Teatras
Pastaruosius svarbiausius vaidmenis Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas sukūrė Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Cinkas (Zn)“ (2017), Yanos Ross „Vienos miško pasakose“ (2019) bei Krystiano Lupos „Austerlice“ (2020). Su aktoriumi ir muzikos grupės „Solo ansamblis“ nariu kalbamės apie aktorystę, muziką ir kūrybos tikslą.
Esate susijęs ir su teatru, ir su muzika. Kas Jums yra muzika? Kokią ją matote teatre?
Kuo daugiau su bičiuliais grojame, koncertuojame ir kalbamės apie muziką, kuo daugiau jos klausausi, tuo geriau suvokiu, kad muzika yra pats tyriausias, tikriausias menas. Čia nėra jokio apsimetinėjimo – arba tu nusigroji, arba pataikai į klausytojo ausį ir kartu į širdį. Nesu dailininkas, galiu lyginti tik su teatru, gal tarp dailės ir muzikos yra panašumų, bet taip pat ne visai. Garsas veikia ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Jis tave gali dirginti, gali priversti vibruoti visus vidaus organus.
Apskritai muzika yra labai tikras dalykas, o teatre ji – veikėjas, kuris niekada nemeluoja, todėl visada padeda vaidinant. Atsimenu vieną momentą: prasideda spektaklis, aš guliu scenoje po pagalvėmis ir mane apima panika, nes kai tik prasidės spektaklis, turėsiu išlįsti ir iš karto pradėti sakyti tekstą, o aš jo neatsimenu. Panikuoju, nežinau, kur man pasižiūrėti, ko paklausti. Kolega guli už šešių septynių metrų. Svarstau, ką čia daryti, – žiūrovai jau susirinkę. Prasidėjo spektaklis, užgrojo pradžios muzika, ir man viskas sugrįžo. Vos išgirdus pirmą akordą suveikė emocinė atmintis.
Ar muzika yra pabėgimas nuo teatro? Kas Jums yra pirmoje vietoje – muzika ar vis dėlto teatras? Ar iš viso teikiate kuriai nors veiklai pirmenybę?
Aš nebėgioju, neskirstau – pirma ar antra vieta. Kur tą dieną dirbu, ten ir yra pirma vieta, nes kitaip veiklos, kuriomis užsiimi, tampa ,,chaltūromis“. Sakykim, labiausiai esu atsidavęs teatrui, bet aš negraduoju to. Jei esu su grupe, esu ten šimtu procentu, jei teatre – tai ten stengiuosi šimtu procentu. Visos veiklos yra kaip naujų dalykų, naujų pažinimų, naujų žemių atradimo priemonė.
Kai kuriate vaidmenį ar muziką, esate vienas tų, kurie daugiau mąsto, galvoje nešioja mintį ar iš karto bando viską įgyvendinti praktiškai?
Tai visada labai skiriasi, priklauso nuo medžiagos, nuo režisieriaus, jo stiliaus, priemonių, repetavimo būdų. Anksčiau intuityviai pajusdavau, iš karto šokdavau į sceną ir pradėdavau kažką daryti. Kuo toliau, tuo labiau norisi po truputį prisijaukinti, suprasti, pagalvoti, pafantazuoti, pajausti, teoriškai išgalvoti, daugiau išanalizuoti, surasti ir suprasti niuansus, kabintis už jų. Taip gimęs ryšys su kūriniu būna daug tvaresnis.
Manau, dabar šiuolaikiniame teatre, mene plačiąja prasme daug rėkimo, pompastikos ir mažai kas sprendžia problemos priežastį – tik jos pasekmę. Nebesistengiama suprasti, kodėl tam tikras reiškinys vyksta, o bandoma išspręsti, ką tas reiškinys galėjo padaryti. Kiekviena situacija turi pasekmių, o istorinės situacijos yra linkusios kartotis. Dabar menas dažnai nebeprieina prie priežasties – gal jis tampa banalesnis?
Aš nežinau, ar čia gerai, ar blogai, ar banalu, ar nebanalu. Žiūrint, kaip viską padarysi, kaip tai parodysi. Nemanau, kad teatras banalėja. Reikėtų stebėti visus spektaklius ir atlikti tokį tyrimą – tuomet pamatytume, kiek yra spektaklių, kuriuose gvildenamos priežastys, o kiek tokių, kuriuose – pasekmės. Matyt, geriausia, kai ir tai, ir tai. O kam save apsivogti?
Kodėl atėjote į teatrą? Dalis jaunų žmonių ir dabar, ir seniau galvojo: aktorystė – tai bohema, laisvė. Kodėl ne kinas, ne dailė? Gal pats ieškote tarpdiscipliniškumo?
Atėjau turbūt kaip ir daug kas: buvo impulsas, užsimaniau pabandyti ir pasilikau. O kodėl ne kinas? Tiesiog nebuvo to kino aplink mane tiek daug, kad galėčiau su juo ką nors daryti. Aš negalvojau, kad būsiu tik teatro arba tik kino, arba apskritai tik aktorius. Mane visada žavi žmonės, užsiimantys savo prigimtimi skirtingomis veiklomis. Beje, aktorystė suteikia progų daryti ar gilintis į kažką, kuo šiaip gal niekada ir neužsiimtum.
Muzikos grupės veikla ir yra tarpdiscipliniškumo paieškos, pažintys su įdomiais kūrėjais, bandymai sukurti savą pasaulį. Ten mes esame režisieriai, o teatre esu aktorius – papuolu į kažkieno fantaziją, į vieno žmogaus sugalvotą koncepciją ir bandau ten įsikurti, padėdamas tai fantazijai skleistis.
Gal turite mintį, kurią visada nešatės? Tikslą? Problemą, kurią bandote išspręsti?
Niekada nesilaikau minties, kad dabar išeisiu į sceną ir pasaulis pradės suktis į kitą pusę. Stengiuosi vystyti kritinį požiūrį, neužmigti, paspardyti sau užpakalį, kad nebūčiau apkerpėjęs. Stebiu pasaulį, seku, kas vyksta. Dažnai skauda matant aplinkinius įvykius. Tačiau reikia stengtis nerėkauti, nes tada tikrai nebūsi išgirstas. Nors būna atvejų, kai be klyksmo tikriausiai niekas neatkreips dėmesio. Neturiu moto, bet stebiu, kas vyksta šiandien, ką žmonės daro, kaip elgiasi, ir filtruoju, ar tai yra gerai, ar tai mano, visuomenės požiūriu yra gerai. Bandau atsirinkti, išsiugdyti teisybės, tiesos, teisingumo jausmą. Visada reikia klausti, ar tai, kas atrodo, ir yra galutinis taškas, ar tikrai yra gerai, ką galvoju.
Kokie žmonės, asmenybės padėjo kurtis Jūsų pasaulio vaizdiniui, Jus nukreipė?
Autoritetingi žmonės lydi visą laiką, pradedant nuo studijų. Iš pradžių tėvai: viską gauni iš jų, ir gerus, ir blogus dalykus – visą paletę. Paskui per atstumą matai, kas buvo, supranti, kaip tave tai veikė, kaip tave formavo visa aplinka. Tave gali pakeisti geriančio kaimyno vaizdas, tave gali pakeisti ypatingas, garsus žmogus. Iš paaugliško pasaulio į suaugusiųjų pradėjau eiti studijų metais bendraudamas su šviesaus atminimo dėstytoja Alge Savickaite. Taip pat stipriai prisidėjo ir Algirdo Latėno paskaitos. Mačiau, kas artima, – tam nesipriešinau. Buvo kam priešinausi, bet stengiausi imti daug, stengiausi imti viską, kas galėjo mane kažkaip formuoti. Visada turi stebėti save, analizuoti. Ta savirefleksija atsirado studijuojant. Mums dėstytoja pasakė: „Nesvarbu, kokie jūs būsite aktoriai, kaip įvaldysite specialybę, svarbiausia – kokie būsite žmonės.“ Ši mintis nuolat prasisuka galvoje. Ji mane paveikė, supratau, kad tai yra labai svarbu.
Dirbote su Eimuntu Nekrošiumi, Krystianu Lupa, Yana Ross. Kokį teatrą dabar matote? Kokia kryptimi jis eina?
Visų pirma prisipažinsiu, kad esu daug ko nematęs. Tai gali patvirtinti mano kolegos. Tiesiog fiziškai neįmanoma būti dviejose vietose vienu metu. Tu turi vaidinti savo spektaklį, kai tuo pat metu rodo ką nors kita.
Džiugu, kad Lietuvos teatrai gali pasikviesti pasaulinio lygio ir garso režisierių, kurie ir atveža naujas tendencijas. Šiuolaikinis teatras įvairus. Dirbau ir su Ross, ir su Nekrošiumi, ir su Lupa – jie visi skirtingi. Esu veiksmo viduje ir negaliu iš šono pasižiūrėti į jų darbus, sudėlioti jų kaip nuotraukų ir palyginti, kuo jos skiriasi. Žinoma, skiriasi darbo principas, pačių kūrėjų požiūris į teatrą. Vieni labai teatrališki, kiti atvirkščiai. Tarkim, Lupa bėga nuo teatro, jis nenori teatro – toks paradoksas. Labai daug skirtingų žanrų, skirtingų formų. Yra didžiagabaričiai spektakliai, kurie sujungia daug videoprojekcijų, muzikos. Jie labai prabangūs. Yra kameriniai, labai aktoriniai spektakliai, kurie dažniausiai būna paveikesni už didžiuosius.
Režisieriai bando surinkti dalykus iš visur: iš modernių, iš buvusių, iš senų, iš atrastų, ir išeina naujas, gražus daiktas. Turbūt teatrologų reikalas sekti tendencijas, lyginti – tai jų duona. Su kiekvienu režisieriumi arba net ir su tuo pačiu skirtinga medžiaga yra skirtingas darbas, kitoks priėjimas. Tu jauti jo braižą, žinai jo kalbą, tie žodžiai tarsi kartojasi, bet vis tiek tai vyksta kažkaip kitaip. Tačiau apibūdinti to „kitaip“ aš negaliu. Tai jutiminiai dalykai. Nepasakysiu tiksliai – tegul žmonės ateina ir patys palygina.
Dėkoju už pokalbį.
