Sugauk mane, jei krisiu

Per pandemiją daugybei žiūrovų Berlyno teatras „Schaubühne“ suteikė galimybę pamatyti pastarojo dešimtmečio repertuaro spektaklių transliacijas. „Trust“ (2009) pagal savo pjesę režisavo dramaturgas Falkas Richteris ir olandų choreografė, šokėja Anouk van Dijk. Dramaturgijoje Richteris gretina žmogaus, įsisukusio į niekada nestojančio gyvenimo sūkurį, vidinį pasaulį su aktualiais ekonominiais ir politiniais įvykiais. Šiame spektaklyje taip pat nagrinėjami žmonių ryšiai globalių krizių akivaizdoje.

Spektaklis susideda iš daugybės fragmentiškų situacijų, susietų pasitikėjimo tema. Pasitikėjimas į sceną lipa kartu su kitomis emocijomis: laime, pykčiu, liūdesiu, skausmu, susierzinimu. Daugiasluoksnis emocijų tortas pertepamas ironija bei sarkazmu. Savotiškas politinis ir psichologinis šiuolaikinio žmogaus emocijų tyrimas suteikia spektakliui tikrumo ir įvairialypumo.

Ernestas Hemingway’us kartą pasakė: „Geriausias būdas išsiaiškinti, ar gali pasitikėti žmogumi, – juo pasitikėti.“ Aktorių Judith Rosmair ir Kay’aus Bartholomäuso Schulze’s personažų duetas susiduria su išmėginimu, galinčiu galutinai užbaigti jų santykius. Šis motyvas atpažįstamas daugelyje santykių bei kūrinių ir nekelia gerų emocijų, tačiau spektaklio kūrėjai šią situaciją pakreipia kitu kampu – paskui dramaturgo į pjesę įpintą komiškumą paklusniai seka ironiška choreografija.

Žmona, prisipažinusi vyrui, kad buvo neištikima, praranda atmintį ir įkyriai kartoja, jog jis yra vienas iš jos jaunystės romanų ir jokios santuokos nebuvo. „Ji: Mes draugavome tris savaites prieš keturiolika metų. / Jis: Ne. / Ji: Ne, patikėk manim, prieš keturiolika metų mes buvome kartu tris savaites, bet tai jau buvo taip seniai, kad aš nieko konkretaus negaliu atsiminti. Girdėjau, kad tu vedei, ar ką. / Jis: Taip, vedžiau, tave.“ Žaidimas skaičiais, kai vyras tikina žmoną, kad jų santuoka truko keturiolika metų, o ji, prieš tris savaites susikrovusi daiktus ir jį palikusi, tvirtina, kad jie tebuvo kartu tris savaites prieš keturiolika metų, sarkastiškai atspindi šiuolaikinei visuomenei būdingą laiko nuovokos praradimą, kurį sukelia be perstogės skubanti aplinka. Pagreitėjusi laiko tėkmė nugludina žmonių savimonę, ji tampa abejinga jausmams, sparčiai juos pamiršta kaip laiką švaistančius, todėl reikšmės neturinčius reiškinius.

Nepaisant atviro žmonos neištikimybės prisipažinimo, scenoje choreografiškai kuriamas nutrūkusio ryšio vaizdas. Kiti aktoriai pakelia Rosmair į orą ir neša toliau nuo vyro, ji skraido ore lyg Piteris Penas, iš pirmo žvilgsnio bandydama susigrąžinti prarastą ryšį su vyru, tačiau nenuilstamai nuo jo toldama. Netekusi vilties atsukti laiką atgal ir santykius sugrąžinti į senas vėžes, Rosmair veikėja ima flirtuoti su kitais vyrais, vis dar stengdamasi neprarasti sutuoktinio, tačiau fiziškai atsiduria ties riba, kurią peržengus nebėra kelio atgal.

Spektaklyje taip pat kalbama apie netektį, šiuo atveju – meilės ir pasitikėjimo. Pradžioje žodžiais „net jei išeisiu, niekas nepasikeis“ apibūdinamos situacijos, kai iš kilusio santykių konflikto nebėra išeities, pabrėžiamas beviltiškumas. Per paskutinį, beprasmį konfliktą sugniuždytas žmogus, nebeturėdamas jėgų, parkrinta. Scenoje aktoriai kelia vieni kitus nuo grindų, o pakeltieji, vos atsistoję ant kojų, paslysta ir vėl griūva. Šaržuojant tipines konflikto frazes pridedama: „Tai mano kaltė. Viskas kyla iš manęs. Leisk viską palikti taip, kaip yra.“ Po lemiamo Rosmair ir Schulze’s veikėjų ginčo vyras tamsoje sėdi krėsle, stoja mirtina tyla. Tuštuma užpildo kiekvieną jo vidaus ir aplink esančios erdvės kampelį – iš pradžių skausmo nėra, tik nerangus, nemalonus niekas.

Kitoje fragmentiško spektaklio scenoje kalbama apie svajonių, idealistinių siekių netektį. Revoliucionieriui, anksčiau norėjusiam pakeisti pasaulį, dabar terūpi rasti vietą automobilių parkavimo aikštelėje. Lyg ant bėgimo takelio kilometrą po kilometro skaičiuojančiam nūdienos individualistui ir idealistui siekiai praranda reikšmę, jis priverstas juos pamiršti, judėti pirmyn. Jei tik būtų galėjęs akimirką sustoti, vyras nebūtų praradęs svarbiausio – savęs.

Kitame epizode – filmavimo aikštelėje ant kėdžių susėdę statistai, šalia jų įsitaisęs nervingas režisierius, norintis užtikrinti paveikią masinę sceną. Aktoriai turi loti kaip agresyvūs šunys, gyvuliškai šaukti šunų balsais. Tačiau viena aktorė pradeda miauksėti, režisierius ją užsipuola ir aiškindamas, ko iš jos tikisi, pats ima loti kaip žiaurus plėšrūnas. Galų gale aktoriai nutrūksta nuo grandinės ir ima pasiutėliškai skalyti. Ši scena metaforiškai atspindi dalies visuomenės požiūrį į bet kokį santykį su kitu žmogumi – įkąsk pirmas, kol tau neįkando. Šioje scenoje parodoma, kodėl pasitikėti taip sunku. Kai apsinuoginame prieš kitą žmogų, jis labai lengvai gali aploti ir skaudžiai suleisti nasrus, nes tampame pažeidžiami.

Tamsu, scenoje prie mikrofono stovi apšviesta moteris. Aktorė Lea Draeger skaito ištrauką iš paskutinio dvidešimt septinto knygos „Gyvenimas krizėje“ skyriaus „Pinigai verčiau gyventų be mūsų toliau“. Čia pasakojama apie nekilnojamojo turto savininką, kuris žvalgosi po savo materialų turtą. Aplink tvyro ramybė, jis užuodžia drėkinimo sistemos kvapą, žvelgia į golfo laukus – visi investuoti pinigai gyvena toliau. Nekilnojamojo turto kaina kyla, o jo kūnas dyla. Turtingas žmogus investuoja į materialinį turtą, tikėdamasis gauti iš to naudos, deja, pastatai laikini, kaip ir jų savininkas. Bet pasitikėjimas tarp jų nutrūksta, nes savininko turtas, jo investuoti pinigai egzistuoja savarankiškai ir gyvuos po jo.

Richterio ir Dijk spektaklis „Trust“ – teatro, šiuolaikinio šokio, žmonių santykių ir gero humoro derinys – nagrinėja įvairius pasitikėjimo atvejus, žaismingai žongliruodamas įžvalgomis. Šiuolaikiniame pasaulyje santykių sąvoka pasikeitusi – žmonės tuokiasi ir skiriasi tokiu pat greičiu, kokiu biržoje pardavinėjamos ir perkamos akcijos.