Teatras
Jaunimo teatras spalio 18, 24 d. pristatė antrojo jaunųjų kūrėjų programos „Black Box“ spektaklio „Urbančičiaus metodas“ premjerą. Thomo Bernhardo romanas „Kalkverkas“, kurio motyvais paremtas spektaklis, pasakoja apie maniakišką Konrado Fro eksperimentą su savo luoša žmona. Jo bandymas pagrįstas austrų mokslininko Viktoro Urbančičiaus išplėstiniu metodu, kurio taikymas Konradą priveda iki žmonos nužudymo. „Urbančičiaus metodo“ idėjos sumanytojas kompozitorius Arturas Bumšteinas, debiutavęs kaip režisierius, kūrinyje akcentuoja knygoje minimo, Urbančičiaus metodika paremto eksperimento eigą.
Spektaklyje išsamiai nagrinėjamas Bernhardo romane aprašomas Urbančičiaus metodas, priešingai nei, tarkim, lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Kalkverko“ (1992) inscenizacijoje, kurioje dėmesys sutelkiamas į romano siužeto vingius. Netradicinę, labiau garsinę spektaklio formą lėmė ilgametė režisieriaus Bumšteino patirtis muzikos kompozicijos srityje. Šis išmanymas praskynė jam kelią per gūdžią režisūros girią, kurioje jis nepasiklydo ir, tapęs ir spektaklio kompozitoriumi, sukūrė unikalią garsinę patirtį Jaunimo teatro žiūrovams.
Žiūrovams renkantis į salę, scenoje veiksmas jau prasidėjęs: ant apvalios besisukančios plokštės susėdę trys aktoriai Viktorija Damerell, Justina Mykolaitytė ir Mantas Zemleckas garsiai skaito pjesės tekstą, o ketvirta aktorė Jonė Dambrauskaitė sėdi prie pianino. Monotoniškas spektaklio preliudas padiktuoja tolesnį spektaklio ritmą – begalę kartų pasikartojančius žodžius, sklindančius iš aktorių lūpų, lėtai kintančias spektaklio scenas. Kita scenos veiksmo pasyvumą rodanti scena: avanscenoje gulinti aktorė, pusiau dainuodama, pusiau sakydama, ne vieną kartą iš eilės intonuoja tą patį tekstą, kai šalia klūpanti aktorė, spausdama gulinčiosios diafragmą, bando išgauti įvairaus dažnio vibracijas. Taip režisierius Bumšteinas iliustruoja patį metodą ir bando perteikti jo poveikį, kuris ilgai užsiimant pratimais intensyvėja, nuolatinės užduotys pabosta, tampa pilkos kasdienybės šaukliu ir veda į beprotybę.
Teatro salėje Bumšteinas sukūrė idealią erdvę įsiklausymui. Kadangi didžioji dalis spektaklio vyko be scenos apšvietimo, užsimerkus galima buvo lengvai įsitraukti į muzikinį veiksmą. Tamsoje aidintys mušamų būgnų garsai užpildė scenos vertikalę groteskišku sąskambiu, primenančiu režisieriaus Ari Asterio siaubo filmo „Saulės kultas“ (2019) garso takelį. Pagrindiniai šių dviejų kūrinių sąlyčio taškai susiję su bendra atmosfera, aplinkybėmis. Tiek „Saulės kulte“, tiek „Urbančičiaus metode“ kuriama įtampa, suaktyvinanti žiūrovo budrumą, apgaubianti abu kūrinius miglotos, nenuspėjamos baigties rūku. Filme veikėjai patenka į kultą, atliekantį įvairius ritualus, ištikimai sekantį papročius. Urbančičiaus metodas gali būti laikomas kulto metafora, nes nesibaigiantys fonetiniai pratimai Konradui tampa aklai besivadovaujamu, gyvybiškai svarbiu įpročiu. Metodas užvaldo Konrado gyvenimą, kai kasdien atliekamas ritualas iškeliamas taip aukštai, kad pratimais vargindamas savo žmoną nuo paryčių iki vidurnakčio jis pamiršta Kūčias. Scenoje sukuriama neutrali aplinka leidžia įsiklausyti į garsines aktorių partijas ir pastebėti, kad spektaklio pabaigoje atlikėjams traukiantis į scenos gilumą nesinchroniškai jų kartojami pavieniai garsai ima panėšėti į kompozitoriaus Philipo Glasso kūrinį „Vessels“.
Spektaklio epicentru pasirinktas Urbančičiaus metodas nėra moralus eksperimentas. Konradas, naudodamasis savo patriarchaliniu statusu, piktnaudžiauja žmonos emocine ir fizine būkle, be perstojo atlikdamas pratimus. Nors romane pasakojama apie šeimai – dviem žmonėms – nutikusią tragediją, per spektaklį kartojamuose tekstuose žmonos nė su žiburiu nerasi. Egocentriškas Konrado galios troškimas pratimais išbandomas su žmona, kaip ir įvairios aktorių polifoniškai ir kakofoniškai, mainant ritmus ir dažnius, atliekamos partijos – su žiūrovais. Vyras, užvaldytas eksperimento, manipuliuoja žmonos žmogiškuoju apvalkalu, elgiasi su ja kaip su lėle: klūpanti aktorė gulinčiai aktorei „pumpuoja“ diafragmą, keisdama sklindančio garso pobūdį. Išvargusi žmona „nueksperimentuojama“ negyvai. Jos emocinė būklė pašlyja negrįžtamai. Spektaklis, priešingai nei romanas, užfiksuoja tik tiek, pasirinkta apie žmonos nužudymą nutylėti.
Bumšteino persikvalifikavimas sėkmingas, jo muzikos kompozicijos patirtis leido pakeisti klasikinį spektaklio formatą į žaidimą su balsais, instrumentais ir apšvietimu pagal Bernhardo romaną „Kalkverkas“. O žiūrovui padėjo geriau įsiklausyti ir suprasti dramatišką Urbančičiaus metodo eigą ir poveikį jo taikytojui bei aukai.
