Teatras
Lauryna Liepaitė kūrė scenografiją spektakliams „Atžalynas“ (rež. Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2013), „Girti“ (rež. Loreta Vaskova, Klaipėdos dramos teatras, 2014), Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektakliams „Kelionė namo“ (rež. Vidas Bareikis, 2013), „Žaidimas baigtas“ (idėjos autoriai Liepaitė, Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, 2016) bei „Su(si)tikimas“ (2018), kurį ir režisavo. 2021 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už spektaklių „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2020) ir „Batsiuviai“ (rež. A. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2020) scenografiją.
Su kokiomis medžiagomis, objektais Jums labiausiai patinka dirbti?
Kurdama spektaklį esu linkusi nesirinkti. Man įdomu viskas. Labai daug dalykų priklauso nuo dramaturgijos, su kuria dirbu. Ji padiktuoja medžiagas ir sprendimus, kurie dažniausiai būna ganėtinai skirtingi. Jeigu sudedi visus savo darbus vieną prie kito, pamatai labai plačią savo galimybių ir sprendimų amplitudę.
Didelė ar maža spektaklio erdvė teikia daugiausia iššūkių?
Man atrodo, kiekviena turi savų sunkumų. Turbūt net ne erdvės dydis viską lemia, o daugybė kitų dalykų. Vienas tokių – dekoracijos sudėtingumas, dažnai galintis tapti nemenku išbandymu techniniam spektaklio personalui. Daugybė techniškai sudėtingų spektaklių neįvyktų be šių žmonių. Tad scenos erdvės dydžio neįvardinčiau kaip didelio sunkumo. Spektaklio kūrimo pradžioje atsiranda objektai, tos „žaidimo taisyklės“, kurių reikia paisyti, ir tada jau nebeturi reikšmės, ar salė kamerinė, ar labai didelė.
Kokiam spektakliui kuriant scenografiją teko imtis intuityvių, išradingų sprendimų paskutinę akimirką? Ar iš viso tokių buvo?
Nebuvo, nes paskutinės akimirkos prabangą vis dėlto, bet dažniausiai labai retai, turi režisierius. Paskutinės minutės, intuityvių sprendimų scenografijoje dažniausiai nebūna, nes tai per daug didelis objektas. Dekoracija sukuriama ir pradedama gaminti kartais dar net neįpusėjus pirmajam spektaklio repeticijų etapui. Todėl esminiai, viską ardantys pakeitimai spektaklio kūrimo pabaigoje įprastai neįmanomi. Tačiau per procesą neretai vyksta daliniai pakeitimai, kai suvoki, kad objektas yra perteklinis ar trukdo bendram veiksmui. Būna ir taip, kad papildai kokiais mažyčiais daiktais. Bet toks esminis skirtumas, kad turėjai vieną dalyką ir staiga gali jį pakeisti kitu, scenografijai nebūdingas.
Lietuvoje scenografų ir studijose, ir teatruose ne per daugiausia. Ar sunku Jūsų profesijoje „prasimušti“? Ar patiriate profesinį spaudimą?
„Prasimušti“ – terminas, apie kurį niekada negalvoju, nes tai, kaip dėliojasi mano pačios kūrybinis kelias, veikiau galima apibrėžti kažkokiu sėkmės elementu. Viskas susiklostė tarsi netyčia ir kartu labai sėkmingai. Kai tik baigi studijas, tu tarsi dar labai nori mokytis. Aš susidūriau su žmonėmis, kurie tuo metu tapo mano mokytojais. Jie buvo meistrai, daug ilgiau už mane esantys teatre. Turėjau galimybę pasiimti iš jų, ko man trūko, kam dar jutau alkį. Vėliau ateina etapas, kai jau nori kurti pats, pradėti ieškoti, kas esi. Tada aplink atsiranda žmonių, su kuriais norisi tuo keliu eiti kartu. Bendradarbiaujant pamažu kyla suvokimas, kad jau trisdešimt treji, o jūs vis dar tituluojami kaip jauni kūrėjai ir dar tik pradedate. Staiga supranti, jog tam, kad pradėtum, reikėjo įveikti tam tikrą kelio galą. Su šiais kartu kuriančiais žmonėmis viskas paprasčiau. Jie dažniausiai yra tavo kartos, kartu jūs išgyvenę daug panašių dalykų, susišnekate net nekalbėdami garsiai arba sprendimus dėl spektaklio priimate daug lengviau. Mes visi kartu augame, o kas iš to išaugs? Dar turbūt neaišku.
Prieš keletą savaičių laimėjote „Auksinį scenos kryžių“. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Profesiniu požiūriu tai milžiniškas įvertinimas, be galo džiugu, kad tave mato. Turint omeny, kad visi menininkai turi bent kruopelytę egocentrizmo, ir šis apdovanojimas tampa galvos paglostymu, po kurio jautiesi stovintis teisingose vėžėse. Supranti, kad eini tinkama linkme. Man atrodo, didžiausias džiaugsmas aplanko, kai sužinai, kad esi nominuotas, supranti, kad tave pamatė. Visa tai baigiasi, kai tau ant kaklo kabinamas kryžius. Tai vieno etapo pabaiga, po jo prasideda kitas.
Ar pasitaiko nesutarimų su režisieriais? Ar jie konkrečiai nurodo, ko tikisi, ar leidžia Jums pasireikšti?
Konfliktų nėra buvę. Man pasisekė, nes esminių nesutarimų su režisieriais, kad įsikibtume vienas kitam į atlapus ir kažko nenuspręstume, nesu turėjusi. Teatras yra komandinis procesas ir šitoje erdvėje „aš“, „mano“, kaip ir apdovanojimų temoje, nepasitaiko. Nors apdovanojimą gauni kaip scenografas, jis tiek pat priklauso ir daugeliui kitų žmonių, nes mes visi vieni kitiems darome įtaką, vykstant procesui einame į kompromisus ir panašiai. Nepavadinčiau to konfliktais.
Ar man atrištos rankos daryti, ką noriu? Turbūt taip. Bet per kūrybinį procesą vis vien vyksta nuolatinis pokalbis. Be galo daug bendraujame iki tol, kol atsiranda dekoracija. Scenografas itin glaudžiai bendradarbiauja su režisieriumi, kompozitoriumi ir visa kita spektaklio kūrybine komanda.
Kokie didžiausi išmėginimai pasikartoja, kuriant scenografiją skirtingiems spektakliams?
Tarp spektaklio pradžios ir pabaigos išgyvenu baigtinį etapą, po kurio laukiu, kada viskas vėl prasidės. Turbūt tai ir yra didžiausias iššūkis – po kiekvieno spektaklio stojanti pauzė, kai atrodo, kad daugiau nebekursiu. Ne dėl to, kad nesugalvočiau naujų sceninių sprendimų ar nemėgčiau teatro. Tikriausiai tas jausmas atsiranda, nes tiek daug atiduodi vienam spektakliui, kad vėliau pavargsti pats nuo savęs ir atrodo, jog daugiau jau niekaip. Bet praeina laikas, ir pradedi iš naujo.
Kaip Jums sekėsi vienu metu kurti scenografiją dviem režisieriaus Antano Obcarsko spektakliams – „Alisai“ LNDT ir „Batsiuviams“ NKDT?
Tik baigę „Alisą“ su Antanu važiavome į Kauną ir ten susikaupėme ties „Batsiuviais“. Tokiam spektaklių persidengimui didelę įtaką padarė pandeminė situacija, nes viskas kabėjo ore, nebuvo aišku, kaip čia bus. Teko abu spektaklius statyti paraleliai. Išskyrus šį atvejį, man daugiau neteko dirbti su dviem skirtingais teatrais vienu metu. Aš linkusi imtis vieno darbo ir tik jį baigusi pereiti prie kito. Toks blaškymasis labai vargina daugeliu prasmių: profesine, laiko planavimo, idėjine. Galiausiai vis vien kažkuris spektaklis nukenčia. Ypač kai dirba skirtingi režisieriai.
Dėl pandeminės situacijos daugėja online spektaklių, teatrą ima keisti kinas. Scenografui juk reikia scenos, kurios šiais laikais nebelieka. Tad ar kuriate teatrui per karantiną?
Tiesa, dabar visi dirba į „stalčių“, su ore pakibusiais žodžiais „gal“ ir „kada nors“. Mes su Antanu dirbame prie dviejų naujų spektaklių, kurie pasirodys vienas po kito. Nuo pandeminės situacijos iki šiol sugebėjome visai gerai išsisukti. „Alisa“ buvo parodyta, kai dar truputį leido ir nebuvo visko uždraudę. „Batsiuviai“, deja, jau buvo pristatyti per karantiną, transliuojami be žiūrovų. Apėmė labai keistas jausmas: per spektaklį salėje sėdėjome trise. Be „Batsiuvių“ transliacijos, su online teatru man daugiau neteko susidurti. „Alisa“ taip pat buvo transliuojama, bet spektaklis vyko ir gyvai. Šiuo metu labai intensyviai repetuojame trise – tai saugu ir ramu. Tačiau tikimės, kad vėliau dabartinius darbus galėsime parodyti žiūrovams, nors jų būtų ir tik dvidešimt.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Manau, kad įkvėpimas išvis neegzistuoja, nes kūrybinis darbas yra toks pat darbas kaip ir visi kiti. Tas įkvėpimo momentas labai sunkiai apibrėžiamas. Bet jeigu vis dėlto reikėtų į šį klausimą atsakyti, manyčiau, kad mane įkvepia gyvenimas su visomis buitinėmis situacijomis. Įkvepia kasdienis mūsų gyvenimas, jo paprastumas. Ypač esant pandemijai paaiškėjo, kaip mums trūksta žmonių. Tapo aišku, kad visas gyvenimas susideda iš žmonių, pokalbių su jais, patirčių. Negali kurti be žmonių. Teatras negali būti be žiūrovų. Taigi didžiausias įkvėpimas yra žmogaus gyvenimas, iš jo mene atsiranda viskas. O gyventi mes dabar visi labai norime.
Ačiū už pokalbį.
