Kūryboje transformuojamos patirtys

Spektakliai pagal dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės kūrybą statomi Lietuvoje ir užsienyje. Jos pjesė „Raudoni batraiščiai“ laimėjo nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“, taip pat Baltijos dramaturgijos konkursą, pastatyti to paties pavadinimo spektakliai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (rež. Yana Ross, 2012) ir „Resad“ teatre Ispanijoje (rež. Romeo Urbano, 2016). Ji kūrė dramaturgiją spektakliams „Skaudžiausia“ (rež. Svetlana Dimcovič, Londono „Southwark Playhouse“ teatras, 2008), „Nematomi monstrai“ (rež. Vidas Bareikis, „No Theatre“, 2013), „Melancholijos bokštai“ (rež. Aira Naginevičiūtė, Šokio teatras „Airos“, 2016), „Saliutė“ (rež. Olivia Rose, Londono „Kings Place“ kultūros centras, 2016), „Žalgirės“ (rež. Bareikis, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2017), „Išrinktieji“ (rež. Monika Klimaitė, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2017) ir kt. 2019 m. kartu su kūrybine grupe pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už komiksų operą „Alfa“ (rež. Gintarė Minelgaitė).

 

Kas labiausiai įkvepia kurti? Iš kur ateina idėjos?

Idėjos – tai debesis, kuris susikaupia virš galvos ir dažniausiai yra nenuspėjamas. Dažnai net nenutuokiu, kuo tas debesis nustebins: lietumi, apsiniaukimu, pragiedrėjimu ar kitomis kūrybos meteorologijai pažįstamomis formomis. Tam tikrus kūrybinius orus galima sukelti susikaupimu, laukimu, nusiteikimu, domėjimusi aktualiomis temomis ar įsikvėpti iš tam tikrų žmonių. Smagu tą debesį pagainioti gamtoje, atsiskyrus, akims neatsitrenkiant į jokią artimą peizažo kliūtį.

 

Iš tiesų dažniausiai idėjos atkeliauja tada, kai apie jas net negalvoji.

 

Daugelis rašančiųjų susiduria su kūrybiniu bloku. Kaip elgiatės jam ištikus?

Kūrybinis blokas – labai vaizdingas posakis, iš karto primenantis sieną, kurią sunku peržengti ar pramušti, priklauso, iš ko ji padaryta: iš plytų, betono, metalo, medžio ar kitų medžiagų. Bet kuriuo atveju įprasčiausiai bandau ją apeiti, mažiau su ja kovodama, o tada sulaukiu ir mažiau pasipriešinimo iš išorės.

 

Taip pat kartais jaučiuosi ne patirianti kūrybinį bloką, o įkritusi į duobę. Duobėse, žinia, dažnai būna tamsu ir šalta. Be to, arba ten tūnodamas tik gilini duobę, arba bandai iš jos išsikapanoti. Geriausios kopėčios – meilė sau, gailestingumas, perfekcionizmo atidėjimas į šalį. Anksčiau, kai įkrisdavau į duobę, pykdavau ant savęs, nes netrukus prisistatydavo vidinis kritikas ir grūmodavo piršteliu, sakydamas, kad negalima būti silpnai, pasiduoti, juk spaudžia terminai ir apskritai – profesionalai į duobes nekrinta. Dabar leidžiu sau tiesiog visų pirma pripažinti, kad išgyvenu kūrybinę krizę, o tada jau iki galo išjausti tą čia ir dabar patiriamą būseną.

 

Juk kūrybiškumą galima įsivaizduoti ir kaip balioną – kartais jis pilnas, kartais pustuštis, kartais subliūškęs arba dar iš viso nepripūstas. Nebesitikiu, kad mano kūrybiškumo balionas bus visada pilnas. Svarbu, kad pati būčiau pilna – gyvenimo, patirčių, emocinio tikrumo. O kūryba niekur nedingsta, net kai leidžiame sau pailsėti ir nieko daug iš savęs nereikalaujame.

 

Savo kelią pradėjote kaip filologė, studijavote lietuvių filologiją ir suomių kalbą. Kas paskatino žengti į teatro ir dramaturgijos pasaulį?

Pati dramaturgija ir paskatino, tiksliau – jos poreikis. Jeigu dar konkrečiau – tai prieš dvidešimt metų organizuoti Nacionalinės dramaturgijos konkursai, įvairios dirbtuvės ir seminarai.

 

Tačiau jau mokykloje rašydavau trumpas pjeses kalėdiniams ar kitiems proginiams vaidinimams. Nesureikšminau to kaip ypatingo dalyko, jeigu reikėdavo, tai ir sukurpdavau kokį tekstuką, o paskui kartu su kitais moksleiviais jį režisuodavome ir vaidindavome.

 

Tačiau mano pirmosios teatro ir meno patirtys prasidėjo daug anksčiau. Močiutė dirbo bilietų kontroliere Šiaulių filharmonijoje ir Kultūros rūmuose, tad, žinoma, ir man ten teko nemokamai pasitrinti. Vėliau buvo net du vienu metu lankomi dramos būreliai, minėti mokyklos vaidinimai.

 

Apskritai pradėjau rašyti, kai išmokau abėcėlę, tik tikslios dramaturgijos pradžios datos jau nebeatseku.

 

Už spektaklio „Žalgirės“ dramaturgiją buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Pirminė pjesės mintis kilo iš asmeninių patirčių, kartu su merginų mėgėjų komanda žaidžiant krepšinį. Kiek Jūsų kūryboje asmeninių patirčių? Ar taip nutinka tik pavieniais atvejais?

Turbūt būtų naivu sakyti, kad rašydami visiškai neatspindime savęs. Nesutinku su tuo, kad autoriai būtų visiškai tapatinami su savo sukurtais personažais, tačiau tikiu, kad kažkoks asmenybės atspindys yra, ir net nebūtinai per veikėjus, bet ir per kitas menines priemones – pasirinktas temas, rašymo stilių, pasakojimo toną, žanrą, atmosferą.

 

Tragikomedija „Žalgirės“ parašyta dokumentiniu pagrindu ir pagrįsta nemaža dalimi biografinių krepšinio mėgėjų LGBT komandos „Gender Wrongs“ narių patirčių. Tiesiog tos patirtys transformuotos ir perleistos per kūrybinį filtrą. Pavyzdžiui, iš skirtingų asmenybių bruožų sukurta kuri nors viena pjesės veikėja ir pan.

 

Ši tragikomedija ir autobiografinė ta prasme, kad pati lankiau komandos „Gender Wrongs“ treniruotes, kartu rengėme tarptautinį LGBT krepšinio mėgėjų turnyrą Lietuvoje, keliavome žaisti krepšinio į turnyrą, kuris vyko ne Aliaskoje, kaip spektaklyje, bet Latvijoje. Taigi gyvenime kartais būna daug kas paprasčiau, tačiau nereiškia, kad nesvarbiau.

 

Naujausioje mano tragikomedijoje, kuri vadinasi „NT drama“, irgi nemažai autobiografiškumo. Joje aprašiau kapitalistinį absurdiškumą, bandant gauti paskolą iš banko ir įsigyjant nuosavą būstą.

 

Pandemijos akivaizdoje teatras privalėjo pasikeisti ir ieškoti naujų formatų. Taip drastiškai keičiantis teatrui, kaip keičiasi dramaturgija?

Man teatras pats smagiausias gyvas. Tad virtualios repeticijos, nors ir tinkamos idėjų generavimui bei minčių lietui, jau tampa sudėtingos, kai reikia išsibandyti parašytą tekstą veiksmu. Tiesą sakant, iš esmės ko nors naujo, išskyrus vieną režisierės Monikos Klimaitės ir Panevėžio teatro „Menas“ inicijuotą performansą specialiai virtualiai erdvei, per šį laikotarpį ir nekūriau.

 

Virtuali erdvė – visiškai atskira platforma, tad per pandemiją grįžau prie tokiu laikotarpiu man priimtinesnių formų: rengiu leidybai poezijos knygą, taip pat turiu kitų kūrybinių sumanymų ir laukiu geresnių laikų, kai parašytą tekstą galėsime iš karto išsibandyti scenoje.

 

Kaip manote, ar dramaturgijai Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio?

Manau, kad dėmesio dramaturgijai dažniausiai trūksta, nepaisant pavienių pagirtinų veiksnių, kuriuos norisi paminėti, įvertinant nuveiktą darbą dramaturgijos labui, – „Teatro žurnale“ spausdinamos dramaturgijos skilties, kartais vis dar išnyrančių nacionalinės dramaturgijos konkursų ar dirbtuvių, dramų skaitymui skirto festivalio „Dramokratija“.

 

Tačiau bendras požiūris į dramaturgiją šalies kontekste vis dar nėra pakankamai rimtas. Turiu omenyje, jog nėra savaime suprantama, kad nacionalinė dramaturgija – svarbi, kad kiekviename teatre etatą gali turėti ne tik aktoriai ir režisieriai, bet ir dramaturgai.

 

Probleminę situaciją atspindi ir tai, kad panaikinta dramaturgijos nominacija iš „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų. Manau, tai rodo nepagarbą tiek specialybei, tiek jai atstovaujantiems žmonėms.

 

Jūsų pjesė „Raudoni batraiščiai“ sulaukė didelės sėkmės, pateko į šimto geriausių Europos pjesių, parašytų 2012 m., sąrašą. Pagal ją statyti spektakliai Lietuvoje, Latvijoje ir Ispanijoje. Ar rašydama naują pjesę galvojate, kokiai auditorijai ji aktuali?

Rašydama pirmiausia galvoju, ką noriu pasakyti, kokią žinutę perduoti, apie ką paskatinti susimąstyti. Natūralu, kad tam tikros temos turi specifinę auditoriją, tačiau jeigu kūrinys sudomina, tada apie spektaklį sužino ir daug platesnis ratas žmonių, kaip nutiko „Žalgirių“ spektaklio atveju: jį pamatė labai daug ne tik teatru, bet ir krepšiniu besidominčių žmonių.

 

Rašydama pjesę „Raudoni batraiščiai“ pirmiausia galvojau apie po nacionalistinėmis idėjomis paslėptą neapykantą, kuria dažnai naudojasi politikai, skatindami mases už juos balsuoti. Ši didelė tema susitraukė į vienos šeimos – brolių Jono ir Juozo – istoriją. Rašydama šią tragikomediją prieš daugiau nei dešimt metų maniau, kad ji bus aktuali tik Lietuvos kontekste, kuriame nacionalizmas vis dar stipriai išreiškiamas rasizmu, homofobija, ksenofobija ir apskritai kitoniškumo nepriimančiomis formomis. Tačiau, deja, po įvairių globalinių reiškinių, didelės emigracijos bangos kai kuriose šalyse vėl aktyviai atgimsta nacionalsocialistinės vertybės, todėl pjesė tampa aktuali ir tokiose šalyse kaip Ispanija.

 

Rašydama dažnai iškeliu kažkokią problemą ir stengiuosi ją parodyti iš įvairių perspektyvų. Nuoširdžiai norėčiau, kad po dešimties metų tam tikros problemos nebūtų aktualios, tačiau istorija linkusi kartotis ir sukti ratus.

 

Ar turite savų kūrybinių ritualų? Kokią vietą jie užima Jūsų gyvenime?

Ritualus mėgstu, jie skirtingi ir priklauso nuo to, ką rašau, kokiu paros metu. Ryto puslapius, dienoraštines idėjas ar poeziją rašau į sąsiuvinį, mėgstu rašalinį parkerį. Jeigu jis dingsta, atrodo, lyg galvą būčiau pametusi, ne rašiklį. Man patinka popieriaus lapu besiliejančios rašalo eilutės, tada panyru į kitokią būseną.

 

Pjeses, scenarijus, ilgesnius prozos kūrinius mėgstu susiplanuoti, idėjas, skyrius, minčių žemėlapius ir struktūros schemas išsikabinti ant sienų, kad galėčiau matyti bendrą vaizdą ir lengviau suvokti visumą.

 

Mėgstu rašyti gryname ore, kai leidžia orai, todėl turiu, kaip juokaudama vadinu, mobilų biurą – tiesiog nuvažiuoju į įkvepiančią vietą ir rašau, kol leidžia laikas ir aplinkybės.

 

Ačiū už pokalbį.