Nereikia rašyti tik tam, kad rašytum

Teatro ir kino dramaturgė Teklė Kavtaradzė sukūrė dramaturgiją tokiems spektakliams kaip „Apie baimes“ (rež. Olga Lapina, Jaunimo teatras, 2017), „Pinokis“ (rež. Šarūnas Datenis, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2018), „Kaime nėra WI-FI“ (rež. Datenis, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2019), „Sapnavau sapnavau“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Jaunimo teatras, 2019), „Ledynai“ (rež. Gudmonaitė, Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020) ir kt. Jos pirmoji pjesė „Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ laimėjo šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ konkursą, antrąją jos pjesę „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2014 m. režisavo Tadas Montrimas. Ji taip pat parašė scenarijus filmams „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius, 2016), „Motinos diena“ (rež. Kamilė Milašiūtė, 2017), Kaukazas (rež. Laurynas Bareiša, 2018) ir kt.

Kaip Tavo gyvenime atsirado rašymas? Kas pastūmėjo?

Rašymas atsirado savaime. Pradžia buvo šeimoje: daug ir garsiai skaitydavome, paskui buvo paaugliškos knygos, kurias ėmiau mėgdžioti. Išsiugdė malonumas skaityti ir natūraliai kilo noras bandyti rašyti. Pirmas kūrinys buvo dešimties puslapių knyga „Timas stovykloje“, jos personažų vardai buvo Benas, Rebeka ir Timas. Tai meilės istorija stovykloje. Turėjau vidinį norą rašyti. Jau nuo pradžių jaučiau šeimos palaikymą, skatinimą. Proza buvo pradžia, vėliau atėjo poezija, o dramaturgija atsirado jau studijuojant.

Kodėl pasukai į dramaturgiją ir ėmei rašyti scenarijus?

Viskas vyko atsitiktinai. Kai baigiau mokyklą, pirmą kartą buvo renkamas kursas į kino dramaturgijos specialybę, kurios iki tol Lietuvoje nebuvo. Iki stojimų lankiau „Skalvijos“ kino mokyklą ir truputį žinojau, kas yra scenarijus, bet man nebuvo aišku, kad tai mano kryptis, kuria noriu eiti. Stojau ten, nes į programą tilpo kinas ir literatūra, vėliau atsirado ir teatras. Tuo metu net nežinojau, ką kito rinktis. Studijas mesti norėjau po kiekvienos sesijos, lengva nebuvo, bet po truputį viskas keitėsi, ypač atsiradus teatrui, pirmam ,,Versmės“ konkursui, bendradarbiavimui su režisieriais. Ėmė didėti dramaturgų paklausa, nes iš pradžių nebuvo aišku, kokia ta dramaturgo profesija, tik vėliau režisieriai suprato, kad gali su mumis dirbti.

Teatro ar kino erdvė artimesnė skleistis Tavo kūrybai?

Tai priklauso nuo etapų: prieš kelis mėnesius būčiau sakiusi, kad teatras yra aistra, o kine daugiau teorijos, amato ir tikslesnės formos. Teatre daugiau vietos „nesąmonėms“ daryti, aišku, turi žinoti tą pačią teoriją, bet ten daugiau erdvės. Po ilgesnės pertraukos vėl „kaifuoju“ nuo scenarijų rašymo. Arčiausiai širdies – teatras, bet be kino jau irgi nebeįsivaizduoju savo profesinio ir kūrybinio gyvenimo.

Tavo darbuose dialogai rutulioja situaciją taip, jog, atrodo, reikalauji, kad būtų paminimos visos svarbios aplinkybės ir žmonių reakcijos. Kas Tau svarbu – tikslumas, švara ar vis dėlto palaikyti mistiką?

Niekada apie tai nepagalvojau. Tikslumas man svarbus tiesai perteikti, kad tai, kas parašyta, neklaidintų, neatitolintų nuo personažo, bet paslaptis visada svarbi, tai priklauso nuo istorijos. Tobulas variantas – viską išreikšti tiksliai ir aiškiai. Į literatūrą tokį rašymo būdą atsinešu iš kino. Reikia prisiminti, kad kiekvienas žodis ką nors reiškia ir daug pasako apie personažą, vysto siužetą ar kuria atmosferą. Rašant be mokslo, atsiranda daug intuityvumo, tačiau pamažu išmoksti atsakyti už kiekvieną žodį.

Ar poezija – Tavo hobis, kita kūrybos erdvė, eksperimentų laukas?

Rašydama sau jaučiu mažiau streso, bet tai yra sritis, kurios noriu mokytis. Ji atsirado vėlyvoje paauglystėje, nors dar iki išleisdama knygą rašiau eilėraščius – vadinasi, ji visada buvo. Apie poeziją jaučiuosi žinanti mažiausiai ir prieš kelerius metus supratau, kad, turint galvoje visus žanrus, poezija yra tai, kas išlieka visada, ji vienaip ar kitaip yra. Ją matau kaip žodžių žaidimą, eksperimentavimą. Jaučiuosi gana žalia ir žiūriu smalsiai.

Kaip apibūdintum save, kai rašai ir kai to nedarai? Kurie periodai ilgesni: kūrybiniai ar „sausi“, kai ko nors lauki, ir ar išvis lauki?

Nuo tada, kai pradėjau mokytis dramaturgijos, požiūris į kūrybą pasikeitė, nes ji iš lėto tapo darbu. Atsirado projektai, kuriuos reikia padaryti. Daug laiko jaučiausi, kad padedu kitiems įgyvendinti idėjas, tai yra tarpas tarp prozos rašymo. Dabar esu pradėjusi kūrinį, kuris, atrodo, gali virsti knyga, bet dar neaišku, į ką išsivystys. Esmingai skiriasi artumo su savimi klausimas, nes rašymas sau labai intymus, asmeniškas, tai refleksijos laikotarpis, būdas geriau suprasti, kas su manimi vyko, vyksta. Kai rašau sau ir savo, jaučiuosi arčiau savęs, būsena būna mąslesnė.

O jei kalbėtume apie laukimą, niekada nemaniau, jog būtina rašyti tam, kad rašytum. Laukiu impulso ir tada imuosi darbo. Tai vyksta natūraliai, neverčiu savęs rašyti kas dieną tam tikrą kiekį teksto. Kartais rašau, kad prasimankštinčiau, bet stengiuosi įsiklausyti į save.

Kokia tema Tau pati aštriausia? Galbūt tai atsiskleidžia filmo „Šventasis“ ar spektaklio „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2017), kuriame buvai dramaturgės Ankos Herbut asistentė, pasauliuose?

Sunku pasakyti, kas yra aštru, o kas ne. Tavo minėti darbai nėra sukurti mano idėjų pagrindu, tai bendrai išsivystę kūriniai. Jie nėra tai, kas mane apibūdintų. Svarbiausia ne aštrumas, o aktualumas. Man įdomiausi brandos laikotarpiai, santykis su kitais. Čia daug niuansų ir subtilumo. Mokantis dramaturgijos tai kėlė problemų, nes man sakydavo, kad visus personažus darau per gerus. Su tuo nesutikau, bet pastabos išmokė aiškumo, konkretumo, kartais nenorėdavau iki galo apsibrėžti svarbių dalykų. Net dabar mano statomame spektaklyje paaugliams yra daug humoro, lengvumo, nors noriu pavaizduoti tą laikotarpį tokį, koks jis yra, ten kartu ir paauglio savižudybės, netekties bei mirties temos. Jis vadinasi „Kissmas“ – norisi užfiksuoti tą laikotarpį, kai viskas kinta. Vyrauja santykiai, pokalbiai, dialogai apie gyvenimą, tikėjimą, ryšį, bet šalia – netekties, gedulo linija, tuštumos motyvas, ieškojimas, kaip ją užpildyti, nors tikiu, kad ji visada yra.

Dirbai prie spektaklių vaikams. Kuo skiriasi šis procesas nuo darbo prie suaugusiems skirtų pjesių ar spektaklių?

Darosi akivaizdu, kad norėdamas padaryti spektaklį tam tikrai žmonių grupei turi atlikti labai didelį darbą. Reikia kurti iš tikrųjų jiems, įsigilinti į jų gyvenimo tarpsnį, o ne taip, kad taip tik atrodytų. Mano magistrinio darbo tema – „Paauglių vaidmenų kūrimas, įtraukiant paauglių auditoriją“. Kalbuosi su jais apie tai, kas juos įtikina, bandau nagrinėti, kaip suaugusieji turėtų vaidinti paauglius. Spektakliuose su vaikais ne visada buvo atliekami išsamūs tyrimai. Manau, kad jie turėtų būti daromi dar rimčiau, nes reikia išsiaiškinti amžiaus specifiką. Kuriant suaugusiems daugiau gilinamasi į temą, kuri turi būti gryninama. Paauglystės, vaikystės temomis turi būti atliekamas visai kitoks tyrimas. Lietuvoje po truputį tai vyksta, bet ilgą laiką į amžių nebuvo atsižvelgiama.

Kaip vyksta tyrimas?

Prieš spektaklį „Kissmas“ atlikome temos tyrimą su paaugliais, jie darė užduotis, norėjome susipažinti su jais ir pamatyti, kaip jie suvokia temą, nes prieš tai su komanda nagrinėjome savo patirtis, prisiminimus. Vėliau lyginome turimą informaciją. Rašydama magistrinį darbą turėjau asmeninių pokalbių su aktoriais apie jų kuriamus vaidmenis ir su paaugliais apie tuos personažus. Nagrinėjome kiekvieną veikėją, taigi apklausos davė daug naudos. Jose girdima paauglių kalbėsena, galima buvo daugiau pastebėti jų kūno kalbą, kas jiems svarbu, kas kartojasi jų atsakymuose. Atrodo, kad toliau kurdama paaugliams ar vaikams norėčiau tiesiogiai susitikti su amžiaus grupe, kuriai kuriame, ir kalbėtis apie tai, kas jiems svarbu, kas juos veikia, matyti tą grupę kaip pagrindinius „konsultantus“. Vaikystėje kiekvieni metai skiriasi, paauglystėje panašiai.

Kokį teatrą matai šiandien jaunos dramaturgės akimis? Ką nori keisti, reformuoti?

Nereikia daryti nei kino, nei teatro tik tam, kad darytum. Natūralu, kad kyla ego klausimai, bet, manau, svarbu į tai žiūrėti savikritiškai, kvestionuoti save. Norisi, kad visi kūrėjai būtume atviri sau kūrinių, projektų atžvilgiu: ar tikrai reikia tai daryti? Ar man baisu, kad mane pamirš? To yra daug ir teatre, ir kine. Nemanau, kad reikia būtinai kažką daryti ir kurti tik todėl, kad pasirinkau būti režisieriumi ar dramaturgu. Svarstau, gal kartais natūralu palaukti, gyventi, patirti pauzes, mąstyti, o daryti tada, kai susiformuoja idėja. Galbūt man lengva sakyti, kai dabar esu keliose srityse. Paprastai galiu matyti vieną istoriją kinui, kitą teatrui, kitą literatūrai. Vietoj gausos norisi didesnio ryšio su žiūrovu, įsigilinimo, tyrimo – norisi daugiau pagarbos plačiąja prasme.

Kaip galėtų keistis dabartinis kūrybinio proceso modelis?

Manau, Lietuvos meno lauke yra spragų, ypač matyti režisierių ar kitų „viršesnių“ asmenų poreikis laikytis hierarchijos blogąja psichologine prasme. Manau, svarbu, kad tai keistųsi, kaip ir kitose srityse, svarbu pagarbus, komandinis darbas. Režisierius svarbus, bet turi būti atsižvelgiama į darbo sąlygas, į kiekvieną žmogų. Iš to atsiranda pagarba temai, žmonėms, žiūrovams.

Ar Tavo, kaip dramaturgės, darbo ritmą, kūrybą veikia pandemija? Kas kinta, ar viskas taip pat, kaip apibūdino Sigitas Parulskis: jam niekas nekinta – kaip sėdėjo, taip ir sėdi prie darbo stalo ir rašo, nebijo vienatvės.

Nėra taip, kad kas nors labai būtų pasikeitę. Dalis kūrybinių darbų persikėlė į virtualią erdvę, dalis į kompiuterį, bet šis laikas man nebuvo blogas, padėjo susikaupti, labiau grįžti į save. Manau, tai ir gerąja, ir sunkiąja prasme atsilieps. Mano introvertiškai daliai šis laikas buvo geras. Supratau, kad daug ką galima daryti per atstumą. Šiuo laiku geriau girdžiu save.

Kokią galimą idėjų ir temų kaitą matai popandeminiame pasaulyje?

Sakyčiau, pamatėme, kad labai sunku gyventi be kultūros, bet neišvengiamai supratome ir tai, kad užtenka nedaug. Man rodos, norisi grynumo ir mažiau dalykų. Neaišku, ar taip bus, bet taip atrodo dabar. Per šį laiką, pavyzdžiui, supratau, kokia svarbi yra gamta ir kad menas, kūryba, nors ir labai svarbi gyvenimo dalis, yra tik dalis. Dabar rodosi, kad visko gali būti mažiau. Tai, ką sakau, man pačiai visiškai netikėta, tik dabar šios mintys kilo. Atrodo, kad tampame kritiškesni ar atsargesni atsirinkdami, ką žiūrėti, kaip leisti laiką. Galvojant apie ateitį kyla jausmas, kad norėsis mažiau, bet kokybiškiau. Turiu vilties, kad tai ves į paprastumą, rimtesnę atranką, didesnį atvirumą sau ir kitiems.

Ačiū už pokalbį.