Teatras
Nebesinori postringauti apie tai, kaip dabar sudėtinga ieškoti veiksmingų alternatyvų gyvam teatro tarpusavio ryšiui. Šituo nepaliaujamai vis iš naujo įsitikiname jau metus. Viena iš Artūro Areimos teatro alternatyvų – pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę sukurtas spektaklis / filmas „Už geresnį pasaulį“ (sausio 21–24 d. rodytas „Tiketa“ platformoje), kuriame kamera užfiksuotos teatrinės monoscenos. Kad be perstojo nekartočiau „spektaklis / filmas“, „Už geresnį pasaulį“ vadinsiu teatriniu filmu – sceniškas aktorių išsidėstymas, vaidyba, daug (mono) teksto, tvarkingas, paprastas operavimas kamera, manau, šį konceptą pateisina.
Klausydamiesi skirtingose gamtos mizanscenose išsidėsčiusių aktorių monologų sužinome naujas informacijos nuotrupas, iš kurių miglotai galime dėliotis filmo veikėjų distopinį pasaulį. Afrikos džiungles atstojančiame lietuviškame miške išlikimą žaidžiantys žmonės tapo nežinomos prigimties žudyti ir niokoti atvykusių padarų aukomis. Tekstinė teatrinio filmo medžiaga patenka į dažnai panašių fiktyvių kūrinių apie ateivius katilą, bet, laimė, dalis apie nežinia iš kur atsiradusią priešišką padermę – tik šalutinis ingredientas veikėjų išgyvenimams sutirštinti.
Teatrinio filmo anotacijoje rašoma, esą „režisierius A. Areima spektaklyje plėtos mintį, jog žmogus turėtų ieškoti gilaus santykio su gamta, į ją žvelgti ne iš naikinimo, o iš išsaugojimo perspektyvos, suvokti save kaip jos dalį, o ne apibrėžtos teritorijos savininką“. Vis dėlto šaltaspalvis kadrų tonas, gamtos kaip scenografijos, fono panaudojimas, menkaverčio plastiko pasitelkimas (spalvoti balionai, vintažinis televizorius-dėžė) dėl stilingai atšiauraus minimalizmo aktorius paverčia jei ne įsibrovėliais, tai į laukinės gamtos šerdį sunkiai įsiliejančiais svetimkūniais.
Kitaip tariant, naratyvas, kad žmogus yra gamtai draugas, ne priešas, vargiai pasiteisina, bet visų dėmesiui reiškiasi kita stipri tema – bandymas nepamesti savęs, užgriuvus žiaurioms aplinkybėms. Veikėjai patiria tapatybės krizę, patekę į kraštutines situacijas susiduria su nuasmeninimo grėsme, nepastebimai galinčia virsti žmogiškumo praradimu. Palaikyti savo tapatumo funkcionavimą jie, regis, gali tik prisiminimais iš ankstesnio gyvenimo. Iš to laiko, kai kasdienybė buvo santykinai normali, kai kiekviename žingsnyje nebuvo justi pražūties tvaiko.
Prisiminimais maitinamas tapatumas karčiai nuskamba aktorei Monikai Poderytei pasakojant apie kavos gėrimo reklamą, kurioje teko filmuotis. Jos nestabilią, išklerusią būseną skausmingai įgarsina isteriškas juokas, apėmęs merginą prabilus apie tarp apnuogintų krūtų laikytą reklaminio gėrimo skardinę. Čia dviejų žmonių prisiminimai susipina – iki pusės vandenin įbridęs aktorius Dovydas Stončius pasakoja, kaip plakate matydavo merginą. Kavos skardinė tarp krūtų. Gerti šaltą.
„Už geresnį pasaulį“ sulipdytas iš emociškai verdančių epizodų. Pavyzdžiui, gašlus, vulgaraus seksualumo pritvinkęs Stončiaus pasakojimas apie intymiai pavojingą susidūrimą su ateiviu; nuo patirtų baisybių pakrikusio Karolio Legenio laužytų judesių improvizacija pagal patefono muziką, jo dezorientuotas braidymas po pelkynus su baltažiedėmis gėlėmis rankoje, šliaužimas virš vandens palinkusiu lieknu medžio kamienu, kartojant taisykles, padedančias išlikti; Poderytės mazochistinis smaugimasis išsikišusiomis medžio šaknimis; Roko Petrausko didžėjaus setas ir kovingumą perteikiantis elektrinės gitaros riaumojimas.
Vis dėlto ne be reikalo minėjau, kad „Už geresnį pasaulį“ sulipdytas iš – kaip vientisas kūrinys Artūro Areimos režisuotas teatrinis filmas nėra itin stiprus, jo smūgiai slypi fragmentuose, viską sujungia nebent tai, kad beveik visi aktoriai išmirksta vandenyje. Ne visi filmo epizodai vienodai paveikūs, būta vietų, kurias reikėjo tiesiog pralaukti tikintis, kad kita scena vėl pakels emocinį spaudimą. Koncentravimasis į paskiras dalis, o ne į sklandžią visumą – net nebūtinai priekaištas šiam šiuolaikinio post (ko tik nori) teatro režisieriui, galbūt jis nesiekia visa sprogdinančios visumos, tenkinasi fragmentiškumu, būdingu ir šiuolaikinio žmogaus mąstymui.
Kiek šis Areimos ir jo komandos teatrinis filmas manifestuoja už geresnį pasaulį – nežinau, bet vis dėlto ir šįsyk bendrai telkia savo energiją už drąsesnį teatrą ir intensyviai ieško nuotolinių alternatyvų pasiekti žiūrovus.
