7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gilyn į triušio olą

Interviu su Aiste Zabotkaite

Greta Vilnelė
Nr. 40 (1361), 2020-11-20
Teatras
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.

Nuo 2016 m. Aistė Zabotkaitė vaidina teatre, kuria vaidmenis kine. Nuo 2019 m. yra Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktorė. Vaidino spektakliuose „Žalgirės“ (rež. Vidas Bareikis, NKDT, 2017), „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2018) „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020) ir kt. Šiais metais sukūrė pagrindinį vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklyje „Alisa“ (rež. Obcarskas). Su aktore kalbamės apie šio spektaklio kūrybinį procesą.

 

Kokios bendros charakterio savybės sieja Jus ir Alisos personažą?

Smalsumas, šioks toks naivumas – mes abi lengvai patikime tuo, ką žmonės mums sako, nes nesuprantame, kodėl tai turėtų būti netiesa. Priimame visus įmanomus atsakymo variantus, esame anticiniškos. Dar mus sieja švelnumas.

 

Kokios savybės Jus vieną nuo kitos skiria?

Dažniau nei Alisa būnu atviresnė, sakau savo nuomonę apie kitus jiems tiesiai į akis, o Alisa taip nedaro. Pagrindinis mūsų su Alisa skirtumas, kad aš esu ekstravertė, o ji – introvertė. Ir dar skiriamės tuo, kad Alisa linkusi tikėti dalykais, kuriais ji nori tikėti. O aš galbūt netikiu taip ryžtingai dalykais, kurie man yra svarbūs, dažniau pasiduodu, o ji ne. Esu labiau realistė, o Alisa – svajotoja.

 

Kokie iššūkiai užklupo ruošiant Alisos vaidmenį? Ką naujo per šį procesą išmokote?

Alisos vaidmuo man kėlė tikrai daug iššūkių, buvo daug pirmų kartų. Nors profesionaliame teatre vaidinu jau ketverius metus ir žinau, ką reiškia būti scenoje, niekada anksčiau neturėjau tokio reikšmingo vaidmens, kai visas spektaklis sukasi aplink mano personažą. Nuo to, kaip jį kaskart išgyvensiu, priklauso visas spektaklis. Tai man buvo labai įdomi patirtis. Vieną iš pirmų kartų kurdama personažą visiškai į jį pasinėriau ir visą laiką galvojau tik apie jį. Likus dviem savaitėms iki premjeros pradėjau Alisą sapnuoti. Pastebėjau, kad namie ėmiau elgtis kaip Alisa. Tai mane išgąsdino, nes Alisos personažas – tik mano darbas, ir jeigu jį parsineščiau namo, kur yra kitų problemų, ir imčiau jas spręsti kaip ji, tai tikrai niekaip neišsiversčiau savo gyvenime.

 

Trys valandos buvimo scenoje, partnerystė su tokiais aktoriais kaip Vytautas Anužis, Elzė Gudavičiūtė, Vainius Sodeika, Giedrius Savickas, Diana Anevičiūtė ir kiti, tikrai tapo dideliu iššūkiu. Partnerystė su šiais aktoriais mane įpareigojo, jaučiausi atsakinga už kokybišką vaidmens atlikimą. Norėjau suvaidinti gerai, kad jie vėliau galėtų padaryti savo darbą, kurį puikiai išmano. Per du mėnesius „Alisos“ repeticijų daug išmokau ne tik kaip žmogus – išmokau ir profesinės darbo etikos: ką reikia sakyti, ko nesakyti, kaip per repeticijas viskas vyksta. Aišku, tai nebuvo mano pirmas kartas teatre, turbūt jau koks septintas, bet šį kartą viskas atsirėmė į mane, nelikau šešėlyje, todėl labai stipriai visa tai pajutau.

 

Labai daug išmokau iš sutiktų talentingų žmonių ir, be abejo, iš pačios Alisos. Šis personažas mane išmokė, kad negalima kategoriškai sakyti, jog yra taip ir jokiu būdu ne kitaip, nes tai tiesa tik tau pačiam. Alisa dažnai tuo vadovaujasi – ji išklauso kitą žmogų, net ir nesutikdama su jo nuomone.

 

Su režisieriumi Antanu Obcarsku dirbate ne pirmą kartą. 2018 m. LNDT jo režisuotame spektaklyje „Voicekas“ atlikote antraeilį draugės, poetės vaidmenį. Kaip šį kartą su režisieriumi sekėsi dirbti? Kas pasikeitė nuo praėjusio karto?

Šių spektaklių kūrimo procesai buvo labai skirtingi. Visų pirma „Voicekas“ buvo pirmas, debiutinis Antano darbas. Pastebėjau, kaip iki „Alisos“ jis pasikeitė, subrendo kaip režisierius. Be to, „Voiceke“ vaidinau epizodinį vaidmenį, todėl tuo metu man trūko Antano, kaip režisieriaus, dėmesio. Negalėjau suprasti, kaip jis dirba, nes to darbo buvo labai mažai. Tačiau dabar būdama pagrindinė spektaklio veikėja suvokiu, kaip stipriai Antanas susitelkia į pagrindinį personažą, kiek laiko jam vienam skiria. Todėl šių dviejų patirčių nesulyginsi. Kadangi anksčiau buvau dirbusi su Antanu, statant „Alisą“ nebereikėjo įvado, reikalingo kitiems, susidūrusiems su juo pirmą kartą. Iš pradžių svarbu suprasti, ką režisierius turi omenyje ką nors sakydamas, kas jam svarbu. Aktoriui reikia priprasti prie režisieriaus, bet tai nutinka kuriant kartu ne vieną kartą. Iš pradžių režisierius gali neprisileisti, aktoriui sunku suvokti, ko iš jo reikalaujama, bet kuriant „Alisą“ man taip jau nebebuvo.

 

Iš tikrųjų su Antanu dirbu jau prie trečio spektaklio. Praeitų metų lapkričio 6-ąją turėjusi pasirodyti LNDT „Shopping and Fucking“ premjera buvo atšaukta dėl autorių teisių. Tuo metu spektaklis jau buvo beveik parengtas. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad turiu darbo su Antanu patirties. Po „Alisos“ premjeros abu su juo sakėme, kad taip ir liksime visą gyvenimą vienaip ar kitaip dirbti kartu, nepaisant pavienių atvejų. Po „Alisos“ pastatymo abu suvokėme, kad puikiai vienas kitą suprantame, kad mums patinka kartu dirbti ir sulaukiame sėkmingų rezultatų.

 

Kiek režisierius paliko laisvės Jums pačiai interpretuoti Alisos personažą?

Kai prasidėjo „Alisos“ repeticijos, kiti aktoriai dar buvo užsiėmę kitais spektakliais, todėl dvi savaites viena su Antanu repetavau visas Alisos scenas. Tiek laiko su režisieriumi aiškintis, ko nesupranti, dirbti individualiai, kai nesi priverstas raudonuoti prieš kitus aktorius dėl to, kad gaišini jų laiką, buvo nereali prabanga. Man buvo labai svarbu gerbti kitų aktorių laiką, jo neišnaudoti, nes esu jauna, siekiau, kad visiems patiktų su manimi dirbti. Per tas dvi savaites išbandžiau kiekvieną spektaklio sceną po 6–8 kartus. Antanas dažniausiai man sakydavo tik tai, ką jis nori pamatyti žiūrėdamas į personažą, kaip tai turėtų atrodyti. Turėdama laisvės vaidmens interpretacijai, neretai režisieriaus prašydavau keliais būdais pasakyti, ką jis turi omenyje.

 

Viename interviu esate minėjusi, kad LNDT kolektyvas Jums atrodo draugiškas, šiltai Jus priima. Spektaklis „Alisa“ pareikalavo daug valandų repeticijų. Ar su spektaklio kūrybine komanda palaikėte griežtai profesinius santykius, ar puoselėjote artimesnius ryšius?

Teatre nebūna, bent jau man nepasitaikė, ypač su scenos partneriais, kad išliktų dalykiški santykiai. Tarkim, su Gudavičiūte esame pažįstamos nuo mano pirmo kurso akademijoje. Kartu vaidinome spektaklyje „Žalgirės. Tuomet buvau studentė, ji mane mokė vaidinti.  Kai statėme „Alisą“, ji manęs nebemokė, bet labai palaikė. Su Vainiumi [Sodeika] anksčiau turėjome duetinių scenų spektaklyje „Shopping and Fucking, todėl jau žinojome, kaip bendrauti vienas su kitu scenoje. Su Vytautu [Anužiu] vaidinau pirmą kartą, turėjome daug bendrų scenų, bet nors pradžioje santykiai buvo dalykiški, mandagūs, vėliau juose išlikusią pagarbą papildė šiluma ir vienas kito palaikymas. Man atrodo, kad kiekvieno spektaklio, kaip meno kūrinio, unikalumą lemia bendras žmonių darbas. Du mėnesius visa kūrybinė komanda gyvena tuo vienu spektakliu. Tai labai suartina. Kol repetavau „Alisą“, šie žmonės buvo mano šeima. Per visą procesą repeticijų mikroklimatas išliko labai malonus, draugiškas ir linksmas. Režisierius palaikė gerus santykius su visais, todėl nebuvo tokių, kurie nerimautų, baimintųsi, pyktų.

 

Spektaklyje jauna teisininkė Alisa tiria Salaho Abdeslamo, surengusio teroristinį aktą Paryžiuje, bylą. Alisa renkasi Abdeslamui įvykdyti linčo teismą. Kaip būtumėte nubaudusi Abdeslamą? Koks Jūsų požiūris į mirties bausmę?

Spektaklyje vaidindama Alisą visiškai pasitikiu ja ir jos sprendimais, todėl galiu aklai sekti paskui jos tiesas. Tačiau aš, kaip Aistė, nors ir norėčiau šiuo atveju būti panaši į Alisą, tokia nesu. Nepažįstu jokio Zuikio, kuris mane nusivestų į olą, kurioje viskas būtų taip, kaip aš trokštu. Aš, kaip Aistė, esu panašesnė į Franką Bertoną, nes tikiu, kad mūsų sukurta sistema yra geriausia versija. Jei pradėsime ją laužyti, tai eisime atgal, bus tik blogiau. Žinoma, tai vis tiek lieka atviras klausimas, nes niekada nesu nukentėjusi nuo teroristo atakos. Situacija pasikeistų, jei nukentėtų mano mylimas, artimas žmogus. Mes, lietuviai, mėgstame po nelaimingų įvykių sakyti: „Jeigu galėčiau, sušaudyčiau.“ Tikriausiai jei galėčiau, įvykdyčiau Salahui Abdeslamui mirties bausmę, nes manau, kad jis jos nusipelno. Tačiau priešingai nei Alisa, bausmę siekčiau įvykdyti per teismą. Alisa atsisako teismo, nes jai viskas ir taip aišku. Vis dėlto manau, jog teismo vaidmuo svarbus, kad žmonės nepradėtų vieni kitų žudyti. Jeigu užmėtysime vieni kitus akmenimis, nieko neišspręsime. Todėl Alisai ir nepasisekė. Ji, vykdydama teisingumą taip, kaip įsivaizduoja, atsiduria stebuklų šalyje ir miršta pati. Jos tikslas lieka neįvykdytas, o spektaklio pabaigoje ji supranta, kad viskas tebuvo sapnas. Manau, kad aš, kaip žmogus, neturiu galios kitų teisti ir bausti.

 

Kokia Jūsų stebuklų šalies vizija?

Joje nebūtų koronos, nebūtų ligų, kurios suvaržo žmogaus laisvę. Žmonės nemeluotų ir nebūtų pinigų – mano nuomone, net ir grąžinus mainų sistemą išsispręstų daug problemų. Tikriausiai mano stebuklų šalyje taip pat būtų įvairių įdomių personažų: undinėlių, kalbančių gyvūnų.

 

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į vaidybą nuo akademijos laikų?

Pirmiausia šie dveji metai po akademijos baigimo leido suprasti, ko joje mokiausi. Kai studijuoji, būna vienaip, bet kai susiduri su praktika – visai kitaip, nors akademijoje gavau labai daug patarimų, pamokymų, kaip bus realybėje, kaip įveikti sunkumus. Ketveri metai, praleisti profesionalioje teatro scenoje, leido pajusti, ką man reiškia vaidyba. Šis laikotarpis atsakė į klausimą, ar tikrai noriu būti aktorė. Dažnai savęs to klausiu, nes ši profesija reikalauja daug pasiaukojimo. Esu viena iš nedaugelio žmonių, kurie to trokšta taip, kad prisitaiko prie tokio gyvenimo būdo. Manau, kad išliktum šioje profesijoje, turi labai to norėti. O kaip vaidinti – turbūt nemokėsiu iki pat paskutinio savo vaidmens ir net tada nežinosiu, kaip iš tikrųjų reikia vaidinti. Per šiuos metus supratau, kad niekada tiksliai nežinosiu, kaip reikia vaidinti, nors akademijoje maniau, kad ateis akimirka, kai išmoksiu savo amatą nepriekaištingai. Vaidinu vadovaudamasi nuojauta. Aktoriaus profesija mane tuo ir žavi, kad neturi konkrečių instrukcijų, tavo tikslas nėra sukalti stalą pagal duotus matmenis, bet net ir klaida gali tapti tavo unikalumu, stiprybe.

 

Netrukus pradėsite repetuoti režisieriaus Gedimino Rimeikos statomą Alistairo McDowallo pjesę „Nuostabūs nuotykiai“, joje atliksite vyrišką Luko vaidmenį. Su kokiais sunkumais tikitės susidurti kurdama kitos lyties vaidmenį?

Kol kas apie tai mažai svarsčiau, nes repeticijos prasidės tik sausį. Manau, kad sunkumų kils ne dėl personažo lyties, nes režisierius man nesako vaidinti vaikino. Didžiausias iššūkis, manau, bus sukurti pagrindinio pjesės personažo Luko charakterį: jis paauglys, genijus, turintis autizmo bruožų. Tad bus sunku dėl jo keistumo bei aplinkos, kurioje jis gyvena, ir to, kaip jis tomis aplinkybėmis elgiasi.

 

Kiekviename spektaklyje didžiausias sunkumas yra sukurti personažą, bet tai pagrindinė mano užduotis. Todėl manau, kad su režisieriaus, scenos partnerių pagalba ir mano pačios pastangomis pavyks jį sukurti. O kai vaidmenį sukursiu, sunkumų nebeliks, nes spektakliui tapsiu tuo personažu. Atversiu publikai savo vaizduotės dureles ir parodysiu, kokį įsivaizduoju Luką. Taip pat buvo ir su Alisa. Nesu įsitikinusi, kad suvaidinau ją taip, kaip visi norėjo. Pavaizdavau ją tokią, kokią pažinau ir įsivaizduoju. Tikiuosi, kad taip pat gerai pasiseks ir su Luku.

 

Ačiū už pokalbį.

Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Diana Anevičiūtė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Diana Anevičiūtė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Martyna Gedvilaitė spektaklyje „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Martyna Gedvilaitė spektaklyje „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Aistė Zabotkaitė. D. Ščiukos nuotr.
Aistė Zabotkaitė. D. Ščiukos nuotr.