Pabaiga be galo

Gruodžio 5 d. virtualioje „Tiketa“ platformoje „Teatronas“ pristatė premjerą – kulminacinį spektaklį „The Final Final Final“. Gildo Aleksos režisuotas spektaklis iš pirmo žvilgsnio neturi nei pradžios, nei pabaigos – tai viena didelė žinomų knygų, filmų ir spektaklių pabaigų fragmentų puokštė.

Nuolatine kulminacinio spektaklio palydove tapo nostalgija. Ji, rodos, buvo įsikūnijusi kiekvienoje pabaigoje, išdidžiai vesdama žiūrovams ekskursiją po praeities griuvėsius. Ne vienas žiūrovas prie ekrano galėjo nubraukti ašarą, stebėdamas aktorius, dainuojančius Keistuolių teatro dainą „Ačiū, kad žiūrėjot“, kuri kadaise buvo dažna naujametinių žiburėlių ir televizijos laidų viešnia. Taip pat širdį glostė scena iš vaikystę menančios Justino Marcinkevičiaus poemos „Grybų karas“, klasika tapusios antikos mitų pabaigos, katarsio banga užtvindė iš pasalų užklupusi „Romeo ir Džuljetos“ finalinė scena ir dekonstruotas legendinis Hamleto monologas „Būti ar nebūti“. Žadą atėmė jautri ir be galo intymi scena, kurioje aktorius Džiugas Kunsmanas it maldą sukalbėjo tekstą iš Biblijos Pirmojo laiško korintiečiams, plačiau žinomą „Himno meilei“ pavadinimu. Taip pat per internetinę spektaklio transliaciją buvo suvaidintos J. K. Rowling „Hario Poterio“, Martino McDonagh „Pagalvinio“, Antono Čechovo pjesių, Henriko Ibseno „Hedos Gabler“, Astridos Lindgren „Brolių Liūtaširdžių“, Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ ir Victoro Hugo „Paryžiaus katedros“ ištraukos.

Spektaklio scenos kinta greitai, informacijos šiame kūrinyje begalė. Tai daro spektaklį unikalų, nenuobodų, tačiau nedarnus siužetas gali ir trikdyti. Žmonių smegenims lengviau priimti vientisą informaciją, turinčią tolygią siužetinę liniją. Daugumos kino filmų, spektaklių ar knygų siužetinės linijos vystosi laipsniškai. Taip išryškėja kulminaciniai momentai, pabrėžiama jų svarba. „Teatrono“ spektaklyje scenos nėra tarpusavyje susijusios, jos neturi daugiau panašumų kaip vien tai, kad veiksmas rutuliojasi toje pačioje epochoje. Neretai sunku susivokti, kas apskritai vyksta, nes kiekviena scena kelia iššūkį atpažinti, kokią konkrečią knygą, filmą ar spektaklį ji nurodo. Be abejo, nenuspėjamas siužetas nuveja nuobodulį, nes per vieną spektaklį galima pamatyti iki šimto skirtingų pabaigų.

„The Final Final Final“ taip pat būtų galima vadinti reklamų spektakliu. Reklamos tikslas – kuo greičiau sudominti pirkėją. Kiekvienoje scenoje spektaklio kūrybinė komanda visomis jėgomis bando per trumpą laiko tarpą žiūrovui atskleisti kertinius žymios pabaigos momentus taip, kad jis jaustų pasitenkinimą.

Spektaklio idėja skirta greitam vartojimui. Ji patraukli nusiplūkusiam jaunam žmogui, nebeturinčiam laiko ir kantrybės nuo pradžios iki pabaigos kelias dienas skaityti knygą, žiūrėti dvi valandas trunkantį filmą ar spektaklį. Ši pabaigos scenų dėlionė verčia apmąstyti pabaigos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Gyvename tarp pradžios ir pabaigos, besvorėje erdvėje, peršokančioje esminį procesą, kuris randasi tarp jų. Juk net nespėjame mirktelėti, o pabaiga jau čia: artimųjų mirtis, vaiko išėjimas iš namų, metas grįžti namo po atostogų, dar vieno projekto, darbo dienos pabaiga, vėl tuščias šaldytuvas. Pabaigos svarbą spektaklis akcentuoja netiesiogiai. Tai lyg retrospektyva garsiausių pasaulio istorijų, kurių eigą, nulėmusią pabaigą, dauguma išmanome. „The Final Final Final“ – priminimas, kad mirtis nenuobodi, pabaiga nėra iš anksto nulemta, o kada viskas baigiasi – nusprendžiame patys. Šiuo kūriniu norima kreiptis į žiūrovų savimonę ir kelti klausimą: ar tikrai norime, kad mūsų gyvenimas taptų vien pabaigų dėlione?

„Teatrono“ komandos kulminacinis spektaklis „The Final Final Final“ sužadina nostalgiškus jausmus, nušluosto dulkes nuo vaikystės bei jaunystės prisiminimų ir atkartoja garsiausias klasika tapusių kūrinių pabaigas. Spektaklis pasižymi unikalia kompozicija be siužeto, temų gausa ir idėjos išraiškingumu. Už visų šių pabaigų vis dėlto tesislepia dar vienas noras menu pradėti naują pokalbį, įžiebti kibirkštį žiūrovų širdyse ir pokyčių idėją jų protuose.