Teatras
Su režisieriumi Naubertu Jasinsku kalbamės apie jo sukurtus spektaklius „Orfeo. Miesto šviesos“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2019), „Pelikanas“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Jaunimo teatras, 2020), „bowel v.2.1.3“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2021) ir teatrinę instaliaciją „fabrica“ („Sirenos“, 2020).
Viename interviu apie spektaklį „Orfeo. Miesto šviesos“ minite, kad visas spektaklis – didelis psichoterapijos seansas, o jame atsidūrusi pacientė yra „įstrigusi“ viename įvykyje, kenčia ir kaltina save. Kokių naujų šio kūrinio prasmių galima įžvelgti šių dienų pandeminiame kontekste?
Kalbant apie meno kūrinius kuo toliau, tuo mažiau aktualūs tokie „paviršiniai“ įvykiai kaip pandemija, karas, maras. Manau, tai tėra papildomi veiksniai.
Mano pasakyta mintis, kad šį spektaklį galima sulyginti su psichoterapijos seansu, puikiai atskleidžia kūrinio koncepciją. Jeigu šis spektaklis būtų kuriamas dabar, nemanau, kad Avicii istorijos fragmentai kūrinyje pasisuktų kita linkme. Mąstydamas apie pandemijos įtaką klausiau savęs, ar tai, ką padariau per pastaruosius metus, būtų išsivystę kita linkme, jeigu nebūtų pandemijos. Iš vienos pusės, taip, nes per pandemiją pasikeitė mano laiko suvokimas, praradau mobilumą, persislinko darbai. Bet iš esmės pandemija, tapdama gretutiniu reiškiniu, papildė mano vidinius siekius, tragedijas, laimėjimus. Sunku atsakyti, ar dabar, gyvai pažiūrėjus spektaklį, negrįžtamai pasikeistų mūsų perspektyva. Nors jei susimąstytume, pandemija turėjo labai daug įtakos. Tačiau ne temoms, apie kurias norėjau šnekėti, bet išraiškos formoms.
Ir šis nekonkretus, kintantis atsakymas puikiai nusako pandemijos įtakos nesuvokimą. Dar kiek per anksti apie tai kalbėti.
Kokie pagrindiniai Jūsų režisūrinio darbo principai?
Esminis mano darbo principas – pasikliauti nuojauta. Tai galioja renkantis medžiagą spektakliui, kai skaitydamas literatūrą bandau su tekstu užmegzti ryšį. Kartais tas ryšys vėliau pasirodo buvęs klaidingas. Viskas prasideda nuo to, kad stengiuosi pajausti, ką man reiškia kokia nors medžiaga ar tema, gilinuosi į daug įvairių šaltinių. Šiuos savo pradinio etapo darbo principus pavadinčiau eklektiškais. Tai puikiai apibūdina Kristupo Saboliaus mintis, kad kūryba yra skirtingų įtakų montažas. Pavyzdžiui, prieš porą dienų atsibudau prieš žadintuvą nuo triukšmo kieme. Lauke stovi trys lapus pučiantys darbininkai, trijulė rūkančių ir trejetas šeimininkų su šunimis, kurie bėgioja ir loja. Šunys žaidžia tarpusavyje, loja ant lapus pučiančių žmonių. Buvo sunku atplėšti akis nuo šio vyksmo, kuris tuo metu tarsi įkūnijo miesto esenciją. Tokiomis akimirkomis supranti, kad iš atvirumo aplinkai, savo kasdienybei, pažinčiai tiek su išoriniais įvykiais, tiek su savimi gimsta kūrybos temų įvairovė. Bandai suvokti visas įtakas ir sudėti į vieną.
Ne ką mažiau svarbus aspektas – bendravimas su kūrybine komanda ir pasitikėjimas ja. Iš pradžių bendrauju su dailininkais, taip sukuriamas koncepcijos pamatas. Ateinu su įvaizdžiais, nuorodomis, mintimis ir mes ilgą laiką bandome tai išgryninti. Esu linkęs pasitikėti žmonėmis, su kuriais dirbu, nes jie yra profesionalai, žino, ką daro. Deja, tokio pasitikėjimo daug kur trūksta.
Jūsų magistro studijų baigiamasis darbas – spektaklis „Pelikanas“. Kodėl pasirinkote ironizuoti klasikinę Augusto Strindbergo pjesę? Tarkim, motinos vaidmenį atlieka aktorius Aurelijus Pocius. Kaip tai pakeitė klasikinį kūrinį? Kokius naujus veikėjų ir santykių tarp jų sluoksnius atvėrė humoras?
Man neatrodo, kad aš ironizuoju. Dramaturgai modernistai Strindbergas, Ibsenas, Čechovas atskleidžia žmogaus egzistencinį nerimą ir liūdesį per buitines, kasdienes detales. Kaip rašiau savo magistro darbe, labai įdomu pastebėti, kad modernistai įtraukia savižudybės motyvą į dramaturgiją ir kalba apie tai, kas žmones veda į savižudybę kaip vienintelę visa ko išeitį.
Žinoma, galime imti klasikinę dramaturgiją ir ją „radikaliai adaptuoti“: keisti visus laiškus į „Skype“ pokalbius ir SMS žinutes, rinktis nuspėjamumą. Tačiau formos kaita neturi jokios prasmės. Pavyzdžiui, juk žinome, kad einame žiūrėti Strindbergo, kad ten yra laiškas ir židinys, kuriame jis bus sudegintas. Kai suvokiame šiuos pagrindinius principus, tuomet galime labai atvirai flirtuoti su forma.
„Pelikane“ ironija kyla iš reprezentacijos aspekto. Mes reprezentuojame, kad esame prabangiuose namuose, kad vaidiname. Tas pats vyko ir su aktoriumi Aurelijumi. Man nereikia moters, kad suvaidintume tragediją, nes tragedija nėra apie moterį. Tragedija yra apie Aurelijaus įkūnijamos veikėjos išgyvenimus. Lytis ir vardas taip pat nesvarbu. Panaikinus šiuos aspektus, žiūrovams būtų sunkiau sekti naratyvą, tačiau tai jokiu būdu nesumenkintų vidinių veikėjų išgyvenimų. Šią reprezentacijos idėją žadu plėtoti toliau. Kaip tik turėjome virtualią premjerą „bowel v.2.1.3“, kurioje pabandėme radikaliai atsiriboti nuo įprastinių kalbos, minties raiškos, pasakojimo visumos aspektų. Tai, ką vos užčiuopiame „Pelikane“, „bowel v.2.1.3“ išvystėme tuštesnėje erdvėje, su mažiau nuorodų į asmenybes, linijinį naratyvą, viskas plėtojasi esminėmis ir menkiausios svarbos temomis.
Įvardintas ironijos aspektas turbūt gimsta iš reprezentacijos. Tai mums netikėta, nejauku ir galiausiai juokinga. Todėl šiame „Pelikano“ pastatyme nesvarbu, kad Aurelijus vaidina moterį. Tai nieko nekeičia – jis ar ji. Mes tiesiog žaidžiame, dekonstruodami personažų, sukurtų prieš daugybę metų, santykius, bandydami jiems suteikti naują prasmę, gyvybę, kontekstą, žmonėse pažadinti tai, ką Strindbergas genialiai užkodavo savo pjesėje.
Scenovaizdžiu, specifiniu apšvietimu spektaklis „Orfeo. Miesto šviesos“ primena kino filmavimo aikštelę. „Pelikane“ kartkartėmis girdimas „balsas už kadro“ žiūrovams pristato remarkų informaciją. Kaip kino elementai transformuoja spektaklio formą? Koks tokių asociacijų su kinu tikslas?
Tikslo tikrai nežinau. Pratęsiu mintį apie skirtingų įtakų samplaiką. Manau, natūralu, kad teatre vis daugėja kino elementų. Esame kintančių vaizdų įtakos karta.
Kas, remiantis Jūsų kūrybine patirtimi, yra šiuolaikinis teatras? Kaip, kuria linkme jis vystosi?
Atskirtis tarp moraliai pasenusių ir nepasenusių darbų šiuolaikinėje Lietuvos teatro scenoje labai ryški. Atsižvelgiant į tai, galima nagrinėti, kas yra šiuolaikinis teatras. Galėčiau tai įvardinti kaip dviejų skirtingų polių įtaką. Pirmasis – edukacija, mokslas ir savišvieta. Šiuo metu atrodo, kad daugelis sėkmingai rinkoje įsitvirtinusių kūrėjų pamiršta savišvietos svarbą. Nemanau, kad būtų daug teigiamų atsakymų, jeigu net ir nedaug už mane vyresnių režisierių (apskritai menininkų) paklaustume, kada pastarąjį kartą buvo rezidencijoje, kursuose, įstojo į magistrantūrą ar į doktorantūrą.
Antrasis – anksčiau paminėtas skirtingų įtakų priėmimas. Teatre vis dar egzistuoja archajiškos taisyklės, ypač tai juntama dirbant ar regint darbą su vyresnio amžiaus kūrėjais: vyrauja įsivaizdavimai, kaip viskas turėtų būti. Tačiau teisinga nėra nei vienaip, nei kitaip. Mokslas, savišvieta gali pažadinti ir suteikti įrankių kasdienių įtakų suvokimui ir panaudojimui. Kai šios dvi grandys eina koja kojon, tuomet atsiranda labai įdomių kūrinių.
Instaliaciją „fabrica“ kūrėte kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika ir vizualiųjų menų kūrėju Tadu Černiausku. Kokie buvo komandinio darbo privalumai ir trūkumai? Ar tokį kūrybinį bendradarbiavimą būtų prasminga taikyti teatre?
Su Gintaru jau esame dirbę anksčiau, o su Tadu susipažinome dėl „Sirenų“ atviro kvietimo. Pavykus sujungti mūsų mintis ir suburti kūrybinę komandą, supratau, kad turiu mažiausiai patirties. Nepaisant to, įvyko nuostabus susikalbėjimas. Aš pasitikėjau jais ir jie man suteikė lygiai tokį pat pasitikėjimą, matydami mane ne kaip jaunesnį ar žinantį mažiau, o kaip lygų. Mes visi trys nenorėjome hierarchijos, būdingos teatro kūrimo procesams. Kiekvienos srities reikalus sprendėme atskirai, tačiau esminius sprendimus priimdavome kartu. Tai unikali patirtis, kurios principą ar aspektus toliau stengsiuosi vystyti ateities projektuose.
Festivalyje „Sirenos“ parodytoje instaliacijoje „fabrica“ nagrinėjote jautrias, visuomenėje tabu laikomas temas, jungtį tarp virtualaus ir realaus pasaulio. Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje vis dar tylima?
„Kodėl“ egzistuoja dėl sovietmečiu atsivėrusių ir iki šiol nesugijusių žaizdų. Viename interviu Audrius Stonys mini, kad pagaliau supratome, jog nežinome, kas yra laisvė ir kaip su ja reikėtų elgtis. Atrodė, kad su santvarkos pasikeitimu atgausime ir supratimą, kas yra laisvė. Tačiau, pasirodo, laisvės turime mokytis.
Kas turėtų pasikeisti, kad atsivertume ir imtume laisvai diskutuoti apie skaudžias, opias visuomenės problemas?
Mes tai ir darom. Dabar juk sėdim ir kalbam. Pokalbiais, projektais, pilietišku aktyvizmu galime kai ką pakeisti. Galiu pasidalinti vienu nesenu įvykiu: per Velykas, po daugiau nei pusmečio pertraukos, susitikau su savo seneliais. Pirmą sykį diskutavome apie žmonių lytines reprodukcines teises, Stambulo konvenciją, abortus, LGBTQ+ teises. Įtempta diskusija truko dvi valandas, per kurias jie nesuprato manęs, o aš nesupratau jų. Tačiau kitą dieną suvokiau, kad pačios diskusijos įmanomumas ir yra didžiulis laimėjimas. Labai linkiu visiems konstruktyviai pasikalbėti su savo tėvais, seneliais, draugais, pavyzdžiui, žmogaus teisių temomis. Pamatysite, kaip tai įdomu ir reikalinga.
Kur yra psichologinė riba tarp virtualioje erdvėje ir realybėje vykstančių procesų?
Kadaise su Tadu Černiausku diskutavome šia tema ir jis pasakė labai gražią mintį, kuri puikiai atsako į šį klausimą: „Individai nesirenka minčių, tačiau turi galimybę pasirinkti, ką su tomis mintimis gali nuveikti. Vienos mintys tampa kūnu, o kitos ir lieka mintimis. Ne apie visas mintis kalbama, ne visas įmanoma išdrįsti pasakyti. Šiai liminaliai būsenai nusakyti atsiranda tarpinė stotelė – virtualus pasaulis, kuriame kyla klausimas, ar individo mintys ir lieka mintimis, ar tampa veiksmais.“
Kuo skiriasi ir nuo ko priklauso žmonių reakcijos į šiuos tarsi paraleliniuose pasauliuose egzistuojančius tabu?
Nuoširdumas su savimi – pagrindinis šių priklausomybių dekonstravimo elementas. Tarkim, juk dauguma mėgaujamės pornografija pornhub’e. Mes nesumenkėjame, sau pripažindami, kad tai darome ar kad tai daro kažkas kitas. Tik kad niekas nenori to pripažinti.
P. S. Po interviu redakcijos supratau, kad tai pačiai temai turiu keletą atsakymų, pats sau prieštarauju tiek šiame tekste, tiek savo mintyse. Ir svarbu tai suvokti, neištrinti. Nes šis nesuvokiamas dualizmas, kuris dažnai įvardijamas kaip nebranda, ir yra tai, ką galiu dokumentuoti čia ir dabar kaip savo esaties fragmentą.
Ačiū už pokalbį.
