Svarbu – noras dalintis ir išgirsti

Aktorius Balys Ivanauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis, „Kosmos Theatre“, Kauno miesto kamerinis teatras, 2020), „Teatralas“ (rež. Jonas Tertelis, Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Sibiro haiku“ (rež. Saulė Degutytė, Stalo teatras, 2018), „Oneginas“ (rež. Juliana Laikova, „Teatras P“, 2017), „Pagalvinis“ (rež. Gintaras Varnas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2017), „Pirmapradis“ (rež. Karolina Žernytė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2016), ,,Sapnas“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, LNDT, teatras „Utopia“, Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2014) ir kt. Kartu su Artūru Dubaka rengia poetinius vyksmus ir yra vienas iš „Teatro P“ įkūrėjų.

Kaip atėjai į teatrą?

Viskas prasidėjo aštuntoje klasėje, kai pradėjęs lankyti teatro būrelį (Mažąją teatro akademiją) gavau tokį stebuklingą pažymėjimą, su kuriuo galėjau nemokamai eiti į visus Vilniaus teatrus. Ir man taip patiko, kad per dvejus metus pažiūrėjau beveik visų teatrų spektaklius. Būdavo net taip, kad kartais su draugais tą patį spektaklį žiūrėdavome du kartus per dieną. Ir, aišku, tiek pamatę jautėmės teatro ekspertais. O vėliau buvo trys nesėkmingi stojimai į vaidybą LMTA, darbas statybose, poetinių spektaklių-vyksmų kūrimas, dvejus metus trukusios teatro pedagogikos studijos ir galiausiai aktorinio meistriškumo studijos LMTA, Gintaro Varno vadovaujamame kurse. Toks tas kelias – vingiuotas, su daug priverstinių stotelių, bet dabar esu laimingas.

Kas Tau darė didžiausią įtaką, bręstant kaip aktoriui, kūrėjui?

Geri spektakliai, kuriuos galėjau žiūrėti po tiek kartų, kiek noriu. Žavėjo Oskaro Koršunovo „Ugnies veidas“, „Shopping and fucking“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Meistras ir Margarita“. Atvažiuodavo gastroliuoti Nacionalinis Kauno dramos teatras su nuostabiais Gintaro Varno spektakliais – „Tolima šalis“, „Nekalti“ ir kitais. Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“, Rimo Tumino „Trys seserys“, „Paskutiniai mėnesiai“, Aido Giniočio „Atviras ratas“ „Juokdario mirtis, arba Kas nužudė Šekspyrą“, Vido Bareikio „Telefonų knyga“... Galėčiau vardinti ir vardinti. Visi šie darbai darė įtaką formuojantis kaip kūrėjui. Aišku, manau, tas formavimosi ir kismo procesas vyks visą gyvenimą. Yra ir bus įdomu.

Kaip kilo mintis pradėti kurti pagal poeziją? Ar nuvylė klasikinis teatras, ar tai buvo natūrali eiga?

Kai pirmąkart neįstojau į vaidybą, buvo begalinis noras vis tiek ką nors kurti, nesvarbu ką. Iš pradžių galvojau vaidinti pasakas, paskui užsiimti improvizaciniu sportu, bet galiausiai perskaičiau visą Gintaro Grajausko poetinę kūrybą, prikalbinau tada dar menkai pažįstamą Artūrą Dubaką, tuomet studijavusį aktoriniame ir grojantį gitara, ir truputi parepetavę 2011 m. surengėme pirmą poetinį vyksmą, kurį rodome iki šiol – „Vakarą P“.

Koks Tavo paties požiūris į poeziją teatre? Kodėl jos reikia?

Nežinau, ar jos reikia. Vieniems gal taip, kitiems – ne. Man svarbu žinoti, kad man pačiam tai brangu ir reikalinga. Tuomet galiu nemeluodamas kurti ir su kitais dalintis. Poezija man suteikia tikrumo ir savęs pajutimo, noro dalintis, pokštauti, nebijoti būti silpnam – būtent tokį teatrą man dabar norisi kurti. Tokį, kuriame galiu visu tuo dalintis.

Kaip susikūrė „Teatras P“?

Mums su Artūru jau kuris laikas kuriant ir rodant muzikinius poetinius vyksmus, kolegė Aura Garmutė grįžo iš vaidybos studijų Maskvoje ir pasiūlė vienyti jėgas, kurti teatrą. Prisijungė jos draugė režisierė Juliana Laikova, dar keli žmonės ir taip gimė „Teatras P“, kuriame buvo pastatyti „Ežiukas rūke“, „Oneginas“ ir dar du mūsų poetiniai vyksmai. Dabar, praėjus keleriems metams, neturėdami savo patalpų atsisakėme didesnių pastatymų ir nusprendėme labiau koncentruotis į mūsų poetinį duetą. O didesnius darbus statome bendradarbiaudami su didesniais teatrais.

Ko Tau trūko ar ką norėjai pakeisti kurdamas „Teatrą P“?

Labai norėjau, kad mūsų poetiniai vyksmai nebūtų panašūs į kai kuriuos poezijos vakarus, kai poetas ar aktorius gražiai paskaito eilėraščių, tarpuose koks bardas padainuoja kelias dainas ar kas smuiku pagriežia. Nesakau, kad tai, ką čia išvardinau, blogai, bet tiesiog jutau, kad ne mano. Norėjosi poezijoje ieškoti buitiškumo, nevaidinti gilesnių negu esame. Kad tas vyksmas būtų tartum kelių žmonių pokalbis virtuvėje tarp indų, šaldytuvo, kokio daikto, besimėtančio ant žemės. Kai galima ne tik kalbėtis, bet galimi ir riksmai, netramdomas juokas ar net muštynės, po kurių – verkimas ant peties. Todėl ir pasirinkome savo pirmajam vyksmui „Vakarui P“ Gintarą Grajauską, kurio eilėraščiais galėjome žaisti ir būti nepoetiški, o keisčiausia, kad būtent taip ir atsiskleidė tikrasis poezijos grožis bei tikrumas. Ir ne aš čia taip sugalvojau – tiesiog matyti iš žmonių, kurie apsilanko mūsų vakaruose, veidų. Tai be galo džiugu. Buitiškumo ir tikrumo ieškome visuose savo darbuose.

Kodėl poetiniai vyksmai įvardijami raidėmis „P“, „O“, „Š“?

Nesinorėjo pirmojo savo poetinio vyksmo pavadinti įprastais minėtais poezijos vakarais, tad pavadinome „Vakaru P“. „Vakare O“ kalbėjome apie žmogaus gyvenimo ciklą ir raidė „O“ tai puikiai atskleidžia. O „Vakaras Š“, gal skambantis kiek nepagarbiai, – tiesiog buvo Pauliaus Širvio šimtmetis ir norėjome sukurti vakarą, paremtą jo kūryba. Čia tokios pirminės reikšmės, bet už tų raidžių slepiasi ir daug kitų. Teišlieka tai paslapty.

Kaip kinta teatras netradicinėje erdvėje? Kodėl nori išeiti iš teatro scenos, perkelti ją į lauką, muziejų?

Yra jaukesnės ir mažiau jaukios erdvės, bet mums su Artūru svarbiausia, kokie žmonės susirenka. Nesvarbu, kur tai vyksta: ar tai laukas, ar mokykla, biblioteka, teatras. Mums nereikia apšvietimo, turime gitarą, kartais net pianiną, ir viskas priklauso nuo mūsų ir žmonių sąveikos. Ji arba įvyksta, arba ne. Juk neaišku, kokios vietos reikia geram pokalbiui. Gali būti ir tylus jaukus kambarėlis, bet gali būti ir degalinės aikštelė prie autostrados. Svarbu noras dalintis ir išgirsti.

Kaip Tau teatras virtualiame pasaulyje? Kaip tai keičia Tavo kūrybą, jos kryptį?

Online mačiau tik vieną spektaklį, negaliu tokių žiūrėti. Bet mes rodėme savo poetinius vyksmus mokiniams per „Zoom’ą“. Dviese sėdime langelyje, kiti langeliuose – sėdime ir dalinamės. Supratome, kad kuo paprasčiau pasidalinsime, tuo bus geriau. Tai veikia. Mokiniams tai atgaiva nuo pamokų.

Ačiū už pokalbį.