Teatras
Su Eimuntu Nekrošiumi susipažinau 1973-iųjų rudenį, kai abu įstojome į GITIS’ą – Valstybinį A. Lunačarskio teatro meno institutą. Jis įstojo į režisūrą, aš – į teatrologiją. Pirmus keletą metų beveik nebendravome. Susidraugavom – visam gyvenimui – trečiame kurse.
Kai grįžome į Lietuvą, Eimis ėmėsi diplominio darbo Jaunimo teatre. Tai buvo Shelagh Delaney „Medaus skonis“ su Dalia Overaite ir Vladu Bagdonu. Susitikdavom kasdien po repeticijų, paprastai kibininėje prie Neries, Antakalnyje. Eimis tarsi pasitikrindavo savo režisūrinius sprendimus su manim, sugalvodavo naujų. Valgydavom kibinus, užsigerdami degtinėle. Paskui jis sėsdavo į troleibusą ir važiuodavo link miesto. Tik vėliau pasisakė, kad kurį laiką nakvodavo stotyje, paskui gavo kampą Jaunimo teatre, vėliau nuomojosi butą Žirgo gatvėj, visai netoli manęs. Padovanojau jam miegmaišį...
Daugybė metų, daugybė spektaklių, apie kuriuos kalbėdavom, kalbėdavom... Važiuodavom į oro uosto restoraną – ten būdavo žirnelių su majonezu, Eimis labai tą „patrovą“ mėgo. Buvo „Ivanovas“ ir „Duokiškis“ Kauno dramos teatre – paprastai paskutinę repeticijų savaitę nuvažiuodavau į Kauną, kur jis gyveno su žmona Nadežda. Dalyvaudavau repeticijose. Iš tų laikų repeticijų užrašų neliko – užsirašiau tik keletą Eimio pasakojimų apie mokslus Vilniuje ir Maskvoje.
Nuo 1984-ųjų penkerius metus gyvenau Suomijoje ir mūsų nuolatinis bendravimas praktiškai nutrūko. Jaunimo teatre Eimis sukūrė savo didžiuosius šedevrus: „Pirosmani, Pirosmani“, „Kvadratą“, „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“, „Dėdę Vanią“. Arthuro Millerio dėka pasaulis sužinojo apie some kind of genius (kažkokį genijų) iš Lietuvos ir pasipylė teatro gastrolės...
1989 metais, augindama dukrą namuose prie Helsinkio, netikėtai sulaukiau Eimio skambučio. „Ar nenorėtum būti Jaunimo teatro meno vadovė?“ – paklausė. Mečiau viską. Stvėriau pusantrų metų dukrytę ir grįžau Lietuvon...
Dveji sunkūs metai Jaunimo teatre. Eimis jau sirgo depresija ir visiškai neturėjo ūpo dirbti. Pradėdavo, mesdavo, vėl pradėdavo kažką naujo... Ilgai repetavo „Karmen“ ir nutraukė, repetavo „Karalių Lyrą“ – irgi nutraukė. Vargais negalais mano spiriamas pabaigė Gogolio „Nosį“.
O paskui aš tapau festivalio LIFE direktore ir pasikviečiau Eimį ateiti etatiniu režisieriumi. Išsinuomojome mažą repeticijų salytę Rusų dramos teatro palėpėje, mokėdavom algas aktoriams ir, savaime suprantama, Eimiui. Iš rėmėjų lėšų.
Šešeri metai LIFE – nuostabus, intensyvus laikas, trys nauji Eimio šedevrai. Prasidėjo kvietimai iš viso pasaulio... Eimis vėl aukštumoj. Deja, tuomet buvau taip užsiėmusi, kad neužsirašinėdavau mūsų pokalbių. Per stebuklą išliko tik kelių spektaklių fragmentiški užrašai – mano ar paties Eimio ranka rašyti.
Po 2000-ųjų, kai Eimis paliko LIFE, kai aš baigiau ten savo darbą, mudu dar kelis kartus dirbome kartu. Eimis buvo pakviestas į režisūros masterclass Venecijoje, Lione ir Berlyne. Buvau jo asistentė. Išliko tik venecijietiški užrašai. Ar buvo kitų užrašų, jau nebepamenu.
Skaitytojų dėmesiui – mūsų pokalbių, repeticijų ir masterclass užrašai, 60 puslapių iš 45 metus – su pertraukomis ir netgi susipykstant – trukusios mūsų draugystės. Rengdama šiuos užrašus praėjus metams po Eimio mirties, aš tarsi pratęsiau tą draugystę dar trims mėnesiams. Vėl mačiau jį rūkantį, vėl girdėjau jį kalbantį.
Užrašai parengti gavus Lietuvos kultūros fondo stipendiją.
***
1971 metai. Eimunto Nekrošiaus pasakojimas (užrašyta 1989 m.)
Bandžiau stoti į Kauno politechnikos institutą. Nepavyko: pritrūko balų. Atvažiavau į Vilnių, pas Danikę (Eimunto vyresnė sesuo – R. V.). Kur stot? Kad tik ne į armiją... Kažkas pasakė, kad yra papildomas priėmimas į Konservatoriją. Nuėjau ant durniaus. Nebuvau matęs jokio spektaklio, teatre nebuvau buvęs. Kaip įstot? Tarsi įmestum į ežerą meškerę su pliku kabliuku: o gal užkibs?
Reikėjo ką nors padeklamuot. Mokėjau iš mokyklos laikų Maironio „Trakų pilį“ ir kažkokį Žemaitės apsakymą. Perskaičiau. Va taip: bum bum bum.
Paprašė padainuot. Atsisakiau. Tada paprašė parodyt kokį etiudą. Kas tas etiudas? Paaiškino: ką dirbdavai, ką nors iš kaimo gyvenimo parodyk.
Pakėliau šieną su šakėm, užmečiau ant vežimo, rišau virvėm, kad laikytųsi. Paskui žiūriu sąraše – patekau į trečią turą. Tada pagavo azartas. Trečiame ture vėl tą patį skaičiau: „Trakų pilis“ ir Žemaitė, nieko daugiau nemokėjau. Kitą dieną matau, ką priėmė, – trys pavardės: Petkevičius, Storyk ir aš.
Grįžau namo, į Šiluvą, – nė kaip pasakyt. Kas įstojo į KPI, kas eina į armiją, o čia – aktorius. Tėvams tas pats. Sakau: įstojau, nereiks į armiją. Jie: ir gerai. Net kaimynams, klasės draugams...
Rugsėjį atvažiavau į Vilnių. Bendrabuty kambary gal dvylika guli. Večerskis jau Storyk apsikabinęs. Braziulis apie Joną Meką pasakoja. Jie visi viską žino apie teatrą, o aš...
Paskui nuėjo visa Konservatorija ant Bekešo kalno. Nu ir orgija buvo... Arbačiauskaitė ant žolės guli, su kažkuo bučiuojasi. Braziulis apie Seneką... apie Jurašą, Ragauskaitę... Aš sėdžiu, „rašalą“ su jais geriu, ir baisu man, kur patekau... Norėjau lėkti lauk iš tos Konservatorijos.
Nuo mokyklos laikų su tokia Stase draugavau. Ji į vokiečių kalbą įstojo. Tai mes tik platoniškai bendraudavom, tik į akis viens kitam žiūrėjom...
Lietuvių kalba man blogiau sekėsi mokykloj. Kas ten kreips dėmesį, jei tikslieji gerai sekasi...
Iš dėstytojų man Čibiras įspūdį darė. Greit perpratau jo reikalavimus, įdomu pasidarė. Sakydavo: žiūrėkit į laiptų turėklus, kokie nubrūžinti, gatvėj žmonių langus stebėkit... Etiudus labai greit sugalvodavau, po penkių mėnesių – dar ir kitiems kursiokams... Aktorystė turbūt gerai sekėsi.
O kiti dalykai ne. Vaitkevičiūtė su scenos kalba tai pjaute pjovė mane... Girdzijauskienė marksizmą ar ką ten dėstė, net dabar nupurto... Ir Jukova: teatro istorija. Būdavo, stengiuos, einu į biblioteką. Skaitau rusiškai pjesę... Agamemnoną kokį... O rusiškai tai tik skiemenimis galiu skaityt. Net siužeto nesuprantu. Ateinu atsiskaityt, sakau, ką prisimenu. „Nu, on pošol...“ Jinai: „Nu čto, plocho...“
Algis Latėnas kaip aktorius skyrėsi iš kitų. Dar Storyk, Kazlauskaitė. Kostas Smoriginas – ne. Komjaunime aktyviai reiškėsi. Overaitei sunkiai ėjosi, vis tokius egzaltuotus etiudus darydavo...
Su tokiu Gribačiausku bendravau daugiausia, su kitais – ne. Kiti apie teatrą jau viską žinojo. O jį išmetė paskui. Etiudus tokius juodus darydavo – apie mirtį... Ateina giltinė, balta paklode apsigaubusi. Ir visus tik čiaukšt, čiaukšt dalgiu. Ir mes visi krisdavom pakirsti...
1975–1979 metai. Studijos Maskvoje (užrašyta apie 1980 m.)
Po trijų kursų Konservatorijoje su 60 rublių kišenėj atvažiavau stoti į GITIS’ą, į Maskvą. Bendrabučio negavau. Nuėjau į stojamuosius, ten pradžioj buvo toks „predvaritelnoje sobesedovanije“, tokia Valentina Grigorjevna su stojančiais kalbėjo. Ji man pasakė: pas mane nereikia, tegu meistras pažiūri. „Master“, t.y. pats Gončiarovas, kuris aktorių-režisierių kursą rinko.
Nakvodavau Rygos stoty, „Rižskij vokzal“. Pasėdi ant suoliuko, tada milicininkas patikrina dokumentus, vėl pasėdi, pasnaudi... Ryte tualete nusiprausi – ir į egzaminą.
Klausinėjo ten kažko: „sverchzadačia, mirovozzrenije, obraznoje videnije“. Aš rusiškai beveik nemokėjau, o kur tau čia dar tokie žodžiai... Reikia įstot, kaipgi kitaip grįžt pas tėvus, gėda... Visas kūnas, dvasia organizuota: turiu įstot. Labiau reikia nei tada į Konservatoriją. Antrame ture mūsų gal šešiasdešimt. Aš jauniausias.
Režisūrinę eksplikaciją reikėjo parašyti. Kiti gal po 90 puslapių prirašė. Aš pasiėmiau „Hirosima, mano meile“. Šešis puslapius parašiau ant durniaus. Į trečią turą mūsų pateko dvidešimt. Valentina Grigorjevna priėjo prie manęs koridoriuj ir sako: „Ne volnuisia, postupiš.“ Ji ten sėdėjo su komisija, matyt, visus, kas pasirodydavo, aptardavo. Tai žinojo, kas pateks, o kas ne.
Naktį po įstojimo – balius... Baliavojom per naktį, paskui visi ant aikštės sugulėm. Atvažiavo milicija. Pasakėm, ką švenčiam. Paliko ramybėj... Rusų geras požiūris. Ir „Pribaltika“ jiems tada darė įspūdį.
Grįžau pas tėvus. Jie patenkinti, kad įstojau. Nuėjau į statybas pas tėvą dirbt per vasarą, kad Maskvai užsidirbčiau. Užsidirbau 200 rublių. Ir staiga – telegrama, kad reikia anksčiau atvažiuot, – bendrabutį tvarkysim, Trifonovskaja 45 b.
Atvažiavau. Bendrabuty kas vakarą – baliai. „Rkaciteli“, „Aligote“ kainavo rublis dvidešimt, „Gamza“, du litrai, – trys rubliai. Buvo tarptautinis kursas mūsų: iš Siera Leonės, Kubos, Lenkijos. Durniuodavom: pakorėm ant šakos iškamšą, rytą bobos eina į parduotuvę, ir panika: „Petia povesilsia.“ Rytą alasas: mus paskundė GITIS’o partsekretoriui, tas – prorektoriui ir iki Gončiarovo atėjo...
Specialybė – režisūra – man labai lengvai sekėsi. Konservatorijoj reikalavimai buvo žymiai griežtesni. Gončiarovas mane mėgo. „Etot vaš pribalt“, – taip vadino.
(Eimunto etiudas pirmame režisūros kurse vadinosi „Žodžio gimimas“. Dvi beždžionės, kurias vaidino Eimis ir jo bendrakursis Jurijus Zaicevas, žaidžia. Kalbasi savaip, beždžionių kalba, ūbaudamos ir lodamos. Žaidžia pagaliu. Ilgainiui beždžionė-Eimis suvokia, kad lazda gali būti ne tik žaislas, bet ir ginklas. Žaidimas virsta kova, ir Eimio beždžionė galiausiai smogia savo žaidimų draugei. Toji staugia iš skausmo, staugia, kol staugimas tampa artikuliuotu žodžiu „bolit“ – skauda. Iš skausmo ir pažeminimo beždžionė prabyla žmogaus balsu. – R. V.)
Netrukus saugumas prisistatė. Jonas Valuckas jo pavardė buvo. Įmetė raštelį į mano pašto dėžutę bendrabuty: „Norėčiau susitikti, pakalbėti.“ Toks Jonas Valuckas Konservatorijoj mokėsi. Galvojau, šitas. Sutarėm prie instituto tą ir tą valandą.
Prieina kitas, nepažįstamas: „Neišsigąskit, aš iš Valstybės saugumo komiteto.“ Toks apie keturiasdešimt metų, sausas. Antipatiškas. Man pakirto kojas... Nu, dabar bus, galvoju. Kažką pasilenkęs paspaudė po kėde. Matyt, įrašinėjo. Daug apie mane žinojo, apie seserį, apie tėvus.
Siūlė dirbti su jais. Sakė, išvažiuosi į užsienį, į turistines keliones. Reikėjo rinkti informaciją kurse. Sakė, paremsim materialiai. Pasakiau, kad pagalvosiu. Liepė niekam nesakyt apie susitikimą. Parėjęs į bendrabutį pasakiau Vitalikui Moskalenkai. Vakare prisigėriau.
Valuckas vis ateidavo į bendrabutį. Bendrabutyje irgi buvo spec. kambarys tokiems susitikimams, vadinamas komendanto kambariu. Aš lioviausi vaikščiojęs, nebereagavau į raštelius ir netrukus pabėgau į butą. Kad nesurastų manęs, nuomojausi butą, ir adreso nieks nežinojo. Metus jis mane tąsė.
Vieną dieną skambina į duris. Nuojauta sako: nereikia leisti. Pažiūriu pro langą: jis. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Po to nutilo, nebeieškojo manęs. Pagalvojau: ko gero, kažkas kitas iš mūsų, GITIS’o lietuvių, jam įkliuvo. Pradėjau atsargiau šnekėt.
Kai grįžau į Lietuvą, kažkas pasakė, kad tas Valuckas autokatastrofoj žuvo ar panašiai...
***
1990–1991 metai. Neįvykę projektai Jaunimo teatre
Prosper Mérimée. „Karmen“
Karmen – Asta Baukutė, Chosė – Kostas Smoriginas
(Vienintelis išlikęs fragmentas mano užrašuose – R. V.)
Eimuntas Nekrošius: Visa Karmen istorija vyks restorano virtuvėje. Tarp šaldytuvų, plytų. Mėsos kalnų...
Viskas prasidės, kai naktinis sargas pavogs kiaušinį, išsikeps ir suvalgys... Dar prietemoj, paryčiui...
Karmen – tai tos mergaitės, pagalbinės darbininkės, vardas. Gal ją vadins Karmen dėl raudono sijono, nežinau... Bet tas sijonas tai ilgės, tai trumpės, ir visi virtuvės vyrai bus įelektrinti...
Chosė? Tas tik sekioja Karmen iš paskos. Chosė bus nebylys.
...Virtuvė bus pilna darbų, daiktų. Žinai, kaip amerikoniškose reklamose jie gamina maistą: virtuoziškai, svogūnus pjausto – čik čik, mėsą riekia... Ir čia taip, tik su menamais daiktais.
...Diena virtuvėje baigsis, ir pati Karmen istorija vyks naktį, restoranui ištuštėjus... Kodėl jie lieka nakčiai, kodėl neina namo? Dar nesugalvojau... Kad gimimo diena? Per daug banalu. Bet čia man nedaug liko sugalvoti...
...O paskui jinai šoks ant įkaitusios plytos. Kažkoks niekšas bus tyčia tą plytą įjungęs, o ji iš išdidumo nenorės išsiduoti, ir šoks, kol nudegs jos kojų oda... Tada ją nužudys ir įkiš į šaldytuvą.
...Paryčiui vėl ateis sargas. Pristatys žiurkėms spąstų. Ir tamsoj išgirsim, kaip tie spąstai tik čiaukšt, čiaukšt, čiaukšt... Ir viskas.
William Shakespeare. „Karalius Lyras“
Lyras – Vladas Bagdonas, seserys – Dalia Overaitė, Violeta Podolskaitė, Ingeborga Dapkūnaitė
(Eimunto Nekrošiaus asmeniniai užrašai)
1990 m. rugpjūčio 30 d., II repeticija
Juokdarys. Kas jis? Jei jis priklauso tik Lyrui – neįdomu. Jis reikalingas visiems. Senesnis už Lyrą. Kodėl jį tampo, gelbėja pirmiausia?
Raktas – maistas. Jis kramto. Jei tai būtų juodoji komedija – būtų paprasta. Visi neturi dantų, tik jis. Bet čia galima to (tos idėjos) palikti tik 30 procentų. Pavyzdžiui, maisto kramtymas kūdikiams. Čia tik pirmutinė sąlyga. Vėliau ją reiks apauginti mėsa.
Šitam dvare jis unikalus, vienintelis. Todėl dėl jo visi plėšosi. Gal jo neima nuodai, epidemijos. Gal per jį net gyvulius tikrina. Savotiškas gyvybės lakmusas. Dvarai dega, pinigai dingsta – jis svarbiausias. Net kai turtas dalijamas, jis – didžiausias turtas. Jį bando pavogti vienas iš kito.
Pas Šekspyrą viduryje pjesės jis dingsta. Čia to nereikėtų. Gal jis turėtų tarnauti kaip išrišimas?
Lyras. Amžinas padegėlis. Jis ir dalybas pradeda tik todėl, kad jam atsibodo tie amžini degimai. Per dalybas hipertrofuosim. Dalina tai, kas po gaisro liko. Kokliai, apdegę rakandai, smulkmenos. Lyras sau pasilieka svarbiausia – Juokdarį.
Ar palikti tai kaip išeities tašką?
Edmundas – Edgaras. Edmundo noras atsikratyti broliu – tai ne garbės ir turto troškulys. Senais keliais vaikščioti neapsimoka.
Edgaras turi ydą, iškrypimą. Edmundui tai šlykštu. Reikia atrasti iškrypimo formą. Gal erekcijos sutrikimas? Bet čia turi būti skoninga. Neduok Dieve, prašauti pro šalį. Grius viskas.
Edmundas – truputį kuilys reproduktorius. Velniai žino, kiek jo vaikų. Kadangi Regana ir Gonerilė amžinai gimdo – aišku, nuo ko. Bet vaikai gimsta negyvi. Tas amžinas vaikų pakasinėjimas: kaip šuniukų.
Jis truputį primityvus. Net nejaučia aistros. Tiesiog dirba darbą už tam tikrą užmokestį. Užmokestis – tai, ko jam trūksta. Tačiau kitam – tai dėmesio nevertas menkniekis. Bet Edmundui tai duoda užtikrintumą.
Rugsėjo 1 d., III repeticija
Trys broliai. Lyras. Glosteris. Kentas. Trilitrinis stiklainis. Iš dešimties į jį ranką gali įkišti tik vienas. Ir tai jau duoda privalumą prieš kitus.
Po „atodūsių simfonijos“ pasirodo Lyras. Kentas ir Glosteris jau yra. Kaip turime suprasti, kad dega jau kažkelintą kartą? Ir kad tas kažkelintas nulemia Lyro sprendimą – daugiau neatstatinėsiu. Tepasiunta.
Aišku, čia yra labai maksimalios aplinkybės. Ir norime vaidinti maksimaliai. Bet mes čia turim užtraukt rankinį stabdį, ir labai tiksliai išsidėliot. Scenos labai emocionalus grūdas, bet jį stabdant galima iššaukti dar didesnį emocingumą.
Gonerilė: „Jauniausia iš visų, kalbėk pirmoji...“
Visi esantys scenoje puola apmatuoti duodamą plotą. Palieka Lyro ir Kordelijos tylos zonas. Ir tik kai jie grįžta, prasideda padėkos žodžiai. Ir padėka didžiulė, galima net kojas bučiuot. Nes jei apmatavimas agresyvus ir duoda minuso ženklą, tai padėka – pliusas.
Padėkos, žinoma, nuoširdžios, bet gobšumo momentas išlieka.
Reganai dar bematuojant prasideda Lyro ir Kordelijos scena.
Po dalybų svarbiausias tampa senas Juokdarys. Nes tik jis gali užtvirtinti dalybų rezultatą (čia dar nepradirbta iki galo). Pavyzdžiui, pavadinkim, tai žemės sertifikatas. Įnešamas indas su kažkuo ir visi bando įkišti ranką, bet negali. Tik Kordelija, kuri atsisako, ir Juokdarys.
Maža anomalija, kuri suteikia neginčijamą privalumą.
Kentas. Kai eina matavimas, prasideda pirmoji Kento giesmė. Jo užuovėja – tai jo balnas. Jis dainuojantis – akustikas tarp beklausių.
Net kai Kentą kaustys (gal galvą į varstotą), jis ne rėks, bet dainuos. Bel canto. Vienintelis mėlynakis tarp rudaakių. Nuo to šviesumas, bet ir kraupi vienatvė. Jis kritinėje situacijoje. Jei Glosteris lenda į urvą, tai Kentas kyla į dangų.
Seserys. Ekspozicija: labai tiksli kiekvienos sesers reakcija į gaisravietę. Ką tai reiškia kiekvienai iš jų. Platus akordas, trečią spektaklio minutę. Personažo charakteristikos atskleidimas. Pavadinkim tą pirmąją mobilią sceną „atodūsių simfonija“.
Kordelija: „Atėjo laisvė“. Užvirė darbas, veikla. Tai pavojinga vieta. Neturėtų būti džiugesio. Seserų ieškojimas. Kur? Akustiškai gan drastiškas.
Materialinė pusė. Ką paimti iš pelenų? Ką atrasti? Gal balnakilpės. Jos charakterizuoja.
Akustinė maksimali erdvė. Gonerilė sunkiai eina. Tada Kordelija ją atneša.
Gonerilė: „Nevilties įniršis“. Jai dar liko sveikas protas. Tai ir jį nužudyti. Juda sunkiai – ir staigi iškrova, koncentruota, netikėta.
Regana. Irgi šliaužia. Pasidarė bloga, prasidėjo sąrėmiai. (Skonis) Tai, kas aplink – tarsi apglėbta miglos. Regana žvilgsniu prašo Kordelijos pagalbos, ši iš pasimetimo pradeda šypsotis. Toliau „atodūsių simfonija“.
Rugsėjo 2 d., IV repeticija
Kentas – Glosteris. Tai Lyro broliai. (Išeities taškas – trys broliai, trys dukros, du sūnūs. Vėl šeima – tačiau tai kraujomaiša). Sceniškai gal tai išreikšti trimis vienodomis kepurėmis, kurių jie niekad nenusiima, gal tik Lyras. Elgesio, manierų panašumas.
Apie ką spektaklis? Gal apie tai, kad mes matom paskutinį šeimos albumo puslapį? Tam tikros teritorijos gyventojų finišas.
Po gaisrų, likučiuose Glosteris bus pririštas prie varstoto. Pilnas staliaus rinkinys. Ką veikia? Gal daro karstelius gimstantiems vaikams?
Glosterio tragedija ne mažesnė nei Lyro. Galima sakyti, kad spektaklyje beveik nėra pagrindinių vaidmenų. Kiekvienas turi savo skausmo kuprą.
Lyras gal net silpniausias iš trijų brolių. Amžinai verkšlena. Kentas, pavyzdžiui, iš viso nesiskundžia.
Ko Glosteris įnikęs į darbą? Kad tik nematytų, negirdėtų, kas darosi aplink. Iš to ir eina įnirtingas darbas. Kaltė dėl abiejų sūnų anomalijų. Užsidaryti savyje, visą laiką tik puse lūpų.
Kentas pagal charakterį arčiau Glosterio. Bet vienintelis turbūt, kuris gali išsikraut.
Rugsėjo 3 d., V repeticija
Lyras ir Juokdarys. „Tavo dūmai, Tėviške, nekartūs“...
„Širdis dešinėj, ir pabandyk įrodyti, kad ji kairėj“. Kento ir Lyro konfliktas.
Lyro ir Kento scena turėtų atrodyti taip, kad jei aš žiūrėčiau ją per televizorių su išjungtu garsu, tai būčiau tvirtai įsitikinęs, kad kalba eina apie širdį, – kurioj ji pusėj...
Čia nesuprasi, ar tai anomalija, ar vaidyba, ar būdas kitus palaužti savai valiai – turbūt visko po truputį.
***
Valstybinis Jaunimo teatras, 1991 m. rugsėjo 27 d.
Meno vadovė Rūta Vanagaitė palieka Jaunimo teatrą. Paskutinis susitikimas su teatro darbuotojais.
Kalba režisierius Eimuntas Nekrošius: Nu tai labas. Man labai gaila, kad išeina Rūta. Įkalbinėjau ją pasilikti, nors 0,25 etato, paskui 0,14, bet ji nesutinka. Pavydžiu, nes ji turi kur eiti, o aš taip labai ir neturiu. Todėl esu priverstas čia pasilikti, nežinau, kiek ilgai. Gal visai trumpai, gal kiek ilgiau.
Tos kalbos dėl Danijos. (Teatras turėjo vykti į gastroles Danijoje – R. V.) Aš ją nuėmiau, nes nenoriu atsidurti tokioj padėty, kaip buvau šantažuojamas Šveicarijoje. (Tuomet spektaklis „Nosis“ negalėjo būti pradėtas, kol nebuvo įvykdytas Remigijaus Vilkaičio reikalavimas ir Nekrošius nepažadėjo jam didesnio honoraro – R. V.)
Ir visos kitos mūsų kelionės pakimba: dvi Vokietijos, Suomija, Australija.
Ir Maskvoj, ir kitur Kostas šneka, kad nežinia, kas iš tikrųjų statė spektaklius, – gal Smoriginas, gal Nekrošius. Man tikrai nei šilta, nei šalta, bet gal geriau būtų baigti? Kaip sako, „daže v genii eta kaplia zlodeistva preobladajet“...
Tiesa, dėl Vlado (Bagdono – R. V.). Prisiklausiau visų šnekų, kaip jis terorizuojamas, kad išėjo iš etato. Noriu pasakyti: po metų mes visi dirbsim pagal sutartis. Jis pirmas tą padarė, ką po metų reiks padaryt visiems.
B. d.
