Paskutinė vakarienė likusių žvakių šviesoje

Rugsėjo 25, 26 d. Artūro Areimos teatre po ilgo sąstingio nuo trankios muzikos vėl drebėjo kamerinės erdvės sienos. Režisierius Artūras Areima pristatė naują spektaklį pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Už geresnį pasaulį“. Ši pjesė, persmelkta nostalgijos Erichui Maria Remarque’ui ir Ernestui Hemingway’ui, pasakoja apie futuristinį, visa aprėpiantį, beribį, amžiną karą, kuris žmonių pasąmonėje tampa nuolatine, įprasta būsena. Areima, pasitelkęs audiovizualines priemones, netiesiogines asociacijas ir postapokaliptinį vaizdinį modeliuojančią scenografiją, ant chaoso pamatų iškėlė nepamirštamą ir iš pirmo žvilgsnio, rodos, nesibaigiantį vakarėlį.

Vienas ryškiausių spektaklio motyvų – paskutinė vakarienė. Nė vienas karas per pastarąjį šimtmetį neapsiėjo be konservuoto maisto, kuris ir tapo pagrindiniu gardžios vakarienės akcentu. Maisto produktų kompozicija, tvarkingai sudėta ant virtuvinio stalo, vėliau padeda atskleisti veikėjų vidines būsenas. Aktorė Monika Poderytė monotoniškai plaka grietinėlę, kuri, taškydamasi į visas puses, nekelia jai nė menkiausio susidomėjimo, kaip savotiška pro šalį bėgančių, vienodų dienų rutina. Įpusėjus spektakliui ji visą kūną išsitepa purškiamąja grietinėle ir parkritusi ant grindų bergždžiai bando atsikelti, vis paslysdama ant balta mase išteplioto slidaus grindų paviršiaus, patekusi į pačios sukurtą beviltišką situaciją. Aktorius Rokas Petrauskas pradžioje dykinėja scenoje grindimis ridendamas tuščią stiklinę, atidžiai prižiūrėdamas, kad joks elektros laidas neužstotų jai kelio. Šokėja ir aktorė Justė Buslavičiūtė, užsidėjusi triušio galvos šalmą, plėšo ir mėto salotų lapus, surenka juos nuo žemės ir vėl švysteli į orą tarsi rudeninius medžių lapus.

Atrodo, kad visi išgyvenantieji karą bando užsiimti veikla, kuri prablaškytų mintis, priverstų laiką bėgti kuo greičiau. Per visą spektaklio vyksmą karas nėra apčiuopiamas, jis kaip vandens lašelių pritvinkęs tamsus debesis kybo aktoriams virš galvų. Kaip kartą yra pasakęs „Alisos Stebuklų šalyje“ autorius Lewisas Carrollas: „Vaizduotė – vienintelis ginklas kovoje su tikrove.“ Citatai tarsi paantrina scenoje besivystantys, iš pirmo žvilgsnio beprasmiškai pragmatiški individualūs aktorių etiudai, kurių tikslas – nuvyti niūrias mintis ir baimę šalin, tačiau ekrane rodomos Gedimino Vansevičiaus vaizdo projekcijos atskleidžia kitokią realybę. Nesustabdomai „septynias dienas ir septynias naktis“ pliaupiant lietui ir prakaitui, krašte be infrastruktūros pėdsakų gyvybę išsaugoti besistengiantys veikėjai skęsta kaip nesibaigiantys krituliai amžinoje ateities baimėje.

Spektaklio vaizdo projekcijose į likimo trapumo pinkles pakliuvusių veikėjų aplinka primena 2002 m. amerikiečių režisieriaus Godfrey Reggio sukurtame filme „Naqoyqatsi“ („Gyvenimas kaip karas“) vaizduojamus pilkus tuščius griuvėsius. Jie priversti slėptis akloje kovoje su nežinomais priešais. Daugeliui bendražygių kritus per pirmus susidūrimus su aukštesnio intelekto būtybėmis, išlikusiųjų paguoda tampa narkotikai, kurie padeda užsimiršti. Iš pasikartojančių judesių susidedančioje choreografijoje kaip sugedusioje plokštelėje įstrigę aktoriai imituoja narkotikų poveikį, paverčiantį mintis mechaninėmis. Aktorė Poderytė surenka visus garso aparatūros laidus ir, prisišliejusi prie sienos, įsinarplioja į jų tinklą – taip nematomo karo oponentai infiltruojasi į mažos grupelės gretas.

Taip pat spektaklyje paliečiama mūsų dienų tragedija tapusi klimato kaitos tema. Nors pasakojama apie futuristinį, žlugusį pasaulį, videomedžiagoje dominuoja gamtos vaizdai. Kūrinyje minimi priešai tokie paslaptingi, kad ima atrodyti logiška, jog tai patys žmonės dėl atsakomybės už savo veiksmus trūkumo ir uždelsto problemos sprendimo sunaikino planetą. Tad paskutinė vakarienė įgauna dar kitokią prasmę – paskutiniai Žemės gyventojai puotauja prieš pasaulio pabaigą. O spektaklio paskutinėje dalyje įterpta Kristaus nukryžiavimo scena klaidina dvilypumu: po šio epizodo galima visiška pražūtis arba Dievo sūnus – tai naujai įžiebtos vilties dėl šviesaus rytojaus ženklas.

Netikėčiausių užuominų bei simbolių kupinas spektaklis „Už geresnį pasaulį“ nagrinėja individo vidinius virsmus karo akivaizdoje ir keliamų problemų įvairove užmezga kontaktą su žiūrovais. Sumaniai išnaudotos audiovizualinės priemonės prideda realumo, sustiprina pojūčius ir atveria galimybę papildomam prasmių sluoksniui.