Teatras
Kasmet Vilniuje vykstantis kultūros festivalis „Kultūros naktis“ iš birželio buvo perkeltas į rudens pradžią. Kultūros gerbėjų sambrūzdžio programa šįmet ne tik džiugino renginių pasiūla, bet ir mažumėlę glumino. Festivalio lankytojai tapo Pelenėmis iš pasakos: turėjo gerai apgalvoti ir pasirinkti patraukliausius renginius, nes atėjus kitai dienai karieta pavirs moliūgu, vadeliotojai – pelėmis, o „Kultūros nakties“ siūlomos patirtys išgaruos kaip ryto migla. Atėjus į neseniai kultūriniu traukos centru paverstą erdvę „Sodas 2123“ stebėti režisierės Dr. GoraParasit (Gintarės Minelgaitės) spektaklio „TikTok Shakespeare“ pro akis neprasprūsta, kad čia nėra nei scenos, nei aktorių ar kitų gerai pažįstamų teatro elementų. Žiūrovai kvėpuoja grynu oru, grožisi žvaigždėtu ankstyvo rudens dangumi bei patogiai atsilošę kėdėse spokso į pailgą ekraną, kuris transliuoja spektaklį. O aktoriai visą vyksmą sėdi ant šalia ekrano pastatytų kėdžių, iš rankų nepaleisdami mobiliųjų telefonų.
Visų pirma derėtų paaiškinti, kokie vėjai kūrėjos link pūstelėjo idėją Williamo Shakespeare’o teatrą perkelti į socialinių medijų platformos „TikTok“ skaitmeninį formatą. Prieš spektaklį režisierė užsiminė neįprastą formatą pasirinkusi norėdama „apsidrausti“, kad net ir aktoriams susirgus galėtų jį rodyti, bet, regis, tai ne svarbiausia priežastis, lėmusi tokį jos sprendimą. Menininkės Dr. GoraParasit performansas susieja tam tikras Shakespeare’o pjesių scenas su socialiniais tinklais. Šis neįprastas sąryšis parodo dramaturgo iškeltų problemų aktualumą bei šiuolaikiškai pateikia klasikinių pjesių siužetus nūdienos žiūrovui.
Spektaklio „TikTok Shakespeare“ dramaturginė ašis – Shakespeare’o „Klaidų komedija“. Teatro genijaus minčių komiškumas, veikėjų padėties sudėtingumas buvo įstabiai atvaizduoti vizualinėmis priemonėmis. Vyras, švelniai koketuojantis moterišku balsu, ir moteris, dudenanti žemu vyro tembru, „TikTok“ vaizdo įraše taikliai įamžino Shakespeare’o publiką apgaudinėjančių dvynių paveikslus. Groteskiškai žaismingos scenos ant pakylos, kuri sukasi ratu, leisdama apžvelgti situaciją iš visų pusių, kai mizanscenose sustingę aktoriai išraiškingai išsiviepę, ar dinamiškos rūkymo ir kvatojimo scenos įtraukia žiūrovus į šiurpinančio farso karuselę.
Skaitmeninio formato privalumai buvo išnaudoti, o kūrinio estetinis vaizdas nepriekaištingai malonus akiai. Juodas bei pilkas aktorių makiažas ir įspūdingi tamsių spalvų kostiumai priminė fantastinį filmą apie seksualiai apsirengusius vampyrus, o kartais nustebindavo pūstomis renesansinėmis suknelėmis, kurios darniai įsiliejo į bendrą tamsių spalvų kuriamą stilių.
Spektaklyje ironiškai gestikuliuodamas pirštais aktorius aiškina, kad moterys, sėdinčios praskėtusios kojas (smilių ir didįjį pirštą), nusipelno nykščio tarp jų, o žiaurumo kupiną ištrauką iš šių laikų teroristų vykdomos egzekucijos keičia scena su juodai apsirengusiu mirties angelu, grėsmingai plasnojančiu sparnais. Nors spektaklis buvo perpildytas staigių siužeto posūkių ir dinamiškų intarpų, apibendrinant visumą – melancholiškų, retkarčiais pernelyg ilgai užsitęsusių scenų gausa vis dėlto paėmė viršų. Gelbėjimosi ratu turėjo tapti siužetas, bet kartais ekrane pasivaidenantis, prislopintu balsu kuždantis pasakotojas nuvylė ir situacijos nepataisė, nes išgirsti, ką jis šnabžda, buvo be galo sunku, o suprasti įvykių tėkmę iš pavienių jo žodžių – beveik neįmanoma.
Nors „TikTok Shakespeare“ Dr. GoraParasit pasirinko įtraukti į „eksperimentinio teatro“ kategoriją, ši yra per daug plati, o atsižvelgiant į tai, kad kūrinys buvo iš anksto nufilmuotas ir naudojo socialinės medijos platformą „TikTok“, jį, mano nuomone, tikslingiausia būtų vadinti skaitmeniniu spektakliu.
