Teatras
Tęsinys. Pradžia Nr. 16
2000 m. liepa. Venecija. Režisūros masterclass
Medžiaga režisierių darbui: Michailo Bulgakovo kūriniai
Liepos 17 d.
E. N.: Geram teatrui reikia mažai technikos. Mažiau projekcijų... Aktorius gali pats sukurti iliuziją. Režisierius gali sukurti iliuziją.
Jūsų aktorius sapnuoja žmoną ir blaškosi sapne. Blaškymasis sapne girdint kažkieno balsą – tai 1911 metų vaidyba. Reikia, kad būtų įdomu į aktorių žiūrėti: tikslesnės miego ir sapno išraiškos. Dabartinė sapno išraiška nekoncentruoja žiūrovo dėmesio. Aktorius blaškosi, ir aš, žiūrovas, blaškausi.
Jūsų scenoje aktorius atėjo, atplėšė laišką ir susitepė krauju. Nesimato šito fragmento. Antra: abejotina, ar laišku gali taip smarkiai įsipjauti. Lašelis kraujo gali atstoti jūras marias...
XXI amžius... Kaip pasistūmėjo visi menai, visos technologijos... O teatras – tik per milimetrą. Užtat jis ir yra tarp visų menų paskutinėj vietoj. Aktoriaus profesija nėra prestižinė, režisieriaus profesija nėra prestižinė. Mes patys kalti, kad mus kiti niekina.
Nueikit į architektūros parodą Venecijos bienalėj... Kokios idėjos į ateitį numestos! Tokios, kokios gal niekad ir nebus įgyvendintos!
Imkim dabartinę poeziją. Kaip ji skiriasi nuo XVI, XVII amžiaus poezijos! Vienam eilėrašty – romano kondensuotumas.
Teatre ir šviesos, ir garsas, ir scenos montažas tobulėja. Kaip staigiai surenkama scenos dėžė! Mes, kaip menininkai, atsiliekam. Iš mūsų šaiposi ir dailininkai, ir kompozitoriai – et, tas aktorius...
Mes esam žemesnio intelektinio lygio nei kitos profesijos. Dailininkas ilgai mokosi akademinio piešimo. O mes išeinam į sceną – ir viską iš savęs bandom išspaust. Užtat mes laikomės savo tarpe, nes nebeturėtume apie ką kalbėti su kitais. Būna stebuklų: truputį pasimokė – ir katapultuojasi į žvaigždes. Bet tai atsitiktinumas.
Tas pats ir Lietuvoj, ir Rusijoj, ir Amerikoj. Matai puikias teatro patalpas, brangius bilietus, o scenoje – toks primityvumas! Normalus žmogus teisingai daro, kai žmonai sako: „Ko aš ten eisiu, geriau alaus išgersiu.“
Vienetai, kurie laiko tą konceptualų teatrą. Kalbu apie baisų reiklumą sau. Valandų valandos galvojimo, lavinimosi, skaitymo. Jei iš naujo pradėčiau, kelčiau sau didžiulius reikalavimus. Susipažinčiau su daugybe mokslo, meno sričių. Kiekvienas rašytojas gali parašyti vieną romaną, ir gerą. Bet antrą? Trečią? Dešimtą? Ir nesikartot, ir naujai? Tada reikalinga ta bazė, kuri neatsiranda per savaitę.
...Mes buvom sutarę, kad Azazelo kremas yra gėrimai. Vietoj kremo į dėžę įdėtas vynas. Margarita atidarė tą dėžę ir priėmė butelius kaip Azazelo kremą.
Gal ji pradėjo viena. Užuot pasitepusi, paragavo, pasikeitė nuotaika, paragavo dar – dar labiau pasikeitė. Pasikvietė Natašą. Ir Nataša atėjusi negali atitraukt akių – kokia ji graži!
Įvyko stebuklas. Tas kremas daro stebuklus. Buvo tik du buteliai dėžėj... O gal tik vienas... Per Natašą pamatytume, per jos akis, kas įvyko su Margarita. Iš kur toks baltas rūbas, toks grakštumas?.. Iš Azazelo kremo?! Duok ir man!
Ir prasidėtų tų moterų balius... Ir paskui pamatytume, kad po stalu Šėtono ranka vis stato ir stato naujus butelius...
Finale juodvi apsikabinusios tarsi valsą šoka. Natašai apsisuka galva, ji nebegali šokti. Tada Šėtonas išlenda iš po stalo ir šoka su Margarita. O ji mato: jau šuo šoka su Nataša, jau katinas, jau Volandas... Ir skrydis, ir pokylis.
Jūsų padarytoj ištraukoj Margarita kaip po laidotuvių. Tai neįkvepia gyvybės. Margarita pernelyg niūri, kaip iš graviūros. O juk Margaritos sieloje yra briliantas! Joje turi būti švytėjimas. Kaip jį surasti?
Kiek Meistras turi spalvų! Kodėl Margarita negali turėti tų spalvų?
Lucia: Nes Margarita dar nepražydusi...
E. N.: O kada ji pražys? Pražys kitą pavasarį? Kai pradės indus plauti? Bet dabar jūsų scena rodoma 20 minučių, ir reikia visas spalvas parodyti – bent leisti jas nujaust.
Aš jaučiu, kad kai kurie jūsų pasuoja. Vienas pavargęs, kitam reikalai... Kas daugiau eina į sceną, tas daugiau ir padaro.
Man nereikia jūsų rezultato, man geriau pamatyti jūsų klaidas.
Kai baigsim darbą ir turėsim parodyti ištraukas publikai, kiekvienas iš jūsų, režisierių, prisistatysit ir pristatysit savo ištrauką. Kodėl ją pasirinko, ką jis laiko svarbiu. Kiekvienas pateiks savo idėją ir tik po to parodys ištrauką. Aišku, gal ir nemalonu išeiti prieš publiką, bet jei tai mokymosi procesas, norisi, kad jūs pajaustumėt atsakomybę. Jei tai būtų ne režisierių, o aktorių pasirodymas, aš imčiausi atsakomybės ir daryčiau pats.
Jaučiu, kad režisieriai bėga į krūmus. Bijo pravažiuoti per raudoną šviesą. Jei vienąkart pravažiuosi per raudoną šviesą, pravažiuosi ir antrą, ir trečią, ir tada tau atims vairuotojo teises.
Negalima sau leist supasuot. „Aš nesugebu... aš nesuprantu.“ Yra žodis „reikia“.
Jūs gaunat gerą pasiūlymą režisuoti „Hedą Gabler“. Teatre yra aktorė, kuriai 60 metų ir ji nori suvaidinti Hedą Gabler. Nori – imkis, duok jai tą vaidmenį. Nenori – būk be darbo. Ir jūs pragmatiškai pagalvosit: honoraras neblogas, o neturit iš ko gyvent. Ir nori nenori turi imtis šito darbo ir jį padaryti. Režisierius negali laukti įkvėpimo. Čia ir amato dalykas. Pusė profesijos – menas, pusė – amatas.
„Šuns širdis“
Claudio parengta ištrauka
E. N.: Profesorius ir asistentė padaro šuniui operaciją. Paverčia jį žmogumi. Tada parsiveda šunį namo. Nueina miegoti. Ką mato šuo? Civilizaciją. Elektra. Tranzistorius. Šaldytuvas. Tualetas. Šuo įsikuria bute kaip šeimininkas ir pasikviečia draugus. Pusiau proletarus, pusiau šunis. Ir užtaiso orgiją.
Prabunda profesorius.
Tik tiek, vienai ištraukai užtenka.
Operacija pavyko, ar ne? Asistentė sveikina profesorių. Karšta kalba. Velniškai. Ir galų gale asistentė prisipažįsta meilėje. Sako: „Gulkitės, profesoriau, aš prigulsiu kartu.“ Jie sugula, bučiuojasi, kalba apie mokslo laimėjimus... O scenoje šuo sėdi fotelyje profesoriaus poza, apsuptas draugų – proletarų. Reikalauja dar vodkės, dar vodkės...
Kuo baigti? Profesorius nubunda apsuptas žiniasklaidos, fotoblyksčių: pavykusio eksperimento šlovės akimirka.
Scena labai smagi! Chuliganiškai vaidinti reikia!
Piloto ir Ješua scena
Saverio etiudas
E. N.: Galima su jumis ginčytis, bet tai, ką jūs rodot, rodo jūsų autorinį įsitikinimą. Pasiekėt savo. Nesitaikėt prie mano skonio. Padarėt kažką savo, ir tai įtikina. Jūsų darbe daug temų paliesta, ir tai – asociatyvinio mąstymo pavyzdys. Vieni tą supras ir atsimins, kiti – kitą, treti visai nepriims, bet atsimins ilgai.
Reikia savo balsu kalbėti ir eiti iki galo. Jūsų ištrauka neturi nieko bendro su psichologiniu teatru, bet išlaikot psichologinę tiesą. Tai avangardas, bet tai nėra blogai. Ką aš dirbu, po penkiolikos metų bus naftalininis konceptualus teatras, bet dabar jis yra žingsnis į priekį, ne atgal.
Aš šitą sceną daryčiau visai kitaip. Bet jūs mane įtikinot, kad gali būti ir toks variantas. Ir netgi atradimas: vietoj Judo pabučiavimo – Piloto pabučiavimas. Sveikinu.
Liepos 18 d.
Marcello rodo Poncijaus Piloto ir slaptojo agento susitikimą jo namuose
E. N.: Miestą apgaubė tamsa...
Jei jūs stovėtumėt prie mikrofono, skaitytumėt tuos žodžius, matytume, kaip sceną uždengia juoda danga, ir nebesimato, kas buvo po scenos apačia. Lieka juoda scenos danga... Tokia atmosfera...
Paanalizuokime, kas jau įvyko. Bausmė Ješua jau įvykdyta. Miestą apgaubė tamsa. Tai ar čia naktis, ar saulės užtemimas? Įvyko stebuklas. Paskui nušvito.
O dabar papasakokit man aštuoniais sakiniais, koks šito romano skyriaus siužetas.
Marcello:
1. Tamsa.
2. Poncijus Pilotas jaučiasi kaltas dėl Ješua mirties.
3. Norėdamas išsikrauti jis aprėkia tarną.
4. Svečio laukimas – svečio atėjimas sumažins jo kaltę.
5. Svečiui atvykus, plano plėtra.
6. Šviesos sugrįžimas.
E. N.: Nu, gal ne... Svečias atvyko, ir kas?
Marcello: Dialogas.
E. N.: Apie ką?
Marcello: Poncijus Pilotas kalba viena, o galvoja apie kita. Ar miestas saugus? Galvoja apie tai, kaip jis nekenčia šito miesto.
E. N.: Toliau? Kaip jis skundžiasi svečiui?
Marcello: Pokalbis vis labiau artėja prie Judo temos...
E. N.: Konkrečiau suformuluokit mintį.
Marcello: ...
E. N.: Prokuratorius nori sužinoti visas Ješua bausmės smulkmenas? Taip ar ne? Ar jis paprašė vandens? Ar jis kvailas žmogus, ar ne? Toliau...
Marcello: Toliau – pagyros slaptajam agentui.
E. N.: Kodėl jis jas sako?
Marcello: Kad paskui tuo agentu pasinaudotų. Kad sustiprintų jo ego.
E. N.: Tai tie žodžiai yra avansas?
Marcello: Taip, taip.
E. N.: Ir toliau jis kalba apie Barabą? Apie išlaisvintąjį?
Marcello: Toks apsimestinis rūpinimasis Barabu.
E. N.: Ir dabar Poncijus Pilotas ateina prie pagrindinės temos. Prie esmės. Judas. Kažkas jam pranešė, kad šiąnakt Judas bus papjautas. Kas? Poncijus Pilotas nesako, iš kur apie tai sužinojo. Kodėl?
Marcello: Todėl, kad jis pats jį nužudys.
E. N.: Slaptasis agentas nežino apie Judą... Tai jam naujiena. Paprastai jis žino viską. O čia ne...
Prokuratorius savo užuominą paverčia užduotimi. Psichologinis perdavimas Poncijaus Piloto minčių slaptajam agentui. Sakydamas: „Tu turi išgelbėti Judą“, jis iš tikrųjų sako: „Tu turi nužudyti.“ Kito kelio slaptajam agentui nėra. Čia didžiulė psichologinė scena. Jos negalima štai taip paviršutiniškai prašuoliuoti.
Praeikime ją dabar. Užsirašykim.
Atėjo tamsa. Kaip ją padaryti? Kokioj būsenoj Pilotas? Jis neramus, nugrimzdęs į planų kūrimą.
Marcello: Jausmų audra?
E. N.: Jei demonstruojam scenoj jausmų audrą, taškomės jausmais, jie devalvuojasi. Kada jausmai sutelkiami, koncentruojami, jie tampa vertybe. Toliau...
Marcello: Mes neradom, kaip išreikšti kaltės jausmą. Reikėtų rasti...
E. N.: Sakykit, ką radot. Ką jis daro: draskosi? Ar pasikeičia baltinius? Ar aprėkia vergą? Tas aprėkimas nieko neduoda. Gali aprėkti, gali neaprėkti. Žmogus nori apsivalyti. Ką jis daro? Sakykit, sakykit žaibiškai.
Marcello: Sutvarko daiktus ant stalo...
E. N.: Per mažai.
Marcello: Įkiša galvą į vandenį...
E. N.: Tūkstantį kartų mačiau. Galvokit toliau. Gal jis susišukuoja? Susitvarko? Užsimauna žiedus kaip moteris? Tai jau būtų pakeitimas, pasiruošimas. Prašau sugalvoti, kaip scenoje išreikšti kaltės jausmą.
Toliau. Svečio laukimas. Iš ko susideda laukimas?
Marcello: Mūsų laikais – tai vaikščiojimas pirmyn atgal, žiūrėjimas į laikrodį...
E. N.: Juk Pilotas jau turi galutinį planą. Jis žino, kokiom priemonėm paveiks slaptąjį agentą. Tai ką ir kaip jis paruošė? Kaip bus nužudytas Judas? Pirmas smūgis – kur bus suduotas? Į nugarą. Antras – į širdį. Turėkim tą omeny.
Marcello: O jeigu jis skaičiuotų monetas? Arba žiūrėtų į lapą, kur kažkas parašyta...
E. N. Tai nebūtų sceniška.
Gerai, ar Poncijus Pilotas turi hipnotinių savybių? Kaip pavyzdį jums sakau. Aš galiu jums taip kalbėti, kad su jumis paskui bet ką padaryčiau. Nekalbu apie medicininę hipnozę, o apie hipnotinę įtaigą. Koks turi būti įtaigumas, kad žmogus imtųsi šito dalyko...
Gerai, dabar laukimas.
Gal Poncijus Pilotas organizuoja erdvę? Stato kėdę prieš kėdę, kėdę už kėdės... Scenoj neįdomu, jei paprasčiausiai sėdima prie stalo, jei žmonės prigula, jei valgo ir kalbasi.
O gal jis bandytų pastatyti du stalus? Du baltus stalus... Tada apsipraustų, susišukuotų. Prie vieno stalo nusiskusti bandytų. Ir antras stalas būtų paruoštas skutimuisi.
...Ir tada užeitų slaptasis agentas.
Poncijus Pilotas su didžiuliu dėmesiu skustųsi. Nežiūrėdamas į agentą, toliau skusdamasis parodytų agentui – sėskis. Pilotas paliestų, pasižiūrėtų, kad agentas šiandien nesiskutęs...
Pirmasis Piloto tekstas būtų sakomas jam skutantis, nors agentas nesuprastų, kam tas antrasis stalas paruoštas.
Pilotas baigtų skustis, susitvarkytų ir tuomet pasiūlytų agentui nusiskusti – gestu.
Agentas atsisėstų. Tai mirties kėdė. Ant stalo ne skustuvas, o blogas, bukas, surūdijęs peilis. Peilis, kuris nieko nepjauna. Agentas negali atsisakyti. Jis pradėtų bandyti skustis tuo peiliu. Jei jau jam Pilotas pasiūlė vietoj vyno, vietoj taurės.
Jei matyčiau, kaip agentui neišeina tas darbas, tai Pilotas sakytų – be žodžių – padėsiu tau. Prieitų ir pradėtų skusti agento kaklą. Agentui tai didžiulė garbė: juk neatitinka rangai. Bet agentas supranta, kad skutimas nuo skruostų artėja prie gerklės.
Ir tada tekstas: „Turiu žinių, kad Judas bus papjautas.“ Pilotas susimąstytų ir paliktų skustuvą po gerkle. Kalba eitų rami, malonus dviejų žmonių dialogas. Tai būtų toks kultūringas spaudimas: jei tu nesuprasi ir nepadarysi, pats būsi papjautas. Gal paskui mes imsim ir parodysim Judą papjautą...
Scena būtų psichologiškai kaitinanti. Puiku aktoriams dirbti. Ir nereikėtų blaškytis po sceną.
...Arba kitas variantas. Pilotas taip suprojektavo vakarienę, kad juodu vos ne iš vienos lėkštės pradeda valgyti, o tai slaptajam agentui nepridera. Jei Pilotas sakytų: pavalgom iš vienos lėkštės...
Čia kaip jums pavalgyti su popiežium. Prokuratorius Jeruzalėje buvo kaip pats Cezaris. Tas valgymas būtų svarbesnis nei pinigų maišelis paskui. Pinigų maišelis neteatrališkas.
Jei mes neisim psichologiniu keliu, nesiskverbsim į gilumą, o liksim paviršiuje, tai šita scena nieko verta. Čia du puikūs aktoriniai darbai.
Kuo čia režisieriaus mažiau matysis, tuo bus geresnė scena.
Čia efektas neefektingume.
Prašau padaryti rytdienai.
B. d.
