Socialinis žmogiškumo išbandymas

Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vilioja intriguojančiais, neįprastai ryškiais šiuolaikinio meno kūriniais. Imersinio spektaklio-žaidimo „NO FAKE*“ ironiškas pavadinimas reiškia scenos erdvėje kuriamą netikrą realybę, kurią atspindi simuliuojamos situacijos, taip pat primena, kad visos iliuzijos tėra kasdienio gyvenimo šešėlis. Režisieriaus Tado Montrimo socialinė simuliacija – tai vaizduotę lavinantis žaidimas, kuriame atkartojamos įvairios situacijos, susijusios su jaunos merginos žmogžudyste, aplink ją ir pinasi simuliacijų gijos.

Dalis kūrinyje gvildenamų moralinių klausimų yra tiesiogiai užduodami per telefonines apklausas, o kiti netiesiogiai iškyla mintyse. Žmogaus žiaurumo ribas nustatyti padeda kiekvieno dalyvio telefone pateikiami klausimai: „Ar išgertum stiklinę žmogaus kraujo už tūkstantį eurų? Ar išgertum arbatinį šaukštelį žmogaus kraujo už dešimt tūkstančių eurų? Ar kada norėjai paragauti žmogaus mėsos?“ Šie klausimai verčia susimąstyti apie asmenines moralines vertybes, o SMS žinute apibendrinti apklausos rezultatai liudija apie visuomenėje išlikusią žmoniškumo dalį. Vėliau šie atsakymai panaudojami prieš keletą dalyvių su prierašu prietemoje švytinčiame telefono ekrane: „Neplanavome viešinti tyrimo rezultatų, bet į apklausą, ar kada nors norėjo paragauti žmogaus mėsos, pirmi atsakę subjektai nejuokavo. Mes patikrinome jų „Facebook“ paskyras...“ Žmogaus duomenų panaudojimas prieš jo valią – opi problema. 2018 m. Europos Sąjunga pakeitė įstatymą dėl asmens duomenų apsaugos, sugriežtindama senesnę reglamentuotą versiją. Žongliruodamas lengvu farsu ir šių dienų realijomis Montrimas parodo, kad dezinformacijos auka gali tapti bet kas, o transliuoti propagandą kur kas paprasčiau, nei daugeliui atrodo.

Per „NO FAKE*“ vyksmą manipuliuojama valdžios autoritetu: nors kartais ima atrodyti, kad didžiausia atsakomybė ir galia yra dalyvių rankose, netrukus tolygiai nykus roboto balsas primena, kad atėjusieji į spektaklį tėra marionetės, valdomos per išdalintus telefonus. Dalyviai, ne veltui vadinami subjektais, dalyvaudami įvairių situacijų simuliacijose tampa veikėjų šablonais, atstovaujančiais kokiai nors žmonių grupei ar visuomenės daliai. Nors iš pradžių atrodo, kad visos simuliacijos yra susijusios su nužudytos merginos biografija arba tuo, kas galbūt nutiko po jos mirties, pamažu siužetas išauga į smurto, galėjusio nutikti kiekvieno kasdieniame gyvenime, išraiškų virtinę. Ši Montrimo sukurta teorinė erdvė, kurioje kiekvienas turi galimybę tapti žudiku ar auka, išugdo nepasitikėjimo savimi ir kitais jausmą.

Spektaklio simuliacijose naudojami į baltas dėžes sudėti daiktai neretai turi simbolinę reikšmę ir iliustruoja tik dalį situacijos, o už visą versiją vaizduotėje atsakingi patys dalyviai. Minimalistinė erdvė atspindi spektaklio idėją – kuo mažiau konkrečių detalių, tuo daugiau vietos vaizduotei.

Spektaklyje vykusiems socialiniams eksperimentams apibūdinti tinka Earlo Nightingale’o, amerikiečių radijo pranešėjo ir rašytojo, pastaba, kad teisdamas kitus nepabrėži jų kaltės, o parodai, koks esi pats. Tarkim, per vieną iš eksperimentų dalyviams žinute buvo pateikiama abstrakti informacija apie simuliacijoje dalyvaujantį subjektą, užsimenant apie galimą jo polinkį į pedofiliją. Po to dalyviai suskirstomi į komandas ir tam tikrą laiką pasitarę turi atsakyti į klausimą, ar paliktų savo mažametę dukterį šio vyro priežiūrai. Dauguma, be abejonės, pasisakė prieš. Tokiu socialiniu eksperimentu bandoma parodyti, kaip lengva susidaryti nuomonę iš pusės žodžio ir nepasitikėti žmogumi, įkliuvus į visuomenės primestų įtarimų verpetą.

Montrimo „NO FAKE*“ sužadina apmąstymus apie etines bei moralines normas ir primena, kaip dažnai nepagrįstai teisiame kitus, pasiduodami visuomenės požiūrio įtakai. Palikus prieblandoje skendinčią imersinio spektaklio-žaidimo erdvę, pažįstamose gatvėse ir tarp artimiausių žmonių ima šmėžuoti įtarumo šešėlis, kurį nubaidyti pajėgus tik laikas.