Teatras
Buvęs milijardierius Adamas Neumannas yra pasakęs: „Pasauliui tampant skaitmeniniu, svarbu nepamiršti žmogiškojo ryšio.“ Šiuo pandeminiu laikotarpiu gyvas bendravimas tapo antru žaibiškai senkančiu neatsinaujinančiu ištekliumi po iškastinio kuro. Kovo 19 d. įvyko virtuali Nacionalinio Kauno dramos teatro mokslinės fantastikos spektaklio „Ryšys“, režisuoto Agnijos Leonovos, premjera. Šiuo teatriniu filmu bandoma atskleisti, kodėl žmogui gyvybiškai svarbus ryšys ir kokia jo praradimo kaina.
Filmuotoje medžiagoje užfiksuotos penkių kosmose įstrigusių žmonių paskutinės akimirkos. Sprogus kosminiam laivui, astronautai tarsi dulkelės dydžio laiko bombos 16 000 kilometrų per valandą greičiu atsitiktine trajektorija skries į visatos platybes pasitikti savo liūdno likimo. Per jų pokalbius Leonova bando atskleisti mirties akivaizdoje savo gyvenimą prisimenančių veikėjų vidinį pasaulį. Skirtingos veikėjų gyvenimo patirtys lemia jų reakciją į ryšio nutrūkimą, visa ko baigtį. Kosmoso karinių pajėgų leitenantė Tabi Atlas (Martyna Gedvilaitė) iš nevilties ima isteriškai juoktis, ji atrodo priblokšta minties, kad jos laikas pasibaigė: „Aš visą laiką, visą gyvenimą įsivaizdavau, kaip tai įvyks, bet kad šitaip...“ Ši scena itin jautri, buvusios karininkės lūkesčiai mirti garbingai kosmoso mūšyje ar ginant gimtąją planetą žlunga akimirksniu. Tabi išgyvena nevaldomą jausmų antplūdį – jos širdyje susipina baimė, išgąstis, neviltis ir staiga įvykusios nelaimės absurdiškumas.
Priešingai į netikėtą mirtį reaguoja pirmasis žmogus, aprašęs kosmosą, Janas Go (Arūnas Stanionis). Jis ne tik išlieka ramiausias tarp kitų kaip daugiausia gyvenimo patirties turintis astronautas, bet net ir likęs vienas sugeba susitvardyti ir mirtį pasitikti lyg nostalgiją keliančią draugę. Išmintingi jo žodžiai į paniką puolusiems jaunuoliams, savotiška rimtis ir savikontrolė susiklosčius ekstremaliai situacijai duoda naudos visiems, kurie kelionėje į nežinią stengiasi neprarasti ryšio. Taip pat atsiskleidžia įprastas garbaus amžiaus žmogaus požiūris į mirtį – jam gaila iš jaunesnių astronautų atimamų gyvenimo metų.
Astronautams vienintelis laikinas išsigelbėjimas – tarpusavyje palaikomas ryšys. Kur kas baisesnę katastrofą patirti teko Sovietų Sąjungos kosmonautui Vladimirui Komarovui, per kurią jis, deja, neišgyveno. Komarovas buvo išsiųstas į kosmosą techniškai nesaugia kapsule „Sojuz 1“. Dar prieš skrydį jis vienam KGB agentui prasitarė, kad gyvas iš kosmoso nesugrįš. Tačiau jo situacija buvo nepavydėtina: jam atsisakius skristi, vietą būtų tekę užimti jo artimam draugui kosmonautui Jurijui Gagarinui. Neturėdamas pasirinkimo, Komarovas ryžosi pasiaukoti dėl brangaus bičiulio. Vienintelis jo prašymas buvo šarvoti jį atvirame karste, kad Sovietų Sąjungos valdžia pamatytų, kaip su juo pasielgė. Paskutiniai kosmonauto prieš mirtį pasakyti žodžiai buvo: „Karštis kapsulėje kyla.“ Taip pat garso įraše girdėti jo įtūžis, SSRS valdžios pareigūnų keiksnojimas, verksmas, kosmonautas kaltino kapsulės inžinierius, kartojo, kad jie jį nužudė. Mokslinės fantastikos filmo „Ryšys“ personažai taip pat patenka į situaciją be išeities, tačiau jei lygintume jį su tikrovėje įvykusiomis kosmoso katastrofomis, išryškėja realistinių detalių trūkumas fikcinėje erdvėje.
Atsižvelgiant į tai, kad teatrinio filmo aprašyme režisierė žiūrovus lygina su astronautais, tampa aišku, kad kūrinys turi aiškią funkciją – pandemijos laikotarpiu pabrėžti žmogiško ryšio svarbą. Juk dabar mes visi atitrūkę nuo realybės kaip astronautai iš spektaklio, pasiklydę savo mintyse, vienatvėje, praradę gyvą kontaktą su šeima, draugais. Iš pradžių bendravimo pasigedome, galiausiai visai liovėmės jo trokšti. Yra toks posakis, kad esame sudaryti iš visų žmonių, su kuriais kadaise bendravome, dalelių. Sąmoningai atsiribodami nuo gyvo kontakto, pasmerkiame save amžinai tuštumai, kuri teatriniame filme „Ryšys“ prilyginama kosminio laivo sudužimui. Nesvarbu, ar žmogus artimas, ar visiškai nepažįstamas, svarbiausia – pasinaudoti proga ir apsaugoti save ir kitą nuo katastrofos.
