Teatras
Tęsinys. Pradžia Nr. 16
1996–1997 metai. LIFE. William Shakespeare, „Hamletas“
Eimis pasako norintis statyti „Hamletą“. Telefonu. Aš kaime. Telefonas skamba antrame aukšte, nes kitur nėra ryšio.
E. N.: Turi būti Hamletas. Reikia aktoriaus. Antraip nėra ko net pradėti. Gal Kazlas? Būtų Masalskis, bet per senas... Kas?
Rugpjūčio 23 d. Susitinkame LIFE būstinėje
E. N.: Gal čia blūdas, bet, žinai, vasarą labai daug žiūrėjau televizorių. Mačiau Mamontovo interviu. Nė vienos falšyvos intonacijos. Surask man jo telefoną. Reikia pažiūrėti. Tegu atvažiuoja pakalbėt.
Susitinkam su Mamontovu Parodų rūmų kavinėje. Mes trise. Akys – kaip pasakys „Le Monde“ žurnalistė po premjeros Paryžiuje – akys kaip vilko. Andrius nepaliečia nei kavos, nei sulčių. Po dvidešimties minučių pokalbio apie „Hamleto“ pastatymo idėją klausia Eimį: „Tai kuriame vaidmenyje jūs mane matytumėt?“
E. N.: Hamleto.
Andrius nenustemba.
E. N.: Pabandom niekam nesakydami. Jei neišeis, išsivaikščiosim.
Pirmoji repeticija
E. N.: Ateik, Rūta, taip lyg iš netyčių. Paklausysim, kaip jis artikuliuoja, ar labai neprofesionalu.
Klausau Andriaus, skaitančio Hamleto tekstus. Taip, labai neprofesionalu. Bet kartu labai tikslu, švaru. Ne aktoriaus, bet inteligentiško žmogaus šneka.
Eimis prieš antrą „Hamleto“ repeticiją su Andriumi Mamontovu. LIFE būstinė
E. N.: Kokia aplinka? Kokia epocha?
Norėčiau panardinti veiksmą į apytikslį laiką. Gal 1900, gal 1700... Man nėra būtina aktoriams aiškinti, koks laikas. Galiu įterpti itin šiuolaikišką detalę arba itin archajišką... Kai statai iš savo pragyvento laiko diapazono, iš savo nugyventų 45 metų, jauties užtikrintai. O čia – ne. Užtat reikia žaisti. Prie istorinio kostiumo būtų puikus šiuolaikinis auskaras. Materija turi būti atpažįstama.
Man pačiam „Hamletas“ – vieni klausimai. Kas čia per spektaklis? Ką kuri scena reiškia? Tūkstantis klausimų ir nė vieno atsakymo... O gal čia ir yra pati gražiausia pozicija, kad spektaklį statant bus ne sprendimai, o klausimų griūtis? Sau, aktoriams, žiūrovams?
Niekados nebijojau abstrakcijos. Blaškytis po įvairius laikus yra pats smagumas. Man nebūtų smagu statyti šiuolaikinę pjesę. Laiko distancija duoda daugiau erdvės fantazijai, savo virtuvės kvapo nejauti.
Turi būti „chodas“. Tai, man rodos, scenoje turi būti ratas. Didžiulis, metalinis, besisukantis. Tai tarsi amžiaus pradžia. Juo ir Tėvo šmėkla nusileis, ir mirę pakils...
...Žinai, aš galvojau – kur tas išeities taškas Hamletui? Kur tas taškas? Ir užsikabinau už žodžio „taškas“. TAŠKAS. Žinai, jei aš sėdėčiau, sėdėčiau taip vienas... Ir ta vienuma, ir nėra už ko užsikabinti, į ką atsiremti... Ir susirasčiau tą atramos TAŠKĄ erdvėj ar sienoj – nesvarbu.
Taškas – labai konkretu ir visiškai abstraktu. Geometrija, kosmosas – kas tik nori, ir kartu sceniškai veiksminga. Man atsidaro tūkstančiai ėjimų. Žiūrėk, jie kalbasi scenoje su Ofelija, o jis žiūri į Tašką. Ne į ją. Jinai sunerimusi: kur tu žiūri?
Rugsėjo 3 d.
Pirmas susitikimas su aktoriais. Klaudijus – Vytautas Rumšas, Gertrūda – Eglė Mikulionytė. Hamletas – Andrius Mamontovas, pirmas aktorių susitikimas su juo.
Pirma šito trikampio – motina, sūnus, patėvis – analizė.
E. N.: Klaudijaus ir Gertrūdos linija. Aišku, čia meilė. Bet ne ta, kad, žinot, jo didelis štolcas. Ne. Man atrodo, Klaudijus yra labai geras valstybės vyras, puikiai tvarkosi su armija, su politika. Bet privačiai jis turi daugybę problemų. Jis nevalyvas, apsiseilėjęs, jam barzdoj visą laiką trupiniai. Kai būsim vieni, Vytai, aš tau pasakysiu, į ką jis panašus, tu pažįsti... O Gertrūda jį visą laiką valo, rengia, jis be jos negali... Kai ji turėjo vaiką – Hamletą, jai kitokio vyro reikėjo, o dabar tokio. Gal tau, Vytai, bus nemalonu vaidinti, tu sakyk...
Hamletas ir motina. Hamleto linija: motin, tu sugrįžk... Juk viskas buvo gerai. Žinot, Šiluvoj tokia girtuoklė yra, su vaiku prigrybauja ir pardavinėja grybus gatvėj. Tai kaip tas vaikas – gal kokių dvylikos metų – mušė tą motiną... Negerk, mama, nepirk degtinės! Jis verkia ir muša, ji verkia, mes bandom tą vaiką nuo motinos atplėšt... Taip ir Hamletas. Juk buvo taip gerai... Grįžk, mama.
...Gal čia durna, ką aš šneku. Šekspyras, kiti sakys... O tu taip primityviai per pirmą repeticiją. Galbūt. Bet kas man valstybė, karaliai, aš galiu kalbėt tik apie tai, ką patyręs, ką suprantu.
Rugsėjo 20 d.
Kalbamės LIFE būstinėje prieš repeticiją. Apie Eglę Mikulionytę. Eimis su ja susiduria pirmą kartą.
E. N.: Žinai, kažin ar ją atversiu į kitą tikėjimą. Ji kamikadzė. Jis pasakys: tu kometa iš kosmoso, skriek. Ir jinai trenksis į sieną. Klausiu jos: ką tu galvoji, ką daro motina, kol laukia Hamleto. Ji susigūžė kaip katė. Ne, sakau, gal jinai obuolį jam lupa. Ir suvalgo žievelę. Sūnui – be žievelės, kaip visada. Kas, kad karalienė. Eglė žiūri, ne visai suprasdama. Jai geriau kosmosas.
Hamleto monologas, kai jis apsisprendžia su aktoriais suvaidinti prieš Klaudijų „Pelėkautų“ sceną. LIFE būstinė
E. N.: Žinai, duoduos, duoduos ir niekaip neišsprendžiu.
R. V.: Tai nesiduok. Kupiūruojam.
E. N.: Oho, kupiūruojam. Čia lengviausia. Gal ir kupiūruosim paskum. O gal čia tokie dalykai slypi... Pasikamuosiu dvi dienas ir gal surasiu tokį sprendimą, kad visa esmė bus čia.
R. V.: O jauti tą... „chodą“?
E. N.: Spalvą jaučiu, atmosferą. Turi būti azartiška. Žinai, tarsi po žvaigždės koncerto Sporto rūmuose – visi eina prie manęs autografo, aš rašausi, rašausi į tas jų knygeles, ir paskui jau visai neturiu jėgų. Ir tada merkiu rankas į rašalą ir varau delnais ant jų knygelių...
Po dviejų dienų. LIFE būstinė
E. N.: Sėdam pabazarinti. Rodos, radau.
Hamletas ne salei sako monologą. Pas Šekspyrą aktoriai per monologą turėjo išeiti, bet čia jie neišeina. Jis kalba jiems. Ne šiaip pasakoja, o kuria. Azartiškai, įkvėptai, pasiėmęs pastelės, grimo, jis tepa ir tepa. Jis iš jų daro teatrą. O jie žiūri ir nieko negali padaryt: jis juk princas.
Man reikia trijų artistų su labai gerom akim. Jau jų lūpos užlipdytos, o jie tik žiūri, nes žino, kuo viskas baigsis. Hamletas stato Klaudijui pelėkautus, bet pats į juos paklius.
Hamletas baigia ir atsisuka į mus visas suplukęs, išsitepęs, į žmogų nebepanašus. Ir nutyla, sustingsta. O aktoriai žiūri, gal verkia. Vienas iš jų tyliai užpučia žvakę. Ir viskas. Uždanga. Pirmo veiksmo pabaiga.
Spalio 2 d.
E. N.: Hamletas... Jis, man atrodo, nuo pat pradžių turi būti išvestas iš pusiausvyros. Atsidaro uždanga, ir aš neturiu spėlioti, kuris gi čia Hamletas. Jis nuo pat pradžios turi ryškų išskirtinumą. Paskutinė karalių atžala. Palikuonis, kuris palikuonių nebeturės... Nei brolių, nei seserų. Dinastijos galas. Tam tikras nukrypimas būtinas. Tėvo mirties išmuštas iš pusiausvyros. Reikia rasti sceninę išraišką. Man rodos, radau... Duok man kėdę, parodysiu.
Eimis ima kėdę ir pastato ją 30 laipsnių kampu. Dvi kojos ore. Sėdasi ant kėdės, nusisukęs nuo manęs, galvą įrėmęs į sieną.
E. N.: Štai šitaip jis sėdi. Nepatogiai, nenormaliai. Toks jo sėdėjimo būdas – tai atramos ieškojimas. O paskui kažkas jam po galva pakiša delną. Tobulas derinys: galvos skliautas ir delnas. Tėvo, o gal Horacijaus? Bet Horacijaus gal ranka per maža. Geriau Tėvo, Bagdono... Ir visa istorija. Tūkstančiai vaidybinių variantų, ir galinga metafora.
...Gal Ofelija jį vėliau norės glausti prie krūtinės ar motina. Bet ne, jis vis tiek ieško delno. Kažkuris tą delną atitrauks, kai Hamletas svirs, atramos ieškodamas... Kitas pakiš. Hamletas turi būti kažkoks pakrypęs – paskutinė dinastijos atšaka. Princas, po kurio kitų jau nebus. Reikalingas kažkoks sceninis invalidumas.
Po repeticijos Eimis vėl ateina. Trumpam.
E. N.: Povilas Budrys skaitė japonišką knygą, apie žmogų be savisaugos instinkto. Jis vis svirdavo ir krisdavo, ir nesugalvodavo rankom atsiremti. Tokia liga.
Lapkričio 8 d.
E. N.: Ofelija... Nuo pat pradžių ją traukia vandens stichija. Ji galiausiai skandinasi, tai tas finalas jau turi egzistuoti pačioj pradžioj. Trauka vandeniui... Finalas: visi stovės nugara į salę ir tik vienas aktorius ateis į sceną, ateis su dideliu kiaurai permirkusiu Ofelijos megztiniu. Ir lašės, lašės vanduo ant scenos. O visi kiti bus nusisukę, ir niekas nekalbės. Niekas neverks, tik megztinis. Daugiau nieko nereikia...
Dabar – Hamleto tėvas. Kaip man išspręsti? Ko jis grįžta iš kapo? Pavalgyti naktį, kaip Tuzenbachas prieš mirtį? Būtų idealu, bet jau išnaudojau „Trijose seseryse“. Pelėkautų statyti, nes daugiau namuose nėra kam? O gal – išsimiegoti, nes kape negali užmigti. Tik čia, savo lovoj...
Eimis pabandė. Atėjo po repeticijos
E. N.: Žinai, taip ir padariau Tėvo atėjimą. Vladas pakilo kaip bomžas iš sujauktų patalų. Prišliaužė prie sūnaus. Paėmė jo rankas į savo ir išlaižė šitas rankas (Eimis rodo kaip). Visi tik nutilo. Ir Andrius, ir Romkis (Eimio asistentas).
Į LIFE būstinę įeina Tadas Šumskas. Jis gros fortepijonu spektaklyje. Tiesia Eimiui ranką.
E. N.: Negaliu paduot. Šlapios. Laižiau ką tik.
Šumskas apstulbęs.
E. N.: Andrius... Tylus nepriėmimas iš visų pusių. Man atrodo, ir jis pats turėtų tai jausti. Kam mes mokomės? – klausia Bagdono studentai. Vladas išsisuka: na žinot, na, kaip Felinis ima neprofesionalus, dėl tipažo. Ne dėl talento. Turbūt Vladas ir pats tuo tiki, antraip – kam dėstyti?
Apie tą patį kalbam su Eimiu, kai „Meilėj ir mirty Veronoje“ Romeo vaidina Česlovas Gabalis. Per repeticiją blaškosi po sceną, toks ilgas, ilgom galūnėm.
R. V.: Draikosi kaip koks vaiduoklis. Sutvarkyk tą jo plastiką.
E. N.: Ne, man kaip tik patinka. Pamatysi, mergos eis iš proto. Matai, aplink jį yra oro. To neišmokysi, nors dešimt metų Konservatorijoj dresiruok.
R. V.: Žinai, Eimi, kaip tau negirdint aktoriai Andrių vadina? „Tas ežys“. „Palaukit sprogs šitas burbulas“, – sako vienas iš aktorių, laukdamas, kol iš Horacijaus vaidmens bus paaukštintas į kitą. Į tą „ežiui“ nepelnytai atitekusį. Kitas artistas: „Žinot, kas jis? Didelė žuvis. Vis gumą kramto.“
Lapkričio 11 d.
Eimis vėl apie Tėvo šmėklos pasirodymą.
E. N.: Ne, žinai, jis negali miegoti. Čia pasyvas. Ir jis negali būti bomžas. „Didysis dane“, – taip kreipiasi į jį sūnus.
Jis turi būti itin gerai apsirengęs. Kaip koks masonas. Spindintis, išpuoselėtas. Ko jis sugrįžta? Pažiūrėti, kaip jo vaikas gyvena. Liepia Hamletui batus nusiauti, įkiša ranką į batus – šlapia. Neprižiūrėtas vaikas, apleistas. Ir jis pradeda pjauti, kirpti – daryti vaikui vidpadžius į batus. Iš to, ką turi po ranka: popieriaus, kilimo, savo marškinių. Svarbus tas neatitikimas: tarp jo rūbų, stoto ir to, kaip jis moka darbą dirbt.
R. V.: Rankų laižymas lieka?
E. N.: Lieka. Bet trūksta dar vieno akcento: kodėl jis jas laižo?
...Vilniuje įvyko prancūzų režisieriaus Philippe’o Genty spektaklis. Žiūrėjo visas Vilniaus teatro elitas. Pasibaigus audringiems plojimams, Algis Latėnas atsistojo ir garsiai pasakė: „Na ką, grįžtam visi į savo kaimus morkų raut.“ Rimas Tuminas po spektaklio: „Atvažiavo, bjaurybė, ir viską padarė.“
E. N.: Ot smagu. Šitaip pakėlė kartelę! Negėda, kad dirbi teatre. Galėčiau atvesti kokį skulptorių ar muzikantą ir pasakyti: va mano profesija. Žiūrėk, kas tai yra. Nebekalbėsi man čia apie spalvų junginius, potėpius, garsų sąskambius, nes visa tai čia yra. Teatras, kuris sujungė visus menus.
R. V.: Tu daug ką planuoji daryti iš popieriaus. O jis ėmė ir padarė anksčiau už tave. O ta scena, kur septyni žmonės suglamžę didžiulius rudo vyniojamojo popieriaus rutulius šoka su jais tango... Tas tango – net gerklę gniaužia... Ir neviltis, ir meilė, ir vienatvė, ir ilgesys – iš nieko...
E. N.: Aišku, gaila. Jau tiek daug su tuo popierium sugalvojęs buvau. Bet aš vis tiek darysiu, tik kitaip. O kaip jis padarė dykumą... Mes suktume galvą, paskui sutemptume į sceną dvi tonas smėlio, kaip Jurašas „Smėlio klavyruose“. O jis patiesė rudo popieriaus ant grindų ir paleido žaislinį sunkvežimiuką.. Ot, taip mąstyti!
Ar matei – Masalskis išėjo po spektaklio juodu paltu ir juoda skrybėle. Sako: „Individualybių nėra.“ Patylėjau...
Šiandien nerepetuosiu. Paleidau aktorius namo porai dienų. Visiems pasakiau: kitaip reikia dirbti. Kitas mastelis reikalingas. Užsidarysim salikėj su Romkiu ir bandysim, bandysim... Deginsim.
Po repeticijos – Eimio skambutis
E. N.: Kitaip ateina Tėvas. Jis ateina su skardiniu šineliu. Išsivaduoja iš jo. Ir tada – scena su sūnumi: rūpestis, meilė, žmogiškumas... Ir paskui – krėsle besisupantis žmogus maža galva. Ko jis atėjo? Kad anam pasauly nepasisupsi? Supasi, supasi kaip pašėlęs... Paskui atsikelia ir nueina. Ir lieka – degantis krėslas. Ir Belinio Normos arija. Va šitaip...
Lapkričio 24 d.
Milanas. Hamleto repeticijos penkioms dienoms nutrauktos
Aš lydžiu Eimį atsiimti prestižinės UBU premijos. Jis nekalba angliškai.
Prestižiškiausia premija už geriausią metų užsienio spektaklį. Už „Tris seseris“. Premijos įteikimas rytoj. Einame per „Galleria Vittorio Emanuelle“ tarp Milano katedros ir „La Scalos“. Eimis dar Lietuvoje pirko tai progai brangų kostiumą, gerus batus. Geriam brangią kavą su turtingais italų dykinėtojais.
Yra laiko „apdoroti“ Eimį man ypač aktualiu klausimu: reikia jau dabar trumpinti pjesės tekstą, antraip jis repetuos dvejus metus ir bus šešios valandos veiksmo. Nes bus kaip su „Lyru“ Jaunimo teatre: statė viską iš eilės, sprendė kiekvieną sceną, kol buvo sukurtos dvi spektaklio valandos – gal septyni pjesės puslapiai iš šimto. Atskirai buvo sukurta didelė scena vienai remarkai „Naktis. Mėnesiena“. Jei nesutrumpinsim dabar, Eimis po to nesiims trumpinti, o statys sceną po scenos, iš eilės. Ambicingai ir atkakliai.
R. V.: Sėdam ir trumpinam? Dabar?
E. N.: Taip, aš suprantu. Bet negaliu chimičint: paimsiu tą sceną, o paskui prie jos lipdysiu tą. Tokios rimtos scenos. Taip smagu dirbt: kaip jaunystėj, „Pirosmanio“ laikais. Kažkodėl visai neslegia atsakomybė. Kaip su mašina ant gero ledo – važiuok, kur nori... Anksčiau, kai dirbdavau, būdavo kažko taip sunku, taip sunku, net raumenys paskausdavo...
R. V.: Gal dėl to nesunku, kad Šekspyras tau laisvę davė. Pas jį tiek ir parašyta: jūros krantas. Ir viskas, o pas Čechovą kitaip: įeina Veršininas, pulkininkas...
E. N.: Taip. Tai ir galvoji: kaip įeina, kaip apsirengęs, kokios manieros...
Žinai, man atrodo, padariau kažkokį atradimą su ledu. Kaip ledo gabalai burnoj kramtomi iki dantų gėlimo. Kaip grūdami stikle. Kaip tirpsta. Hamleto scenoj su motina, kada vėl pasirodo Tėvo šmėkla – tai turi iššauti. Tai turi būti geriau negu cukrus „Kvadrate“. Tik nežinau, kaip. Ne valgymas ir ne tirpimas. Porą dienų pasuksiu galvą, ir vis tiek paaiškės, kas čia turi būti...
Lapkričio 25 d. Vis dar Milanas
Šiandien „Premio UBU“ įteikimas. Mastroianni gavo geriausio vyro vaidmens atlikėjo prizą. Bet į ceremoniją neatvažiuos. Serga vėžiu, guli Paryžiaus ligoninėje. Praktiškai merdi. Premijų maestro kritikas Franco Quadri sako: „Labai drąsu iš jo pusės buvo imtis to vaidmens. Tai buvo myriop pasmerkto žmogaus vaidmuo.“ Jis tarsi vaidino savo situaciją.
Užeinu į Eimio kambarį. Mes abu apskretusiam viešbutuke. Net dienpinigių nedavė... Reikia kažkaip patiems nusikasti vakare iki tos Meno akademijos, kur vyks įteikimas.
Eimis guli ant lovos. Rūko. Garsiai veikia televizorius.
E. N.: Žinai, kai vakar paskambinai ir liepei įsijungti televizorių, įsijungiau. Kieślowskio filmas „Mėlyna“. Aš perjungiau kanalą, o ji ten kaip tik kabino tą „liustrą“ iš mėlynų stikliukų. Tai taip ir bus: bus ledo „liustra“. Tėvas ateina ir pakabina ją. „Liustra“ iš gausybės ledo gabalų. Ledas, kuris ir šviečia, ir šildo. Ir tirpsta, tirpsta... Va, ko man reikėjo: ne ledo valgymo, o kad ledas keltų aukštyn.
Dabar dvi dienas Eimis vaikščios po Milaną ir matys tik „liustras“: parduotuvėse, rūmuose, muziejuose. Aš su juo. Reikia rasti, kokios „liustros“ jis nori.
Vakaras. Itališkasis „Oskaras“, dėl kurio Eimis pirko kostiumą, batus, dėl kurio penkiom dienom nutraukė „Hamleto“ repeticijas...
Mokomojoje teatro salytėje tik retas nusivilkęs paltą. Scenon vienas po kito kopia laureatai su džinsais, išsipešiojusiais marškiniais. Eimis elegantiškas kaip niekad.
Franco Quadri paspaudžia Eimiui ranką, įteikia tokią pat kaip ir kitiems kažkokią modernaus meno keistenybę. Eimis nulipa nuo scenelės ir sėsdamas trumpai pakomentuoja: „ŠMC“. Turbūt naiviai tikėjosi piniginės premijos? Nebūtų pakenkusi... Galėjo, velniai, duoti...
Prieina keletas korespondentų, nufotografuoja. Laureatų vakarienės atsisakom: ką ten sėdėt kaip našlaičiams stalo gale tarp italų. Einam valgyt spagečių savarankiškai. Eimis nešasi popierinėj dėželėj supakuotą „ŠMC“.
...Grįžtant į Vilnių lėktuve užeina kalba apie Andrių Mamontovą, kaip visa aktorių brolija laukia jo „pravalo“.
E. N.: „Pravalo“ nebus. Per visas repeticijas, kiek buvo, jis nė karto nesušnekėjo pigiai arba banaliai. Net jei kažką pasakoja. Sako: va, man taip ir taip atsitiko. Ir kažkaip neužbaigia pasakojimo, ir lieka mįslė. Jis traukia akį. Kitas, techniškas, lengviau viską padarytų, bet akis už jo neužkliūna, ir tiek. Ko iš Mamontovo prašau, Bialobžeskis per sekundę padarytų. Ir kas iš to?
Gruodžio 13 d.
Eimis repetuoja Hamleto monologą „Būti ar nebūti“.
Iš vakaro jo paprašyta namie prišaldau šaldiklyje maišelius ledo kubelių ir vieną didelį ledo luitą.
Repeticija. Visi „Hamlete“ užimti aktoriai, visi techniniai žmonės suklupę ant grindų, kas gręžia skylutes ledo gabaliukuose, kas riša juos prie vielyčių. Tylėdami, susikaupę. Gal trylika žmonių gamina vieną „liustrą“. Tai trunka gerą valandą.
Išeina Andrius. Stojasi po „liustra“. Lignino marškiniai tirpsta ir šalti lašai krinta ant jo vaikiškai putlaus balto kūno... Jis gūžiasi nuo ledo lašų, raukosi ir kažką tyliai šneka. Krūpteli nuo kiekvieno naujo lašo. Tik tą ir matome: vaikiškai putlų kūną, besigūžiantį nuo šalto vandens.
(Užsirašau sau): Manau, kad Eimio sprendimas nepasiteisina. Nepasiektas tas visuotinumas. Tas klausimo „būti ar nebūti“ kosminis skambėjimas. Bet pirmiausia – kaip pasakyti Eimiui, kad jo sprendime to nėra? Arba Mamontovas negali jo suvaidinti? Šiandien negali? Negali apskritai?
Gruodžio 15 d.
Didžiulė scena: Hamleto ir Ofelijos susitikimas. Mamontovas ir Kuodytė.
Ofelija miega. Blaškosi per miegus. Staiga pusiau prabudusi dirst po bliuzele – tarsi kažkas įdūrė. Šoka iš lovos, puola mazgotis kojas, rankas, pildama ant jų vandenį iš taurės. Jau visa šlapia, šlepsi per balas į susitikimą su Hamletu. Vėl žvilgt po bliuzele – atšoka. Kas ten – žaizdos ant jos krūtinės? Neaišku...
...O paskui, pasibaigus Ofelijos ir Hamleto atsisveikinimo pokalbiui (Hamletas: stok į vienuolyną etc.), Ofelija stveria nuo grindų lignino gabalą, likusį čia po Hamleto monologo, plėšo jį į skutelius ir sako tą vienintelį didelį poetinį savo monologą: „O, koks galingas protas sunaikintas...“
Ofelijai žodžiai veliasi burnoje, ant lūpų nuo vandens ir seilių sudrėkęs ligninas... Nusuku akis. Ką ji dengia, ką ji gydo: šašus ant lūpų? Ar Eimis norėjo tarpuvarčio Ofelijos? Nevalyvos, pusiau pamišusios?
Ką sakyti po repeticijos? Eimis atvažiuos. Reikia kažką sakyti.
R. V.: Viena problema, Eimi. Šitoj scenoj Hamletas normalus, o Ofelija išprotėjusi. Ar tu tikrai taip norėjai? Bet tąsyk JIS turėtų sakyti apie JĄ „O, koks galingas protas sunaikintas...“
E. N.: (niūriai) Blogai... (galvoja, tyli, rūko) Žinai, kaip bus? Ji miegos, miegos, blaškysis su naktiniais marškiniais, o paskui, tėvo pasiųsta pas Hamletą, staiga kad puls pustytis... Ji ateis pas jį baltais spindinčiais rūbais, ir bus tarsi lėlė... Viktoriją dabar užnešė į tą pavarčių stilistiką. Mano kaltė.. Matai, aš jai vis sakau: Ofelijoje ir taip daug dangaus, mes padarysim, kad būtų daugiau žemės...
R. V.: (po repeticijos) Kas ten Ofelijai po bliuzele?
E. N.: Papai išdygo.
R. V.: Staiga, per naktį? Tai gal parašykim šitai scenai komentarą programėlėj, antraip niekas nesupras... Pagaliau Ofelijos kaktoje jau ir kelias raukšleles matom, tai nekrėskim juokų su papais...
E. N.: Nu, ko gero, tu teisi. Galvosiu kažką kito...
B. d.
