Nenorėčiau savęs priskirti vienam žanrui

Apie vaidmens kūrimo procesą kalbamės su aktoriumi Gyčiu Laskovu, nuo 2014 m. kuriančiu vaidmenis režisierių Gintaro Varno, Kamilės Gudmonaitės, Povilo Makausko, Agniaus Jankevičiaus, Žilvino Vingelio, Eglės Kižaitės ir kitų spektakliuose Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Jaunimo teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Kauno miesto kamerinio teatro scenose. Aktorius įkūnija tiek antikinės dramaturgijos veikėjus, tiek šiuolaikinės literatūros personažus, drąsiai įsitraukia į netradicinės formos spektaklius, yra sukūręs ir keletą vaidmenų kine, įgarsinęs kino filmų.

Nuo ko Jūs pradedate vaidmens kūrimo procesą – nuo detalaus pokalbio su režisieriumi, pjesės, autoriaus biografijos ar temos, problematikos, konteksto analizės?

Kiekvienas procesas skirtingas. Vaidmens kūrimas priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi ir kokia medžiaga dirbu. Pavyzdžiui, visas režisieriaus Vingelio spektaklio „Kafka Insomnia“ (2020) kūrimo procesas rėmėsi autoriaus biografija, tad papildomai skaičiau ir domėjausi. Dirbdamas su Gudmonaitės „Panika“ (2019) atsispyriau nuo pjesės problematikos. Tačiau dažniausiai visuomet būna pirmas pokalbis su režisieriumi, įvedantis į kuriamo spektaklio kontekstą ir nusakantis režisieriaus lūkesčius bei viziją.

Viename Jūsų interviu skaičiau, kad mėgstate keliauti. Kokią alternatyvą renkatės pandemijos laikotarpiu?

Vasarą keliavau Lietuvoje, ėjau Camino Lituano kelią, tad buvo proga pažinti dar nematytas Lietuvos vietas. Tačiau didžiąją pavasario ir vasaros dalį repetavau spektaklius su režisieriumi Vingeliu.

Kuriant vaidmenį Jums artimesnė įsikūnijimo ar atsiribojimo technika?

Vėlgi viskas priklauso nuo vaidmens ir spektaklio. Vieni vaidmenys reikalauja įsikūnijimo, kiti atsiribojimo.

Kuris iš Jūsų vaidmenų sukėlė daugiausia iššūkių, patyrėte sudėtingiausią kūrybinį procesą?

Sudėtingiausia buvo kurti ir repetuoti režisieriaus Makausko spektaklį „Apsėdimas“ (2017), sukurtą pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“. Vaidinau Smerdiakovą, tad kurti šį vaidmenį buvo ir emociškai, ir psichologiškai sudėtinga, be to, kai kurios repeticijos trukdavo iki trijų nakties. Tačiau vis tiek sunkiausia buvo išlukštenti tą kietą Dostojevskio kūrybinį riešutą. Bet manau, kad mums su komanda tai visai pavyko ir, mano galva, sukūrėme tikrai gerą spektaklį.

Gudmonaitės spektaklio „Panika“ tema artima daugeliui šiuolaikinių žmonių. Kiek Jums artimi šie personažai? Kiek, kaip aktoriui ir žmogui, svarbi savirefleksija?

Manau, kad režisierė Gudmonaitė mus labai gerai pažįsta, tad puikiai žinojo, ką daro, skirstydama vaidmenis. Visi personažai gana atpažįstami ir dažnai sutinkami mūsų aplinkoje. Ir mano kuriamas personažas man artimas. O savirefleksija labai svarbi: kas dieną reflektuoju save ir supantį pasaulį, be to, kai esi tokios profesijos atstovas, savirefleksija neišvengiama, kiekvienas vaidmuo, kiekvienas spektaklis to pareikalauja.

Kokia dramaturgija Jums įdomiausia? Kokio žanro pjesių personažus labiausiai norisi kurti scenoje?

Turbūt neturiu „įdomiausios“ dramaturgijos, kiekviena režisieriaus pasiūlyta medžiaga yra savaip įdomi, ir dažniausiai režisieriai turi savo matymo kampą, kuris net iš pažiūros neįdomią medžiagą gali paversti įdomia ir aktualia. O jei kalbėtume apie personažus, tai man įdomu vaidinti ir komiškus, ir tragiškus veikėjus, nenorėčiau savęs priskirti tik vienam žanrui.

Sukūrėte vaidmenį eksperimentiniame Vingelio spektaklyje „Protestas: Internetinė (anti)utopija“ (2020). Kaip buvo kuriamas šis spektaklis ir personažai: ar tai visiškas nuotolinio kūrybinio proceso grynuolis, ar vis dėlto repeticijos vyko ir bendrose erdvėse? Beje, manau, išties įdomus sprendimas buvo rodyti spektaklį skirtingais būdais per „ConTempo“ festivalį. Kokius apskritai iššūkius Jums teko ir vis dar tenka priimti pandemijos akivaizdoje?

Spektaklis „Protestas“ yra visiškas nuotolinio kūrybinio proceso vaisius, pirmą kartą gyvai su visa komanda susitikome tik per „ConTempo“ festivalį, tad repetavome vien nuotoliniu būdu. Paskelbus karantiną režisieriui gimė idėja ir jis su Goda Simonaityte per porą savaičių sukūrė dramaturgiją, o per kitas dvi mes ją surepetavome. Dirbome namie, visų mūsų namai virto teatrinėmis aikštelėmis, grimo kambariais ir t.t.

Per pandemiją daug mąstau, kiek mūsų profesija apskritai svarbi ir reikalinga, kiek žmonėms reikia teatro. Yra daug neužtikrintumo. Keista, bet būtent per karantiną supratau, kad noriu išeiti „iš etato“ ir dirbti kaip laisvai samdomas aktorius. Štai ką daro savirefleksija pandemijos metu.

Dažniausiai žiūrovai kelia lūkesčius teatro kūrėjams, aktoriams. O koks Jums yra idealus žiūrovas?

Nežinau, ar gali būti idealus žiūrovas, man visi žiūrovai geri, bet turbūt pats geriausias žiūrovas yra tas, kuris myli, gerbia teatrą ir jo kūrėjus.

Dėkoju už atsakymus!