Teatras
Tęsinys. Pradžia Nr. 16
2000 m. liepa. Venecija. Režisūros masterclass
Medžiaga režisierių darbui: Michailo Bulgakovo kūriniai
Vertėja – Birutė Michelini, režisieriaus asistentė – Rūta Vanagaitė
Masterclass dalyviai:
Lucia Amara, Sabrina Sinatti, Saverio La Ruina („Meistras ir Margarita“).
Claudio Spadola, Andrea Collavino („Šuns širdis“).
Marcello Cotugno, Massimiliano Cividati, Marco Sgrosso („Morfijus, jauno gydytojo pasakojimas“).
E. N.: Bazė yra Maskva. Scenos aikštelė yra Maskva. Noriu iš kiekvieno jūsų išgirsti: kas yra Maskva?
Jūs rytoj pradėsit rodyti ištraukas, namų darbus, ir man reikės jas visas apjungti finaliniam pasirodymui. Kas apjungs? Laikmetis ir vieta. Norėčiau, kad tai būtų ne abstraktūs žodžiai, o konkretūs vaizdai.
Kokią mes sukuriam erdvę savo darbams? Nenorėčiau, kad laikas ir vieta būtų sąlygiški. Nes Bulgakovas sukuria atmosferą keliais taupiais sakiniais: karštis, abrikosų limonadas. Keletas sakinių, nušlifuotų iki poezijos tobulumo. Ar tai istorija, pakabinta ore? Suradę jungimą, rodysime atskiras scenas. Taip pat pabandysime padaryti vieną sceną kartu. Kiekvienas sugalvos impresiją, kuri būtų naudinga ne tik jam pačiam, bet ir kolegai.
Pirma ištrauka
Aktorė vaidina katiną Begemotą, kalba pratisu balsu, ūbaudama.
E. N.: Norėčiau paklausti režisierės: ką jūs kalbėjote aktorei?
Režisierė: Palikau aktorei laisvės. Galvojau apie pačią katino idėją.
E. N.: (aktorei) Tu nesi nei katinas, nei žmogus. Tu nekenti žmonijos. Katinas nori imituoti žmogiškus judesius, bet jis yra kitoks. Katino beprotybė: jis išgyvena Šėtono istoriją. Žino daug dalykų į priekį.
Režisierė: Norėjosi išplėsti katino vaizdą, kokio nėra romane.
E. N: Reikia aktorę pagirti, kad ji vykdė jūsų reikalavimus. Jūs išsisukot su abstrakcija. Čia truputį pamišimo, truputį charakterio. Kaip režisierė, nedavėte aktorei nė vieno tikslaus atraminio taško.
Ateina nuo Venecijos kanalo žmogus, gondolininkas. Jis mato, kas čia scenoje dedasi. Jis galvoja: ar jie čia vaidina beprotnamį, ar sapną? Į tai, ką kuriat, ką rodot, visada pasižiūrėkit kitų akimis.
Jūs jauna, jums įdomu plastika. Aišku, katės plastiką surast sunku. Miuzikle „Katės“ dirbo didžiulės pajėgos, ir rado tik vieną gerą judesį. Man rodos, čia nėra nė trupučio Bulgakovo...
Koks tas katinas? Antipatiškas? Simpatiškas? Aišku, kad simpatiškas.
Siūlyčiau paprastus būdus. Jų labai daug. Na, kuris ateis į sceną? Vyras, aktorius. Pabandysime padaryti katiną. Žinom, kad katinai murkia, kad prausiasi. Bet eina kalba apie Bulgakovo katiną. Neturime to užmiršti.
Ponas išsivedė katiną pasivaikščioti. Patriarcho tvenkinių parko dalis. Padarom etiudą.
Paimam virvutę. Ponas su katinu užeitų, pavyzdžiui, pas stomatologą. Jau ir tai arčiau Bulgakovo: fantastinis elementas, bet realistinis. Tai jau būtų Bulgakovo dvasioj. Su visom žmogiškom taisyklėm. Katinas atsisėstų į stomatologo kėdę ir prašytų sutaisyti dvi iltis.
Kokia būtų seselės reakcija? Kokia profesoriaus, paties katino? Atsirastų dėkingas vaidybinis laukas. Žiūrovas būtų dėkingas: įdomu! Truputį pasakos elementas, bet Bulgakovas naudojosi ir Gogolio, ir Hofmano literatūrine baze.
Kokia dantų taisymo mašina buvo? Kokiais vaistais kvepėjo? Ar atėjęs katinas valėsi kojas? Penkiolikos minučių trukmės puikus etiudas...
O dabar jūs aktorei duodat užduotį išreikšti jausmus, bet apribojate išraiškos galimybes ir statote aktorę į nepatogią padėtį. Ji neturi jokio atramos taško.
Neįsižeiskit, kad taip kalbu, Jūs pasirinkot profesiją, kuri yra žiauri. Jūs, kaip režisierė, turit padaryti savo darbą, sugalvoti aplinkybes.
Arba kitas variantas. Kažkuris aktorius atsineša katiną. Jis toks tingus, kad beveik kaip lagaminas. Kaip žaidžiama su katinais? Kaip jie treniruojami?
Iškelkit koją, tegu katinas šokinėja. Koja šeimininko kyla, kyla, ir katinas šoka, šoka vis aukštyn. Eina ant keturių, o po to žmogiškai peršoka, ir vėl ant keturių. Koks tas šuolis – grakštus? Juk katinai neužsimuša... Kokia aplinka? Ar katinas domisi dresūra, ar paukščiais? Gal jis po to užsiropš šeimininkui ant kupros?
Pasodinkim tris senutes stebėti dresūros sceną. Keistas katinas! Gal už kiekvieną pašokimą jis po laikrodį gauna? Tai jau išvis arti Bulgakovo...
Arba katinas su Volandu žaidžia šachmatais... Ir pradeda numatyti visus įvykius, ir po truputį kyla nuo šachmatų stalelio, ir patys tampa šachmatų figūrom, užimdami visą scenos erdvę...
Tokius dalykus nesunku sugalvoti. Bet nuo jų reikia pradėti, o ne nuo abstrakcijų, lyg būtumėte poetė.
Jei esat režisierė, turit galvoti konkrečiai. Aš to iš jūsų nereikalauju, tik rekomenduoju. Atsiremti į santykį. Į materiją. Į faktūrą. Nenoriu jūsų grąžinti į realizmą, bet šiek tiek žemiškumo jums nepakenktų.
Romanas baigiasi – kaip visi katinai iššaudomi. Prisiminkime Gojos „Caprichos“. Atlikim katino šaudymus Gojos stiliumi.
Poncijaus Piloto ir Ješua dialogas
E. N.: Kaip išvengti banalybės? Gal Ješua neduotume nė vieno žodžio, jo atsakymas būtų smuiku – muzikinė frazė. Čia jau sprendimas. Sunku pasakyti, teisingas ar ne, bet jau ryškus. Čia pavojinga tema, labai pavojinga, nesunku nuslysti į banalybes. Paskui gal smuikas paimtų itin aukštą garsą, nuo kurio plyštų galva?..
Dirbkit, gal ir nereiks mano pagalbos. Kaip šachmatuose, duodu pirmą poziciją pradžiai.
...Bulgakovo laikų Maskva. Verčiami kryžiai. Apie Dievą negalėjai kalbėti, apie velnią irgi negalėjai. Maskva kliedėjo kinematografu. Atsiranda pornografija... Tas laikas – madingos savižudybės... Tai laikas, kai uždarydavo upelius ir paversdavo juos kanalizacija.
Atkreipkite dėmesį, kad daug kas romane vyksta ant stogų. Gal pakišti Maskvą po scena, o scena yra stogas? Kiekvienam mieste stogais gali labai toli nulėkti. O jei perkelti Ješua ir Piloto sceną ant stogo?..
Ar skaitėt Päro Lagerkvisto „Barabą“? Reikia žinoti tam, kas darys Poncijų Pilotą. Tas kūrinys beveik prilygsta Bulgakovui.
Bulgakovas savo romaną labai gudriai sukonstravo. Ne mūsų galvoms suvokti, ką iš tikrųjų jis parašė. Mes tik tą pirmą sluoksnį galim nuimti.
Nuo 38-erių Bulgakovas neišėjo į lauką. Sirgo. Tik balkonas ir peleninė balkone.
Vienas jaunas kolega stato visą Bulgakovo romaną. Sakau: o jeigu tu pastatysi, kas toliau?
Aukščiau nėra kur. Sunkiau nebūna. Jis negirdi manęs. Per jaunas.
Liepos 15 d. Ištrauka: Bulgakovo laiškas Stalinui
E. N.: Bulgakovas vienąkart pasakė: „Niekados neprašyk pagalbos stipresnių. Jie patys tau ją pasiūlys.“ Jis pats parašė Stalinui tik vieną kartą. Ir 1938, ir 1939 metais Bulgakovas galėjo kreiptis pagalbos į bet ką. Ir jam būtų surastos puikios ligoninės.
Man rodos, jūs paviršutiniškai pažiūrėjot į visą situaciją. Pavertėt ją šokiu. Čia yra realus faktas, realus atvejis. Reikalinga kitokia stilistika. Ar turit su savim šitą laišką? Čia reikalinga labai tiksli psichologija.
Ką aš matau scenoje? Vargšas rašytojas šluoja sceną, keikia tarybų valdžią ir prašo darbo. Taip nebuvo su menininkais nei Rusijoj, nei Italijoj. Menininkas turi vidinius kodus, kurių neperžengs. Jis gatvių nešluos.
Žmogus, atsidūręs beviltiškoj situacijoj, privestas prie jos. Jei rodom beviltiškumą vardan beviltiškumo, tai neteisinga. Aš turiu susipažinti su juo ne tik kaip su šlavėju. Padarom pertrauką, ir prašau per vieną valandą visai kitaip sugalvoti Bulgakovo laiško Stalinui sceninę išraišką.
Po pertraukos
E. N.: Jūs statot Bulgakovo romaną. Aš jums siūlau „teatro teatre“ principą. Daug dramaturgų naudoja „teatro teatre“ principą – pavyzdžiui, Pirandelas. Ir čia visi režisieriai susiduria su sunkumais.
Matyčiau, kad visi Bulgakovo veikėjai eina į teatrą, gal kokie 40 žmonių lenda po scena, o iš ten plieskia „liustrų“ šviesos, kaip „Chanel“ mados namuose. Mes darom varjetė projekciją.
Atidenkit viską, kas yra po scenos konstrukcijom. Ten išdėstykit simfoninį orkestrą, metro, šachtas, komunalinę virtuvę – viską. Aš noriu, kad padarytumėt požeminį gyvenimą. Tai, kas vyksta viršuj, pačioj scenoj – tik aisbergo viršūnė.
Bulgakovas – teatrališkas žmogus. Jis ne Dostojevskis ir ne Čechovas. Reikia naudoti teatrališkas priemones. Mes turim nevengti atviro teatrališkumo. Tai bus didesnė tiesa – žaisti Bulgakovą, nei rimtu veidu bandyti daryti gilius dalykus. Bulgakovo romane – penkiasdešimt vietų, kur juokiesi iki ašarų.
Jei mes norim scenoj parodyti skrydžius ar Šėtono balių – negalima naudoti tik vieną plokštumą. Tai studentų reikalas, o jūs režisieriai. Režisieriui labai svarbi yra erdvė.
Yra knygos: Grigorijaus Kozincevo „Prostranstvo tragedii“, Piterio Bruko „Tuščia erdvė“. Erdvė, erdvė...
Jauni esat, turit įžūliau galvoti. Ne taip akademiškai. Kai sulauksit tam tikro amžiaus, gal tingėsit taip galvoti. Bet dabar laikas daryt ir rizikuot, nusilaužti sprandą. O dabar jūs truputį darote... ir truputį bijote. Režisieriui reikia daryti iki galo, suprasti, kad blogai, ir tada daryti iš naujo. Pradėti ir tuoj mesti – kam? Gal už penkių žingsnių surasi puikius dalykus.
Ištrauka: Margaritos išskridimas (gavusi Azazelo dovaną – dėžutę magiško kremo – Margarita išsitepa juo, tampa švytinti, besvorė ir nematoma. Ji sėda ant šluotos ir skrenda virš Maskvos stogų į Šėtono puotą)
E. N.: Standartinė situacija: moteris išsivaduoja iš namų, iš vyro. Čia reikalinga tiksli psichologija. Negalima nueiti vien į formos dalykus: skrenda, ir tiek.
...Moteris turėjo šeimą, vyrą. Mylėjo. Bet kažko trūko. Ji pati nesuprato, ko jai trūksta... Nėra lengva surasti šiai situacijai adekvačią sceninę išraišką. Romane tai itin aukštos temperatūros scena. Čia jausmų scena.
Nieko nėra baisiau, jei tavyje neegzistuoja meilės jausmas. Reikėtų atsispirti nuo žmogaus prigimties... Kai meilės jausmas išnykęs, tai ir gamta daro kvailybes, ir esi bejėgis prieš gamtą. Žinau atvejų, kai žmogus nueina paskui instinktą. Nekalbu apie Bulgakovą. Tai ne kito žmogaus įsimylėjimas. Žmogaus fenomenas yra tas, kad jis priešingos lyties partneriui sugeba pažadinti tą mirusį jausmą.
Meilė: tada žmonės tampa nebepavaldūs sau. Tragedija – nesugebėti mylėti. Margarita turėjo šitą jausmą. Ją mylėjo, bet jos pačios jausmas buvo miręs. Tai labai svarbus psichologinis momentas...
Bulgakovo žmona paliko vyrą, aukštą postą... Tais laikais žmonės dingdavo. Stalino draugai gerdami su Stalinu nedrįsdavo jo paklausti: „Kur dingo mano žmona?“
Jūs, kaip režisierius, pažiūrėjot labai paviršutiniškai. Norėčiau vienos detalės, kad suprasčiau, ko Margaritai trūksta. Erdvės netrūksta. Jei ji visus baltinius išskalbtų, išlygintų ir išeitų, būtų teisingiau. Įsiuva vyrui sagą, gėles palaisto – ir išeina. Suprasčiau jos prieštaravimus.
Jei jūs norite veiksmo, reikia daug sugalvoti ir daug atsirinkti.
Pas jus Margarita atsirenka nuotraukas, pasiima su savim ir išeina. Ir kas? O jeigu ji iškirptų save iš tų nuotraukų ir vėl jas atgal tvarkingai sudėtų? Naktinis staliukas, lempa... Intymi scena. Jeigu ji jau iš anksto apsisprendusi, tai neįdomu. Turi būti viltis, kad neišeis.
Negali būti šalta, simbolistinė, abstrakti scena. Neikit šituo keliu – šaltas, atgrasus „Kafka kvadratu“. Jokių pozityvių emocijų...
Margaritos skrydis – ne pat svarbiausias dalykas.
...Azazelo kremas pradėjo veikti. Bet čia ne kremas. Čia reikia sumeluoti. Azazelo kremas suvyniotas, bet jis – geriamas. Bet jei matyčiau, kad ji parsinešė aštuonis butelius šampano ir pasikvietė savo tarnaitę Natašą, tąkart ir pavyktų skrydis. Ir tai būtų rusiška. Kremas nesceniškas. Neįdomu. Neįtikina.
Įdomiau, kaip ji viena pradėtų. Kremas yra šampanas. Kas penkias sekundes ji išgertų po taurę ir galiausiai pakiltų. Dar turim puikų metronomą, galim įjungti. Ir jos geria pagal kremo instrukciją. Ir paskui uždainuoja, ir verkia iš laimės, iš sielvarto, ir plaukus pasileidžia, ir rūbais apsikeičia... Tąkart būtų kiekvienam pažįstama, artima... Būna gyvenime tokių momentų, kai moterys padaugina...
Čia būtų smagu jums vaidinti. Kai akys pradėtų nebesusivesti, pasigirstų muzika. Čia juk dvasios skrydis... Mes nepavaizduosim, kaip štangos ant stogo skraido. Margarita juk negerdavo, o dabar – pagal instrukciją, iki skridimo...
Liepos 16 d.
Massimiliano rodo sceną po scenos grindimis, požemyje
E. N: Kodėl čia žmonės vaikšto po sceną susilenkę? Reikia labai tiksliai motyvuoti. Aš jums uždaviau erdvę, bet jūs turit motyvuoti, kodėl veiksmas vyksta ten. Ar čia gyvenimas? Gyvenimas kanalizacijoje? Ar čia pomirtinis gyvenimas? Bulgakovas jums pats sufleruoja. Tai teatras, kuriame vyksta stebuklai: ir galva nupjaunama, ir visas Volando cirkas...
Massimiliano: Šiame pasauly tu neturi teisės atsitiesti. Visi priima tokias sąlygas...
E. N: O kodėl jie neina į viršų? Ar ten, viršuj, kosminis šaltis?
Massimiliano: Viršuje vyks Volando spektaklis, teatro direktorius ten neleidžia. Čia, apačioj, erdvė suspausta, ir jie vaikšto susilenkę.
E. N.: Jei nėra argumentacijos, kodėl lendam į apačią? Nėra ko lįsti. Einam į sceną ir vaidinam.
Aš jūsų paprašiau surasti nepatogią padėtį ir ją pateisinti. Kodėl žmogus lenda į apačią, į suspaustą erdvę: iš prievartos ar iš žingeidumo? Jeigu ten rodo pornofilmus, tai suprantu, ko lenda. O gal Volandas išsinuomojo būtent tokį, požeminį teatrą, o po to uždengė?
Jeigu jums reikėtų parodyti visus Volando stebuklus scenoje, ar jūs kaip režisierius turėtumėt pakankamai priemonių? Iškelkim tą teatrą ant scenos, ir bus neįmanoma suvaidinti. Jūs nesuvaldysit šitos situacijos – jei rodysit atvirai. O jei rodysit vos vos – sukursit žiūrovui iliuziją.
Po scena gali būti metro linijos. Bulgakovas aprašo spūstį prie teatro. Ar negalit jos parodyti? Volandas ruošiasi viršuj, su visa savo kompanija.
Kiekvienam žingsnyje režisierius turi turėti argumentaciją ir sau. Jūs paimat pagyvenusį aktorių, jis žymus profesionalas, ir jis sako: „Ko aš čia turiu susirietęs dulkėse vaikščioti?“
Sakot: „Čia toks gyvenimas.“ Kiekvienam jūs turit išdėstyti, ką jis daro, kodėl ir kur tai veda. Ar pas jus susprogs scena? Ar bus gaisras? Ar požemiai atsidarys? Kur jūs dėsit scenos finale šituos žmones?
Sakysim, kitam spektakly jūs sugalvojot nedidelį gyvą drambliuką. Ir teatras pristatė jums tą drambliuką. Jums patinka, kad jis bus, – to maža. Jei nesurasit jo funkcijos, jo prasmės...
Gal per mažai galvota? Per mažai variantų sugalvota ir atmesta?
...Miesto dvasia. Jums buvo užduota išreikšti Maskvos dvasią. Maskvos metropolitenas. Toks didelis šalies laimėjimas: tiek ir tiek kilometrų.
Aš visai nepasiruošęs, tiesiog privalau žaibiškai galvoti. Jūs galite neiti tuo keliu... Yra dar trys keturi šimtai kitų variantų. Reikalaukit iš savęs, o tik po to iš aktorių. Jei aktorius truputį netiki režisierium – gaila. Jis gali puikiai bendradarbiauti su jumis, bet kūrybinio susitikimo nebus. Jūs kaltinat aktorių, kad jis kažko nepadaro, aktorius iš mandagumo nutyli. Ir išeina vidutinybė. Nei jūs rizikuojat, nei aktorius.
Į mūsų seminarą gal įeina štai tokie pokalbiai, ne vien komplimentai... Bet tai mūsų profesijoj būtina. Aš jaunas gaudavau per galvą, jūs – dabar. Kai subręsit, kitaip sakysit...
...Metro važiuoja po scena. Kokius keturis sustojimus. Kaip žmonės sėdi metro, kaip laiko kojas? Tas metro visas drebantis. Kokie sustojimai? Puškinskaja, Petrovskaja, Toljati... Garsai: skelbimai, baisus metro stabdymas... Iš vieno vagono persėsti į kitą, tada į kitą...
Viršuj, ant scenos – puiki eismo reguliuotoja su papirosu burnoj. Mokat liežuviu permesti papirosą iš vieno lūpų kampo į kitą? Ji leidžia eismą, stabdo jį, praleisdama kažkokį viršininką, kito nemėgsta, rodo kumštį. Ant kelio eismui trukdo šuo... Aktorei – reguliuotojai – yra kas veikti, nes sukurtos patogios aplinkybės. Penkios–septynios minutės darbo. Daug smagiau nei vaikščioti po parką...
Tikslas – visus suvežti į teatrą. Kas spėja, kam priveria sijoną. Du vyrai drebinkit sceną, tarsi po apačia važiuoja metro. Tai nuotaikos kūrimas, atmosferos kūrimas, introdukcija į bet kokį veiksmą.
Scena leidžia viską. Ką sugalvojai, reikia realizuoti. Rašytojas ką sugalvoja, tą užrašo, tapytojas ką sugalvoja, tą nutapo. Režisierius ką sugalvoja, realizuoja per aktorius. Reikia taip tiksliai sugalvoti, kad tavęs nepaleistų. Įtaiga yra tikslumas.
Reikia pasiekti didesnio arsenalo – kaip muzikoj. Visom oktavom.
Aš paprastai repetuoju keturias penkias valandas, po to namuose, po repeticijos, kai būna man kritiniai momentai, dirbu dešimt–dvylika valandų vien variantus galvodamas. Niekados neapsistokit prie vieno varianto. Vienas variantas – į šiukšlių dėžę. Galvojat toliau. Važiuojat su mašina – cinkt. Ir tampa lengva dirbti, lengva fantazuoti. Ateini į repeticiją ir jautiesi užtikrintas.
Poncijus Pilotas / Ješua
Severio etiudas: Poncijus Pilotas ir Ješua susitinka prie tualeto
E. N.: Labai džiugu, kad pateikėt savo tiesą. Tai labai brangintina.
...Gal pradėsiu iš toliau.
Vis dėlto ši tema yra fundamentali. Kaip dogma, du tūkstančius metų. Mūsų tėvai ir jūsų tėvai... Kiekvieną dieną Jėzus Kristus yra kiekvieno tikinčiojo lūpose. „Tikiu Dievą Tėvą“ ir t.t... Kiek šnabždesių pasaulyje vienu metu taria jo vardą?
Man patinka, ką jūs darot. Bet aš galvoju, kad šitai temai reikia daugiau pagarbos. Neįžeisti kitų žmonių. Delikati tema. Yra šiuolaikinės Jėzaus Kristaus traktuotės, ir daug kas pasipiktina, sakykim, Dali požiūriu. Bet Salvadoras Dali yra Salvadoras Dali, jam ne tiek svarbu tas požiūris. Jei aš daryčiau šitą sceną, bandyčiau rasti kompromisą tarp avangardo, šiuolaikinės vaidybos manieros, bet atiduodant pagarbą tradicijai.
...Poncijus Pilotas turi didžiulę biblioteką Romoje. Jis puikiai supranta net savo nusikaltimo perspektyvą. Padaręs nusikaltimą – paaukojęs Jėzų, jis suvokia, kad savaime įeina į istoriją. Abi figūros religijos fone yra stambios. Per Jėzaus Kristaus mirtį ir Poncijus Pilotas tapo nemirtingas. Jei jis būtų paleidęs Jėzų, būtų likęs prokuratorium.
Margaritos išėjimas, skrydis. II variantas
E. N.: Tai labai sunki scena: Margaritos išėjimas. Aš ir pats nežinau, kaip daryti. Bet pas jus ne tie vėjai pučia. Šiauriniai vėjai. Panašiau ne į Bulgakovą, o į Fausto ir Grėtchen sceną.
Kur tos scenos sunkumas? Čia reikia padaryti labai daug variantų, kol ją atrasi. Man galvoj praeitų keliasdešimt variantų, kol atrasčiau, kaip tiksliai atrodo moters apsisprendimas išeiti iš namų. Reikia suprasti moters psichologiją.
Be režisieriaus pagalbos aktorė atsiduria labai sunkioj situacijoj: ji priversta kentėti, blaškytis. Visa tai aplamumas. Aplamai graži moteris, gražiai šukuojasi, gražiai kenčia. Ateitų žmogus nuo kanalo ir nieko čia nesuprastų.
Jeigu aš matyčiau, kad scenoje viskas suversta, veidrodžiai apversti, kėdės... Margarita viską sutvarko, sustato į vietas. Jei norit kino principą naudoti, tai ji nueina gulti. Ateitų Šėtonas ir viską vėl suverstų, sujauktų. O gal ir jos vyras tai padarytų nakties šviesoje. O ji iš patalo matytų, kas vyksta. Tada atsikeltų ir viską sutvarkytų, ir šiąnakt jau nebeužsimerktų.
Po to atsitiktų kažkas ryškaus, kad ji apsispręstų. Susišukuotų. Apsirengtų gražiai. Po to atsisėstų priešais žiūrovus. Pakviestų tarnus. Natašą. Natašos nėra.
Margarita atsidarytų dėžutę, paimtų virbalą arba vinuką, prasidurtų ausis, įsivertų didžiulius auskarus. Procesas baisus. Niekas sau ausų neprasidūrinėja. Ji tarsi paženklintų save. Maišytųsi ašaros ir džiaugsmas. Įkvėptų pilnus plaučius namų oro ir išeitų.
Čia kaip variantas.
Kitas variantas: ateina Šėtonas. Monotoniškai sako vieną žodį: „Išeik. Išeik. Išeik.“ Arba „Einam, andiamo.“ Labai maloniu balsu.
Lucia: Nuo ko pradėti?
E. N.: Ji tegu atsistoja po lempa. Užpučia ją. Ta vėl užsidega. Ji vėl užpučia. Vėl užsidega. Čia mes įvestume mistinį elementą: kas gi čia dedasi? Namai jai neleidžia išeiti.
Kaip įėjo Šėtonas? Ar garsiais žingsniais? Kad ji krūpčiotų nuo kiekvieno jo žingsnio. O gal tyliai? O garsas atsirastų, kai jis pradės mėtyti daiktus? Velnias magišku judesiu uždegė lempą, truputį kažką pajudino, ir viskas pradėjo jauktis, kristi. Paskui jis įsiūbuoja lempą ir dingsta. Ji puola stabdyti lempą, vėl pašaukia Natašą, vėl viską sutvarko. Greitai, greitai.
Lempa užgęsta. Ji gulasi. Jos akyse – apsisprendimas. Ji pasako tą patį žodį „Einam.“ „Andiamo.“ Atsineša dėžutę, atsisėda ant dėžės. Užspaudžia sau burną, kad neišsprūstų tas žodis. Surastų auskarus. Įsidurtų ausis, įsitvertų skaudamas ausis, atsistotų ir labai grakščiai nueitų. Prieitų prie lempos. Pamojuotų jai. Lempa jai atsakytų pamirksėdama. Atsisuktų, ir mes pamatytume, kaip ji verkia iš laimės...
Padarykit. Arba nedarykit. Ir jokio čia gudrumo, intelektualumo. Viskas suprantama. Pažįstama.
Mes kalbėjome: neįsimylėkit surastų variantų. Į šiukšlių dėžę, į šiukšlių dėžę...
Reikia jungti širdį su galva. Atsisėsti ir vėl galvoti...
B. d.
