Kelionė namo

Per pandemiją Berlyno teatras „Schaubühne“ persikėlė į kompiuterių ekranus, siūlydamas virtualias spektaklių ir diskusijų peržiūras. Vienas tokių spektaklių – vokiečių režisieriaus Thomo Ostermeierio „Sugrįžimas į Reimsą“ (2017), paremtas prancūzų rašytojo ir sociologo Didier Eribono politine autobiografija. Spektaklyje aplink dokumentinę Eribono gyvenimo istoriją ima suktis personažų mintys, pamažu peraugančios į amžiną diskusiją apie žmogaus padėtį visuomenės šešėlyje.

Spektaklio veiksmas vyksta įrašų studijoje. Tamsoje skendinti aktorė Nina Hoss, parimusi ant stalo, skaito tekstą, kuriuo įgarsinamas dokumentinis, Eribono autobiografijos motyvais paremtas filmas. Kambarėlyje už jos sėdi filmo režisierius (Sebastian Schwarz) ir garso montuotojas (Bush Moukarzel). Ekrane pasakojama apie sūnaus sugrįžimą į gimtąjį miestą, jo norą suprasti tėvo – mirusio darbininko – padėtį. Filmo protagonisto Eribono, atsigręžusio į savo vaikystę, nardančio po praeities prisiminimus, keliami klausiami apie darbininkų klasės marginalizaciją, socialinės neteisybės kartėlį, palikusį pėdsaką dabartinio pasaulio kraštovaizdyje, įplieskia karštas diskusijas tarp spektaklio veikėjų, pažadina prieštaringus jausmus.

Į akis krinta daugialypiai aktorės, įrašinėjančios pasakojimą, ir filmo režisieriaus santykiai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad režisieriui svarbi aktorės nuomonė – jis noriai įsitraukia į diskusiją apie jai nepatikusius jo režisuoto filmo aspektus. Tačiau už nugaros, vos užgesus šviesai įrašų studijoje, jis pašiepia jos mintis kolegos akivaizdoje. Tai išgirdusi aktorė įširsta, o režisierius, pats įspraudęs save į kampą, neturi kitos išeities, kaip tik sutikti su jos siūlomais filmo pataisymais ir vėliau atidžiau klausyti jos nuomonės.

Per vieną aršią diskusiją su režisieriumi aktorė paprieštarauja filme minimai idėjai, kad žmogus yra per menkas priešintis socialiniam visuomenės spaudimui, prasitardama apie savo senelį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais iš visų jėgų priešinosi tokiam požiūriui ir bet kokia kaina gynė savo žmogiškąjį orumą.

Dokumentinio filmo centre esantis Didier Eribonas, po tėvo mirties klausydamasis mamos pasakojimų, stengiasi suprasti žmogų, kurio neapkentė visą gyvenimą. Tik būdamas suaugęs ir sugrįžęs į gimtąjį Reimsą jis sugebėjo iš naujo įvertinti savo šeimą, suprasti tėvų situaciją. Mama jam atskleidė sudėtingą tėvo socialinę padėtį ir jos nulemtus gyvenimo kelio sunkumus. Ekrane rodomi dokumentinio filmo kadrai įamžina jo svarstymus, padėjusius geriau pažinti tėvą, pajusti jam užuojautą. Eribonas gailisi, kad tėvo neaplankė anksčiau, kaltina save nuojautos trūkumu. Filme kalbinama jo mama, filmuojami pavieniai urbanistiniai vaizdai, kartais įterpiama archyvinė medžiaga. Ekrane tikroviškai, įvairiapusiškai ir subtiliai parodoma Eribono asmenybė, jo vidinis pasaulis.

Spektaklis paveikus tuo, kad sceninis vyksmas susijungia su ekrane rodomo dokumentinio filmo biografiniu tragizmu, nes veikėjai čia ir dabar dirba prie dokumentinio filmo. Nors kūrinio siužeto tėkmė melancholiška, apsiribojama vos keliomis temomis, tai anaiptol nėra nuobodu. Režisierius Ostermeieris priartino XX a. darbininkų klasės realybę, apvilkęs ją šiuolaikinio žmogaus įžvalgomis ir apmąstymais. Atstumas tarp socialinę priespaudą patyrusių praėjusio amžiaus darbininkų ir šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės per spektaklį sumažėja, o išsilaisvinus iš bet kokių sisteminių pančių lieka tik žmogiškumas.

„Sugrįžimas į Reimsą“ – apnuogintai žmogiškas, jautrus spektaklis, dalelę jo norisi pasiimti su savimi ir paslėpti vilnonio megztinio rankovėje, kad, apėmus liūdesiui, sušildytų širdį. Trapus, kafkiškas bejėgio žmogaus, gimusio po nelaiminga žvaigžde, portretas sužavi ir kviečia kritiškai pažvelgti į skaudų ir niūrų žmonijos istorijos laikotarpį.