Teatras
Tęsinys. Pradžia nr. 16
1995 metai. LIFE
Antonas Čechovas. „Trys seserys“
(Eimunto Nekrošiaus užrašų sąsiuvinio transkripcija)
I veiksmas
Scenoje bus gimnastikos ožiai, tokie kaip mokyklose sporto salėj stovėdavo. Daugelyje scenų juos panaudosime. Bus tarsi arkliai.
Atsidarius uždangai Auklė stovi nušviesta saulės. Ateina Olga, Irina, Maša. Jos kažką šnibždasi. Olga uždeda Auklei iš laikraščio padarytą kepurę. Jos pradeda žaisti stuktelėjimus. Žaidimo dinamika... Irina ir Maša daro iš popieriaus lapų sniego gniūžtes. Ima svaidytis, šėlti...
Maša atitempia roges. Olga rogėse. Ima šėlti. Irina: „Į Maskvą, į Maskvą...“ Seserys ją išverčia, Olga sėdasi pati. Ją išverčia Maša. Dinamika, dinamika... Turi jaustis sniegas, šaltis. Čia kaip šokis turi būti.
...O paskui visų vienatvė, tyla, ir šventė pereina į baisias ašaras... „Mama Maskvoj palaidota...“
Daug krizenimo. Turi būti maksimaliai išnaudota nuotaika. Reikia scenoj paukščiukų, žiogų... Nuotaika turi būti kaip pas dvylikametes. Naivumas, nuoširdumas turi būti. Su entuziazmu, be rimtumo, Irina verkia iš džiaugsmo, žiūri į seseris, į salę... Neturi būti daug pasiruošimo: iš karto koncertas... Turi eiti „Bolero“ tempas. Augančiai...
Kol kas mergos nepadaro. Šventinis tonas pereina į buitinį. Nėra durniavimo. Tingi, pameta, neišlaiko. Jų turi būti intensyvus kvėpavimas, o ne abejingos akys...
...Ateina Veršininas – Algis Latėnas. Jis visą laiką turi girtis, kur gyvena: Maskva... Seseris tai labai veikia, Algis, supratęs tai, ima joms aiškinti, kaip čia gera...
Kulyginas ir Maša, jo žmona
Kulyginas pasirodo dar tebebūnant Tuzenbachui. „Kur Maša?“ Scenos gale vis kažką tvarkosi su rogėm, riša kartis, virves. Labai šiltai, kryptingai atrinkinėja rūbus rogių paklojimui. Ilga istorija su virvėm... Ar prie karčių rišt, ar prie rogių?
Kulyginas ant kelių dirba su mazgais. Maša ateina iš galo. Maša labai tvarkinga. Ateina čiuožiančiu žingsniu. Šviesiai, skaidriai. Atsisveikina su kiekviena seseria savaip. Sėdasi į roges. Kulyginas ją užkloja, muturiuoja. Ji visa įsupta į skaras ir antklodes. Nieko nebesimato – tik akys...
Atsisveikinimas. Scena su batais
Scenoje galybė batų. Batai įkišti į batus. Batai visur. Net po staltiese. Bus grupinis portretas. Tarnas vietoj savęs pastato batus, ant jų uždeda kepurę... Irina sviedžia batą į užkulisius... „Išėjo....“ Grįžta su batu, kalta.
Visi pradeda kimšti batus. Batai dauginasi, gąsdindami Iriną. Ji kalba, kad slėptų išgąstį. Nataša net klykteli. Kulyginas kartoja: „Nepasimatysim.... nepasimatysim...“ Batų draskymas labai ryškus...
Bendra nuotrauka: Irina, Nataša, Tuzenbachas, Daktaras, Solionas, Kulyginas ir... batai.
Manufaktūra: visi kemša batus. Po Kulygino teksto „Laimė ne čia...“ Daktaras prispjauna laikraštį ir sviedžia į Kulyginą. Visi dalyvauja manufaktūroj: Irina, Nataša, Daktaras. Lėtai prisijungia ir Kulyginas. Solionas neprisijungia, bet stebi. Prieš manufaktūrą Daktaro pagarba batams. Kulyginas negali pakęsti net kareiviško kvapo, o tuo labiau batų.
Kulyginas: „Gana....“ – sustumia visus batus į krūvą, kaip koks buldozeris... Ir dar kartą – Daktaro pagarba batams. Pagarbiai apeina krūvą batų, atsisėda ir kruopščiai kemša bato galą. Prasideda darbas. Irina pradeda kalbėti šviesiai, paskui prieina iki pliurpimo. Auklė irgi įsijungia į darbą.
Veršinino meilės prisipažinimas Mašai. Latėnas ir Bendoriūtė
Maša ateina su lygiais plaukais ant veido. Praskleidžia juos kaip užuolaidą. Išpažintis. Kas žodis šviesėja...
Scenoje tik jiedu. Jokių pašalinių daiktų. Jie eina ir eina ratu aplink didžiulį stalą, neartėdami viens prie kito, dialogas per ėjimą. Algis pradžioj sukaustytas, jaučia Aldoną nugara, šonais... Kai Algis kalba, jis sustoja, net ant pusės žingsnio. Kai kalba Aldona, ji juda. Algis ją seka žvilgsniu.
Kvėpavimas kaip krosnies ūžimas.
Finale Algis traukia staltiesę į save, tarsi suglamžo tarp kojų. Aldona pasąmoningai traukia sijoną aukštyn. Apnuogina kojas. Kojų baltumas... Kėdė braška... Sceną baigti: Algis stalu nušliaužia iki Aldonos nuogų kelių ir padeda ant jų galvą. Galva kaip šunies.
Po gaisro...
Ferapontas atneša kibirą bulvių. Bulvės – „pajokai“. Olia išpila visas bulves ant grindų ir pradeda kiekvieną vynioti į popierių – daryti „pajokus“. Ferapontui deda į lėkštę – „Imk šitą, ir šitą, ir šitą.“ Ferapontas sako: „Maskva irgi degė...“
Antras variantas: bulvės atnešamos iš gaisravietės kartu su pelenais. Ferapontas išpila pelenus. Paskui bulves. Bulvės karštos.
Girtas Daktaras. Kostas Smoriginas
Jis ateina, šluostosi pelenuotais bulvių popierėliais.
Mergos užklykia. Daktaro monologas. Daktaras eina tiesiai, bet jaučiasi, kad girtas. Eina tiesiai prie bulvių kibiro. Pasideda užkandai kelias bulves, grafinėlį ant stalo. Nusivelka mundurą ir daro iš jo lavonėlį. Geria ir formuoja. Munduras – lavonėlis...
1. Grynas monologas.
2. Kraupi vienatvė.
3. Nors Daktaras išgėręs, tai protingas žmogus.
Andrius ir Ferapontas
Andrius su šliurėm, Ferapontas su batais.
Pradžia. Ferapontas sėdi centre, sūpuodamas koją. Pasirodo Andrius, pagaliuku ridendamas bulvę. Ilgai žiūri į Feraponto koją. Andrius pagaliuku sustabdo Feraponto koją. Uždeda bulvę, ta nukrenta, ir taip toliau kelis kartus.
Prisėda šalia. „Kur dingo mano praeitis?“
Gale monologo prigula, padeda galvą Ferapontui ant kojos. Po to pasirodo Maša. Pakviečia Andrių, po to Olia, Irina, visos po truputį susėda ant arklio.
Panos susėdę ant apversto arklio. Į melodijos ritmą judina koją. Kojos sukryžiuotos.
Andrius kočiojasi ant grindų kaip rąstas. Kojos jį sustabdo. Po to visi pastumia. Kai pastumia – Andrius: „Ech...“
Andriaus supimosi variantai:
1. Jo galva ant kojos. Pats guli įstrižai ant žemės.
2. Panos ant arklio šonų. Andrius ant panų pakaitom.
Nataša nutraukia sceną forte su „Kas čia taip garsiai kalba?“ Po to savo vaikams rodo visus ir garsiai taria jų vardus. (Gal paminėtieji kyla ir skirstosi?)
Tuzenbacho ir Irinos scena prieš dvikovą
Andrius Bialobžeskis ruošia stalą. Andrius su žmonos „tapkėm“. Balti baltiniai ir šalikas. Jis dengia staltiesę, dėlioja lėkštes, išvalo jas. Jis ruošia Tuzenbacho ir Irinos atsisveikinimo sceną. Kažkodėl vis lygina staltiesę. Paspjaudo stalą – nuvalo. Peiliai, šakutės – jo kišenėje...
Andrius, agresyviai: „Ir kada namuose bus ramu?..“
Ferapontas – Michailas Jevdokimovas – Andriui: „O žmona?“
Andrius nusišnypščia į staltiesę. „Žmona yra žmona...“
Tada iš karto Irinos ir Tuzenbacho scena.
Tuzenbachas prieš dvikovą ateina paskutinį kartą pavalgyti. Valgo, valgo... Irina žiūri pastėrusi. Jis baigia valgyti, išlaižo lėkštę, pastato ją statmenai ir paleidžia suktis, kaip vilkelį. Skubiu žingsniu išeina. Lėkštė sukasi, Irina žiūri, lėkštė krenta. Viskas nutyla. Irina žiūri į stalą su siaubu.
Veršinino atsisveikinimas
Auklė: „Pulkininkas nori atsisveikint“. „Sublogai, Olečka...“
Algis beldžia. Olia staigiai darosi mankietukus iš popieriaus. Kai Algis beldžia, Olia: „Minutėlę!“, kai susitvarko: „Prašau!“... Olia besitvarkydama prasiskelia galvą. „Mūsų sodas – kaip pereinamas kiemas...“ Jau pasirodžius Veršininui.
Veršininas išsitraukia muilo gabalus. Auklė paima gabaliuką, uosto... Algis pažeria muilo gabaliukus ant stalo. Jis eina prie Olios, ši traukiasi. Auklė išeina pakviesti Mašos.
Olia prisispaudžia prie Algio nugaros. Algis traukiasi kalbėdamas, Olia vis už jo. „Pripratau aš prie jūsų...“ Olia prisispaudžia prie Algio iš priekio ir uždeda jo rankas ant krūtinės. Bučiuoja rankas. Atšoka: „Ko ta Maša nesirodo?“ Algis: „Apie ką pafilosofuosim?“
Ima parodijuoti Mašos knarkimą, galvos sukiojimą...
Atėjusi Auklė uosto muilą. „Maskva...“ Algis: „Man metas.“
Įbėga Maša. Žiūri, kas čia dedasi. Ataka į Olgą. Bučinių ieškojimas, Algis sudrausmina Mašą. Algis nervingai rūko. Maša kosčioja. Maša artėja prie Algio. Algis pamiršo, kad dantyse cigaretė.
Maša paima cigaretę burna. Visi: „Maša!!!!!“ Įbėga Irina, Nataša, Kulyginas, Auklė. Visi prie jos. Maša purtosi, visi atsitraukia. „Maša, Maša...“, kaip aidai. Po to priartėja. Maša atiduoda pagarbą.
Algis atsisveikina: „Sudie.“
B. d.
