Heda Gabler prie laiko mašinos vairo

Su teatro, kino bei televizijos aktore Goda Petkute kalbamės apie sudėtingus personažus, kino ekrano ir teatro scenos sąsajas bei žiūrovus. Aktorės debiutas teatro scenoje įvyko Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, tarp sukurtų vaidmenų – Fiodoro Dostojevskio, Jeano-Paulio Sartre’o, Henriko Ibseno kūrinių personažai. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) aktorė sukūrė vaidmenis Vido Bareikio spektakliuose „Hamletas“ (2015) ir „Žalgirės“ (2017). Prisijungusi prie NKDT teatro trupės ji taip pat įsiliejo į anksčiau sukurtus spektaklius „Apsivalymas“ (rež. Jonas Jurašas), „Mechaninė širdis“ (rež. Artūras Areima) ir „Vargšų opera“ (rež. Andrius Kurienius). Šiuo metu aktorė kuria vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje, kurio premjera numatoma gruodį.

Kaip manote, ar per karantiną teatras sėkmingai išnaudojo naujas (ar pasitelkė buvusias) raiškos ir komunikacijos su žiūrovais formas?

Mano nuomone, įvairias raiškos bei komunikacijos formas ir per karantiną, ir įprastu metu galima derinti, jomis improvizuoti, ieškant vis naujų išeičių. Juk pakeitus formos kryptį ji jau įgauna naujos formos pavidalą.

      Aktorės karjerą pradėjote Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Vytauto Anužio režisuotame spektaklyje „Heda Gabler“ sukūrėte pagrindinį vaidmenį.  Mano nuomone, Ibseno Heda – vienas įdomesnių moters paveikslų to laikotarpio dramaturgijoje. Kaip keitėsi Jūsų požiūris į šį personažą? Kaip matote Hedą šiandieniniame kontekste?

Šiandieninis pasaulis kupinas veržlumo, greičio, azarto, streso ir šitą pagreitį įgavusią mašiną būtų sunku sustabdyti. O gal ir nereikia, tiesa? Bet kokiu atveju prie tokios mašinos vairo gali sėdėti tik labai savimi pasitikintis, kupinas drąsos, laisvas, jokių įsitikinimų ar taisyklių nevaržomas vairuotojas. Manau, Heda sėdėtų prie šios laiko mašinos vairo. Ir, manau, daugelis moterų sėdėtų, tarp jų ir aš. Dabartinėje visuomenėje galima atrasti daug drąsių, trokštančių laisvės moterų, turinčių požiūrį, aiškiai išreiškiančių norus ir veiksmus. Heda – mano kol kas sudėtingiausias, daugiausia jėgų ir kantrybės pareikalavęs vaidmuo, bet kartu tiek daug išmokęs. Mano interpretacijos su laiku keičiasi, manau, po kelerių metų dėl įgytos patirties į Hedą pažvelgsiu dar kitomis akimis.

Kaip dabar, jau iš šalies žvelgdama, vertinate Juozo Miltinio dramos teatro, vis susiduriančio su įvairiomis negandomis, administracinėmis problemomis, situaciją? Ar teatras turi šansų susigrąžinti Miltinio laikų atmosferą?

Labai sunku vertinti, nesu linkusi susidaryti nuomonės, kai žinau, jog neturiu tam kompetencijos. Galėčiau pasakyti, kad man svarbus rezultatas, o Juozo Miltinio dramos teatro repertuaras ne kartą nustebino gerąja prasme. Nemoku, o gal ir nenoriu tapatinti kūrybos ir administracijos. Svarbiausia – norai ir valia tuos norus įgyvendinti.

Kuriate vaidmenis ir jaunesnei auditorijai skirtuose spektakliuose – „Mechaninė širdis“, „Žydroji paukštė“ (rež. Vaidotas Martinaitis, 2017), „Lė-kiau-lė-kiau“ (rež. Eglė Kižaitė, 2018). Su kokiais iššūkiais susiduriate vaidindama vaikams? Apskritai į kokią auditoriją norėtumėte orientuotis, jei visuomet būtų galimybė rinktis?

Man atrodo, šiuos iššūkius labiau jaučia režisierius. Jo pasirinkimas yra atsakymas, kokiomis priemonėmis reikės pasiekti jaunąją publiką. Mes, aktoriai, manau, tiesiog išpildome turinį. O visi atsakymai būna medžiagoje, nes ten ir yra pagrindinė žinia. Įdomu tyrinėti tokio amžiaus grupei skirtas žinias. Man ne tiek svarbu, kokio amžiaus yra žiūrovas, o ką scenoje noriu pasakyti.

Fortūnos vaidmuo Bareikio „Hamlete“, nors ir nemažai šiuolaikinių Williamo Shakespeare’o interpretacijų mačiusiam, vis dėlto pasirodė drąsus sprendimas. Kaip Jums, išgirdusiai režisieriaus idėją, pasirodė Jūsų būsimo personažo įvaizdis? Kiek apskritai galėjote daryti įtakos režisieriaus pasirinkimams, kurdama šį personažą?

Įdomu tai, kad į šį spektaklį atėjau kiek vėliau. Pačiame kūrybos įkarštyje manęs nebuvo, todėl negaliu daug komentuoti. Bet galiu pasakyti, kad man atėjus į šį spektaklį įvyko šiokių tokių pakitimų – mano Fortūna subtiliai kitokia.

Koks režisierius Jums artimesnis – griežtai kontroliuojantis visus spektaklio elementus, tarp jų ir aktorių, įgyvendindamas savo idėją, ar suteikiantis platformą aktoriaus, kaip menininko, kūrybai, improvizacijai? Koks režisieriaus tipas, Jūsų nuomone, dabar dominuoja?

Geras klausimas. Man atrodo, kad visada reikia ieškoti kompromisų tarp laisvės ir visiškos kontrolės. Vadinasi, kalbėtis, derinti, išgirsti ir pajausti. Režisierius turi žinoti, ko nori, bet tuo pačiu metu neprisirišti prie vieno piešinio, kaip ir aktorius turi būti lankstus improvizuodamas, bet ir mokėti įgyvendinti režisieriaus ambicijas.

Kuriate vaidmenis teatre ir televizijoje. Ką televizinė patirtis suteikia darbui teatre, o teatras filmavimo aikštelėje?

Esu labai laiminga, kad turiu galimybę lyginti darbo specifiką televizijoje ir teatre. Manau, tai duoda daug patirties ir esu įsitikinusi, kad ji tik į gera. Televizijoje dirbu septynerius metus, teatre ketverius ir galiu drąsiai teigti, kad abiejose plotmėse reikia augti ir tobulėti. Ir kad abiejose sferose gali maksimaliai iš savęs išreikalauti geriausio rezultato, reikia tik norėti –viskas priklauso nuo požiūrio. Man asmeniškai kamera duoda daug laisvės, kurią pritaikau scenoje, o scena suteikia formą, kuri reikalinga kiekvienam aktoriui, – vadinasi, tai mainai.

Ar yra režisierius(-ė), kurio(-s) spektaklyje ar filme vaidinti būtų Jūsų svajonė?

O taip, turiu norų, ir ne vieną! Tikiu ir bijau garsiai kalbėti, kad neišbarstyčiau savo mergaitiškų svajonių.

Dėkoju už pokalbį!