Spektaklis tarp draugų

Nuo kompiuterio ir interneto išradimo pagreitėjus informacijos sklaidai, šiuolaikiniam žmogui akimirksniu tapo prieinamos žinios apie visą pasaulį, tačiau toks progresas vertinamas nevienareikšmiškai. Vis dažniau oficialių žiniasklaidos priemonių skelbiamuose straipsniuose pasitaiko dezinformacijos atvejų. Pavyzdžiui, kovo pradžioje kilo skandalas dėl interneto portale paviešintos melagienos apie netikėtai šoktelėjusią mirštamumo statistiką po skiepijimo viena iš vakcinų nuo COVID-19 Izraelyje. Siekiant išvengti tokių apgaulių, visuomenėje pradėjo vyrauti nuomonė, kad kiekvieno žmogaus atsakomybė – kritiškai vertinti bet kokią žiniasklaidoje ar internete randamą informaciją. Kovo 2–5 d. įvykusios Nacionalinio Kauno dramos teatro virtualios premjeros „Mirgėjimas“ žiūrovai, dalyvaudami socialiniame eksperimente-spektaklyje, buvo išbandomi dezinformacija. Užuot pritaikęs klasikinę pjesę virtualiam formatui, teatrinio tyrimo režisierius Augustas Gornatkevičius pasirinko šiuolaikinio žmogaus kasdien naudojamomis priemonėmis atvaizduoti šių dienų realijas. Atsižvelgdama į spektaklio formatą, kiekvieną internetinio vyksmo vakarą reziumuosiu atskirai.

Pirmas vakaras, kovo 2 d.

Išskirtinis šio spektaklio bruožas – erdvė. Kūrybinis procesas vyksta socialinio tinklo „Facebook“ grupėje, kurioje lygiavertiškai svarbūs tampa tiek aktorių, tiek žiūrovų vaidmenys. Peršasi išvada, kad atitinkamai bet kokios žmonių grupės diskusiją socialinėse medijose galima būtų laikyti savotišku spektakliu. Nors nuo pradžių po tiesiogiai transliuojamais video komentarų nemažai, dauguma grupės narių veiksmą stebi iš šalies, vengia įsitraukti į aktorių simuliuojamą informacijos chaosą, tarsi vis dar sėdėtų teatro salėje. Komentatoriai pykstasi tarpusavyje, pajuokia vieni kitus, bet vargu ar bent vienas aktyvus žiūrovas šventai įtikėjo spektaklio kūrėjų siūloma sąmokslo teorija, kad LED lemputės kenkia mūsų sveikatai.

Gornatkevičiaus idėja sukurti jutubo kanalą „Šviesos anatomija“, kuriame vienas iš aktorių (Deividas Breivė) pasakoja apie mėlynos dirbtinės šviesos žmonėms daromą įtaką, originali. Tačiau ironiška, kad grupės nariai kaipmat pradėjo šį informacijos šaltinį kvestionuoti, nes kanalo įrašų pasakotojas, ryškia šviesa maskuodamas veido bruožus, slepia savo tapatybę. Tai žiūrovus pastūmėja apsvarstyti jo pristatomų tyrimų pagrįstumą. Taigi vyras iš „Šviesos anatomijos“, teigdamas, kad valstybė dezinformuoja piliečius, bet likdamas anonimu, pats tampa migla apgaubtu, nepatikimu individu.

Pirmas vakaras buvo padrikas, dauguma žiūrovų veikiau bandė įprasti prie neįprasto spektaklio formato nei gilinosi į informacijos šaltinius, kuriais dalijosi spektaklio kūrybinė komanda.

Antras vakaras, kovo 3 d.

Iš pradžių grupėje buvo tylu, o tada žiūrovams nusibodo ir jie it dievai, pasisavinę aktorių amplua, ėmė diskutuoti tarpusavyje. Aktorių ir žiūrovų interakciją šis kūrinys pakelia į kitą lygmenį: žiūrovai ne tik tampa bendrakūrėjais, bet retsykiais, regis, uzurpuoja feisbuko grupę. Toliau tęsiasi aktyvios diskusijos apie jutubo kanalo „Šviesos anatomija“ patikimumą. Dėl susiklosčiusios situacijos vyko aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo tiesioginė transliacija, per kurią buvo pašiepiamos anonimo išsakytos mintys. Jis sugalvojo organizuoti „ledų (LED) konkursą“ dėl absurdiškiausių paslaptingojo vyro pasakytų minčių. Apdovanojimas – ledų pakelis. Kuo toliau, tuo labiau šis spektaklis panėšėja į Williamo Goldingo romaną „Musių valdovas“: aktoriai susimaišo su žiūrovais, visi tampa pilka mase, kurioje iškyla vedliai ir jų įdėmiai klausantys sekėjai.

Trečias vakaras, kovo 4 d.

Iš „Musių valdovo“ spektaklis transformavosi į detektyvinę knygą. Atmenant Edgarą Alaną Po, Arthurą Conaną Doyle’į, buvo smagu stebėti, kaip aktorius Gotbergas per tiesioginę transliaciją demaskuoja paslaptingąją „Šviesos anatomijos“ kanalo personą. Šį vakarą paaiškėjo ir tai, kad kiekvienas aktorių rašytas komentaras buvo tikslingas. Jie kuria pagrindinę siužetinę detektyvinės istorijos liniją, bet kiti grupės nariai taip pat gali daryti įtaką tam, kas nutiks. Tai primena interaktyvius pasakojimo žaidimus (pvz., „Episode“, „Choices“), kuriuose žaidėjas gali pasirinkti, kaip veikėjai reaguos į įvairias situacijas. Grupėje galingai įsiplieskė virtuali atomazga – aktoriai pradėjo konfliktuoti tarpusavyje. Praeitos dienos įrašui, per kurį buvo apdovanotos kvailiausios „Šviesos anatomijos“ mintys, buvo suduotas atsakas. Aktoriai ėmė kurti „memus“, traukdami vienas kitą per dantį. Ši detalė – tikras socialinėse medijose verdančio gyvenimo simbolis.

Ketvirtas vakaras, kovo 5 d.

Paskutinis vakaras tapo spektaklio „seismine zona“. Paviešinta skandalinga dviejų aktorių nuotrauka sulaukė aistringų diskusijų. Vienas iš nuotraukoje pavaizduotų žmonių, aktorė Roberta Sirgedaitė, vėliau per transliaciją paskelbė, kad kuriam laikui atsiribos nuo socialinių tinklų. Įsilaužimas į asmeninę paskyrą – gana dažnas atvejis socialinių medijų platybėse.

Spektaklį vainikavo melancholiškas Leonido (Kęstutis Povilaitis) monologas apie asmeninę ir visuomeninę laisvę, subtiliai apibendrinęs spektaklį. Kiekvienas žiūrovas turėjo laisvę rinktis, ką daryti šioje erdvėje: rašyti, dalintis, palikti grupę, ignoruoti.

Spektaklis „Mirgėjimas“ pasižymi neįprastu formatu, sulyginančiu aktoriaus ir žiūrovo, kaip kūrėjo, teises ir laisves, čia socialinės medijos pasitelkiamos įvairiems, šioje erdvėje dažniems reiškiniams atvaizduoti. Taip pat teatrinis kūrinys iškilus tuo, kad neturi prasmės: svarbiausia čia – kūrybinis procesas, bendras publikos ir improvizuotas kūrybinės komandos prisitaikymas prie nuolat kintančių aplinkybių.