Dramaturginiu maršrutu Lietuva–Estija

Lapkričio 16–20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuoti šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymai suteikė progą susipažinti su estų drama ir lietuvių autorių bandymu rašyti savas distopijas teatrui. Šįkart pjesių pristatymas vyko virtualioje erdvėje, tačiau kūrybinės komandos puikiai prisitaikė prie formato, kurį padiktavo gyvo ryšio vengti verčianti nūdienos situacija.

Festivalis prasidėjo Linos Buividavičiūtės pjese „Skausmo klinika“. Joje vaizduojama valstybė, kurios aukščiausia ideologinė vertybė yra fizinis skausmas. Pasaulis apverčiamas aukštyn kojom – skausmas nebe indikatorius, signalizuojantis apie grėsmę kūnui, o absoliuti siekiamybė. Šio teksto skaitymui režisierės Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės parinktas garso įrašo formatas priminė distopinės audioknygos klausymą. Forma, žinoma, aiški, bet vis tiek įdomu, kaip išsirutulios.

„Skausmo klinika“ akivaizdžiai priminė Aldouso Huxley „Puikų naują pasaulį“ (jo pastatymo, regis, turėtume sulaukti iš Gintaro Varno), bet autorė to ir nesivaržo – po skaitymo rengtoje „Zoom“ diskusijoje sakė esanti šios knygos gerbėja. Iš artimesnių pavyzdžių šią kinematografinę dramą galima sugretinti su Godos Simonaitytės pjese „Protestas“, režisieriaus Žilvino Vingelio nuotoliniu būdu pastatyta kaip internetinis spektaklis. Tam, kad išgalvotų valstybių žmonės prisitaikytų prie griežtų antžmogiškų sąlygų ar, kitaip tariant, prie gyvenimo būdo, prieštaraujančio žmogiškajai prigimčiai, „Skausmo klinikoje“ naudojama selektyvių jausmų slopinimo terapija, o „Proteste“ – slopinamieji „endai“, apvalantys žmogų nuo stipresnių nepageidautinų emocijų.

Godos Simonaitytės „Karalius latras“ buvo klausomas (tiesa, vaizdo irgi būta, tuo pasirūpino videomenininkas Ričard Žigis), gal net veikiau dėliojamas, kaip miglotas smegenų mankštos žaidimas. Per Augusto Gornatkevičiaus režisuotą skaitymą kiekviena nauja scena pateikia informacijos nuotrupų, kurias sudedi nelyg įkalčius tyrimo metu, tačiau net tada, kai manaisi supratęs tikrąją įvykių seką, laukia stipriausias apsivertimas: visa tai tebuvo pagrindinio personažo Stasio-Staskos (Algirdas Dainavičius) sapnas – dirbtiniu būdu reabilitacijos klinikoje sukelta simuliacija. Tai naujas būdas gydyti priklausomybę nuo alkoholio. Narstant paciento prisiminimus siekiama rasti priežastį, galėjusią sukelti polinkį į priklausomybę.  

Atsižvelgiant į „Versmės 2020“ utopijos / distopijos tematiką reikėtų pripažinti, kad šįkart Simonaitytės žanrinė pjesė labiau vykusi nei „Protestas“ – išmoningesnė, be raukytis verčiančio lėkštumo. Belieka pasidžiaugti, nes savo daro patirtis ir įdirbis. Arba kūrybinių dirbtuvių konsultantas Sigitas Parulskis. Vis dėlto pjesėje keliama žmogaus priklausymo nuo svaigalų problema Lietuvoje itin opi, todėl šioje vietoje įterpiu agitacinį sakinį – apie tai reikia kalbėti kuo daugiau visomis įmanomomis formomis. Jokiu būdu nenutilti.

Šiemet lietuvių auditorija buvo supažindinta su šiuolaikine Estijos dramaturgija (pjeses iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė). Skaitytos trys skirtingos pjesės vaizdžiai pateikė Estijos dramaturginę panoramą, kuri, beje, – itin gaji estų teatro kultūros dalis. Per diskusijas aptartas ir estų dramaturginės mokyklos klausimas. Pasidarė šiek tiek pavydu: dramaturgijos estai gali mokytis keliose skirtingose vietose, o Lietuvoje teturime kino dramaturgijos programą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir kelias epizodines rašymo teatrui dirbtuves.

Postdraminis Siimo Nurkliko tekstas „Ar aš dabar gyvas“ (skaitymo režisierė Kamilė Gudmonaitė) nustebino socialiai kritišku turiniu bei pagavumu klausytis ir išgirsti. Trys neįvardyti veikėjai žaidžia klausimų ir atsakymų žaidimus, per kuriuos atsiskleidžia socialiai kritiškas turinys. Linijinio naratyvo nėra, tai pamąstymų kratinys. Vis dėlto prasmingų – nuo vidinių išgyvenimų iki Estijos, o ir bendrų pasaulinių realijų. Bandymą kvestionuoti socialinę sąmonę gyvybingai įgarsino aktoriai Mantas Zemleckas, Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis.

Jaano Kruusvallio pjesėje „Lygumų gaudesiai“ (rež. Greta Štiormer) sukurtas provincijos mikropasaulis atskleidžia čechoviškas veikėjų būsenas. Tarpusavyje besikalbantys personažai visko iki galo neišlieja, gilesnė potekstė taip ir lieka neišsakyta. Aktorių balsai (nuostabus Gedimino Rimeikos, Vaivos Mainelytės ir Vitalijos Mockevičiūtės sąskambis) įcentruojami, foninis garsas nutildomas, taip kalbantieji suskamba tarsi lygumų gaudesio aidai. Provincijos monotoniją praskaidrino scenografės ir videomenininkės Aistės Marijos Stankevičiūtės virtualios instaliacijos bei kompozitorės Jūros Elenos Šedytės muzika.

Festivalį užbaigė Martino Alguso pjesė „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, garso rež. Kipras Dominas). Malonu buvo klausytis, kaip patrauklūs ausiai Dainiaus Gavenonio ir Jolantos Dapkūnaitės tembrai rutulioja keistos trilerio atmosferos istoriją, o gyvą kalbėjimą sujungus su Deimanto Balio muzika pjesę aptraukia mistinis rūkas. Moters monologų intarpai kontrastuoja su kasdieniais dialogais – Dapkūnaitės balsas prislopsta, vietoj įprastų gyvenimiškų plepalų pasigirsta poetiniai lyriniai nuolydžiai.

Pabaigoje telieka padėkoti už šiųmečius „Versmės“ skaitymus, ir iki kitų metų!