Kaip kalbėtis apie įžeistuosius?

Spalio 15 d. Vilniaus mažajame teatre (VMT) vyko Andrejaus Kureičiko pjesės „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ skaitymas (rež. Gabrielė Tuminaitė). Šiuo skaitymu VMT prisijungė prie pasaulinės iniciatyvos, skirtos laisvės judėjimui Baltarusijoje palaikyti. Tačiau palikus žiūrovų salę galvoje kirbantys klausimai, deja, nebuvo apie šalyje vykstančius neramumus.

Kureičiko pjesė paprasta – autorius vaizduoja dabartinius Baltarusijos įvykius: viltis prieš rugpjūčio 9 d. rinkimus, žinias apie balsų klastojimą, prasidėjusius protestus, omonininkų žiaurumą, siaubingus suimtų žmonių išgyvenimus. Šie įvykiai atsiskleidžia per veikėjų monologus. Tie veikėjai – trys mokytojos, kurios nenorėdamos prarasti stabilumo suklastoja balsus, aktyvistė, kuriai neleidžiama stebėti rinkimų, šaltkalvis / sirgalius, suimtas per protestus, omonininkas, Aliaksandras Lukašenka, jo sūnus, Sviatlana Cichanouskaja ir du saugumiečiai.

Skaitymo pradžia atrodė daug žadanti – tik įsižiūrėjus į aktorius, už akių užkliuvo Arvydas Dapšys, baugiai panašus į Lukašenką. Jo stačiokiškas monologas, smerkiantis visa, ką šiuolaikinis žmogus laikytų vertybe (teatras – nesąmonė, „moterys gimdyt nenori“, „kam tos paveikslų galerijos, kai už lango grožis?“), nejučiomis verčia pykti ir kartu jaustis nejaukiai, pamiršus, kad prieš akis – aktorius. Tačiau ilgainiui skaitymas ėmė priminti turgaus aikštės vaidinimą – dauguma veikėjų buvo stipriai šaržuoti. Moterų monologai atsispirdavo nuo manikiūro ir kotletų, o beveik visų vyriškų veikėjų esminis charakterio bruožas – bukumas arba gašlumas. Šaržas pagelbėjo mokytojų vaidmenims, taikliai atspindėdamas nekenčiamą valdžią remiančių poziciją. Netgi smagu stebėti tarpusavyje „kudakuojančias“ mokytojas, kurios vėliau beviltiškai giria Lukašenkos darbus: „va gėlių pasodino ir šaligatvius sutvarkė... vadovėlių nupirko, kad vaikams būtų iš ko mokytis“.

Labai keista buvo susidurti su „Čia nebus mirties“ nuotrupomis – iš šio spektaklio skaitymui buvo panaudotos kalėjimo durys, Mindaugas Capas bei Jonas Braškys dėvėjo tuos pačius saugumiečių kostiumus, vietomis skambėjo šio spektaklio muzika. Nepaisant to, kad abu kūriniai kalba panašiomis temomis, scenoje susitikusios spektaklio ir būtent šio skaitymo dekoracijos, muzika, kostiumai kirtosi tarpusavyje. Visos „Čia nebus mirties“ detalės turi stiprią, istorija tapusio spektaklio atmintį. Jų kompanijoje buvo sunku pjesės skaitymą pajusti kaip nepriklausomą įvykį.

Atrodo, lyg pjese buvo bandoma kuo geriau pavaizduoti Baltarusijos įvykius, iliustruoti būtent „taip, kaip yra“, o iš žiūrovų emocinį atsaką ištraukti jautriais sulaikytos aktyvistės monologais, lyriška muzika, sulėtintais omonininko smūgiais lazda į susmukusį sirgalių. Tačiau toks „suvirškintas“ veiksmas slinko be įtampos – protestai, suėmimai, kankinimai liko blankūs, negrasinantys paliesti. Kuriam laikui netgi pasimiršo, jog šie dalykai Baltarusijoje vyksta būtent dabar.

Minėti klausimai, apnikę po šio skaitymo, buvo maždaug tokie: kaip tai vertinti? Ar galima kritikuoti tokio tipo renginį? Tai yra solidarumo su Baltarusija pareiškimas, pjesė vaizduoja skausmingus, dabar vykstančius įvykius. Tai – atvira žaizda. Tačiau kartu tai ir teatro produktas – skaitymas, į kurį kviečiami žiūrovai. Solidarumas neabejotinai buvo pareikštas, tačiau žvelgiant iš teatrinės pusės pjesė tikrai nėra stipri, skaitymui dirbta su ja trumpai, ne visi aktoriai sugebėjo susitvarkyti su vaidmeniu (pavyzdžiui, pamiršdavo, kad turi kalbėti su rusišku akcentu, o tada prisiminę persistengdavo). Teatro aplinka šiam skaitymui suteikė pranašumo naudotis scenografija. Nuo lubų pakrypę, rodos, bet kurią akimirką nukristi galintys sceniniai prožektoriai ir už veikėjų nugarų kabanti neperšaunamų liemenių ir šalmų siena pridėjo skaitymui įtampos, nejaukumo. Tačiau nemanau, kad renginys būtų praradęs vertės, jei būtų vykęs virtualioje erdvėje: gyva transliacija arba filmuotų ištraukų / monologų serijomis socialinėse medijose ir pan.

Nepaisant visko, dabar svarbesnis solidarumo pareiškimo faktas, balso suteikimas Baltarusijos kūrėjui. Nemanau, kad pjesę „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ šiuo metu galima kritikuoti kaip teatro kūrinį, – tai vyksta dabar, tai nėra istorija, kurią galima ramiai reflektuoti. Kol Baltarusijos kova už laisvę nėra praeitis, bet koks kitų šalių palaikymas labai svarbus, kad ir kokia forma jis vyktų.