Apie įkvėpimą ir svajones

Režisierė Kamilė Gudmonaitė sukūrė spektaklius „Sapnas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2014), „Kelionė į Tandadriką“ (LMTA, 2015), „Dievas yra DJ“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2015), „Timonas“ (LNDT, 2016), „Trans Trans Trance“ (OKT, 2017), „Keturi“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2018), „Dvi Korėjos“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2018), „Sapnavau sapnavau“ (Jaunimo teatras, 2019), „Panika“ (NKDT, 2019) bei šiuolaikinę operą „Ledynai“ (Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020). Taip pat ji vaidina kine, yra muzikinio dueto „Kamanių šilelis“ vokalistė, dainų autorė. Su režisiere kalbėjomės apie kūrybą, įkvėpimą ir svajones.

Viename interviu apie spektaklį „Sapnavau sapnavau“ teigėte, kad išjungus regos pojūtį, spektaklio vyksmą kuriant žiūrovų vaizduotėje, panaikinama riba tarp sapno ir tikrovės. Kiek kūrybiniame procese įkvėpimo semiatės iš sapnų? Ar sapnams teikiate didelę reikšmę?

Nuo pat paauglystės sapnai buvo viena tų erdvių, kurios mane labai domino ir traukė. Buvo etapas, kai tik prabudusi užsirašydavau visus sapnus, praktikavau sąmoningą sapnavimą, mano pirmas spektaklis sukurtas pagal Augusto Strindbergo pjesę „Sapnas“. Strindbergas, Antoninas Artaud – mane stipriai jaunystėje įkvėpę didūs sapnuotojai. Taip pat dvidešimt dvejų metų keletą mėnesių praleidau Indijoje, kur pirmą kartą praktiškai susidūriau su budizmu, stebėjau vietinio kaimo šamaniškus gydymo ritualus. Kai tik turiu progą, leidžiuosi tyrinėti kitas kultūras, ritualus, religijas. Tai mane visada traukė ir viena mano dalis nuolat tyrinėja „anapus“. Tačiau šiuo metu gyvenime mane labiau įkvepia realybė: sapnus priimu kaip mano pačios projekcijas realybei suprasti.

Ar esate svajojusi sukauptą patirtį panaudoti taikomajame teatre?

Manau, kad mano pastarųjų metų darbai daugiau mažiau galėtų tilpti į taikomojo teatro rėmus. „Sapnavau sapnavau“ sukurtas iš pokalbių su nuteistaisiais iki gyvos galvos ir sunkių nusikaltimų aukomis, „Trans Trans Trance“ buvo kuriamas į procesą įtraukiant translyčius asmenis, o šiuo metu pradėjau dirbti su neįgaliaisiais. Tad kažkuria prasme, netalpindama savo kuriamo teatro į jokius rėmus, nesąmoningai liečiuosi ir prie taikomojo teatro.

Jei apibendrintume Jūsų kūrybą, spektakliuose dažnai atsikartoja individo padėties visuomenėje motyvas, nagrinėjami socialiniai klausimai, susiję su konkrečia žmonių grupe. Kokią reikšmę kūrybos procese teikiate publikai? Publika – nedalomas vienetas ar individų grupė?

Publika tampa svarbi tik tada, kai įvyksta spektaklio premjera. Procese svarbiausia – tema ir jos išnagrinėjimas, intymus kuriančiųjų ryšys, virtimas ta tema, bendrystė, kelio paieška. Publika reikalinga kaip spektaklio temų pratęsėja: jei žmonės išeina iš spektaklio ir tęsia temą savo viduje – mintimis, veiksmais, poelgiais, tada publika tampa spektaklio nare, kai kuriais atvejais netgi autore. Bet spektaklis iš tiesų niekada nebūna skirtas abstrakčiai visuomenės grupei. Dažniausiai kiekvienas mano spektaklis būna skirtas vienam konkrečiam asmeniui ar keliems, o kai aktoriai vaidina – jie niekada nešneka miniai, šneka vienam salėje sėdinčiam žiūrovui. Tada spektaklis žiūrovams tampa asmeniškas, išgyventas viduje, tikras.

Esate jauna režisierė, moteris, Jūsų kūryba laužo stereotipus, iškelia visuomenės skaudulius. Kas Jums padeda kovoti su profesiniu spaudimu? Galbūt turite kokių nusiraminimo ritualų, būdų, kaip nuvyti demotyvuojančias mintis šalin?

Man rodos, nuolat akcentuoti, kad esu „režisierė moteris, laužanti stereotipus“, jau yra stereotipas. Nelaužau jokių stereotipų, mano tikslas tikrai nėra kažką laužyti, o jeigu stereotipai savaime lūžta – valio. Vienintelis profesinis spaudimas, su kuriuo vis dar tenka susidurti, – mano galvoje susikurtas spaudimas. Kažkada kalbėjau ir norėjosi kalbėti apie išorinius veiksnius, su kuriais susiduriu profesijoje, tačiau šiandien puikiai matau, kad didžiausia kliūtis iš tiesų yra mano pačios mąstymas, baimė, nepasiryžimas. Jei save priskiri kokiai nors kategorijai, kad ir „moters“, „režisierės“ ar „jaunos režisierės“, iškart atsiranda problema. Nebėra proto, kuriančio kategorijas, nebėra ir profesinio spaudimo.
 

Kokią įtaką vaidyba ir muzika padarė Jūsų režisuotiems spektakliams? Kaip praplėtė Jūsų požiūrį į režisūrą?

Vaidyba man labai artima. Dažnai režisuoju aktorius įsivaizduodama, kaip pati atlikčiau vieną ar kitą vaidmenį. Man reikia „užsivilkti“ aplinkybę ar personažą, ir tada tampa aišku, ką aktorius turi vaidinti. Prisilietimas prie vaidybos man suteikia jautrumo darbe su aktoriais, leidžia atpažinti ir pastebėti detales, niuansus. O muzika visada viską plečia, labiausiai – sielą. Kuo labiau pleti sielą, tuo giliau žvelgi į režisūrą.

Kuo, Jūsų nuomone, režisierės Kamilės Gudmonaitės spektakliai išsiskiria iš kitų?

Jei jau žvelgiame trečiuoju asmeniu, ne visai aišku, kas iš tiesų ta Kamilė Gudmonaitė...

Ką norite pasiekti teatro srityje? Tapti garsi visame pasaulyje, galbūt pakeisti žmonių nuomones? Koks Jūsų svarbiausias tikslas?

Kai stačiau spektaklį Estijoje, turėjau galimybę apsilankyti kompozitoriaus Arvo Pärto centre. Architektūriškai jis sukonstruotas taip, kad pačiame viso pastato viduryje stovi koplyčia. Kai įėjau į ją, negalėjau išeiti: sėdėjau ten kokią valandą, klausydama Pärto muzikos. Tada supratau, kad šio centro architektūra gražiausiai išreiškia menininko kūrybos prasmę: bet kokios kūrybos centre turi stovėti vidinė koplyčia. Tą vidinę šventyklą aš ir noriu sukurti. Kad ji būtų pats centras, ašis, kryptis, iš kurios išeina ir grįžta visa, ką veikiu gyvenime. Kaip ertmė, ašis, aplink kurią sukasi visi praeinantys ir kintantys pavidalai: spektakliai, muzika, laimėjimai, pralaimėjimai. Toks mano tikslas.

Dėkoju už pokalbį.