūri į senius, kurie jiems dėsto teatro teorijas...
...Kada prasideda teatras? Bet kada atitraukus užuolaidas. Kodėl? Nežinau. Mistika... Pradeda šešėliai gyventi. Atsiranda kiti kvapai...
...Į kiekvieną spektaklį atsivežu daiktų iš Šiluvos, iš savo kaimo. Jie gyveno iki manęs, paskui su manimi. Žmogaus gyvenimas yra niekas prieš daikto gyvenimą. Kiek kartų̃ sudėjo savo sugebėjimus į daiktą... Kada scenoje sukaltas teatrinis daiktas, man neįdomu. Visada norėdavau autentiško, kad ir detalės. Teatro dirbtuvės man jau nebereikalingos. Netikri daiktai, netikri jausmai. Tikri daiktai pririša prie žemės ir vaidyba nebėra vien tik oro judinimas...
R. V.: O jei tau dabar būtų aštuoniolika? Eitum į režisūrą?
E. N.: Neičiau.
R. V:. Kodėl?
E. N.: Per vieša profesija. Kiekvieną dieną laikai egzaminą prieš 30 akių. Kūryba turi būti intymus dalykas. Tas pareigos jausmas kiekvieną dieną... Kartais nesinori kojų vilkti. Dirbtinai eini, dirbtinai atsiverti knygą, dirbtinai sakai aktoriams pirmus žodžius.
Čia kaip ėjimas į šachtą. Ant šalmo prožektorius, sėdi į liftą ir ne kyli, o leidiesi žemyn anglių kasti. Kiti meluoja: repeticija – mano meilė. Nėra taip. Būna keletas laimingų akimirkų. Gal dėl jų?
Aš prisimenu visus savo senus spektaklius. Gyvenimo gabalas į juos įdėtas. Ir joks spektaklis netampa man iki galo svetimas.
Aš negalėčiau mokyti jaunų žmonių. Kuo daugiau dirbu, tuo daugiau klausimų. Negalėčiau turėti teorijos... Kodėl taip? Kodėl kitaip? Amžiaus reikalas, kad kuo toliau, tuo neaiškiau? Gal kažkam aiškėja. Man ne.
R. V.: Tai tada gyventi vis įdomiau? Koks tavo dažniausias žodis kalbant su aktoriais?
E. N.: Galbūt.
